Palaidojo kitus
Jei ant kapo uždegate žvakutę ar nurenkate šiukšles, tai dar negarantuoja, kad kapavietėje nebus palaidotas svetimas žmogus. Štai kaunietės savo prosenelio kapą prižiūrėjo ilgus metus, tačiau vieną dieną ištiko šokas – kapavietėje buvo palaidotas nepažįstamas žmogus. Dabar laukiama sprendimo, kas bus pripažintas kapavietės šeimininku.
"Kauno diena" yra aprašiusi kauniečių Jūratės Rauktienės ir jos pusseserės I. J. istoriją, kai jų prosenelio kape Petrašiūnų kapinėse prižiūrėtame 75 metus praėjusių metų pabaigoje buvo palaidotas svetimas asmuo. Tąkart moterys pasakojo, kad kapą norėjo užgrobti šalia giminaičius palaidoję asmenys.
Kadangi kilo nepasitenkinimas, naujai palaidotas žmogus buvo perlaidotas kitur. Tiesa, dar neaišku, ar kapavietės šeimininku bus pripažinta J.Rauktienė, ar bus nuspręsta, kad kapas neturi šeimininko.
Speciali komisija
"Kapinių priežiūros" atstovai tikino, kad kauniečių liudijimai nesutampa su turimais dokumentais, todėl ginčo nagrinėjimą dėl kapavietės jie perleido specialiai sudarytai Kauno miesto savivaldybės komisijai. Ji nagrinės dokumentus, žmonių liudijimus dėl konkretaus žmogaus laidotuvių ir kapo vietos bei priims sprendimą, ar kapavietė iš tiesų priklauso J.Rauktienės šeimai, ar ne.
"Visi dokumentai ir informacija, kurią pateikė J.Rauktienė, yra perduota savivaldybės komisijai ir laukiama sprendimo. Kiek žinau, komisija rengs ir išvažiuojamąjį posėdį, apžiūrės kapavietę. Koks bus sprendimas, aš negaliu pasakyti. Tačiau matome, kad oficialūs dokumentai prieštarauja J.Rauktienės pateiktai pozicijai, nes ir prašyme nurodoma mirties data nesutampa su nurodyta mirties liudijime. Bažnyčios pažymoje yra įrašytos visai kitos kapinės. Ten nurodyta, kad jų prosenelis palaidotas Amalių, o ne Petrašiūnų kapinėse. Šias kapines skiria maždaug 2 km atstumas", – pastebėjo "Kapinių priežiūros" teisininkė Justina Gracija Lazauskienė.
Kol dėl kapavietės vyksta ginčai, laidoti čia nebus galima, tačiau jei savivaldybė pripažins, kad kapavietėje nėra J.Rauktienės giminaičio, neatmetama, jog ateityje kapavietė gali būti perleista kitiems šeimininkams arba bus palikta be šeimininko.
Nežada pasiduoti
J.Rauktienė tikino, kad savivaldybės įmonei "Kapinių priežiūra" pateikė visus dokumentus, esą įrodančius, kad konkrečioje vietoje 1946-aisiais palaidotas jų prosenelis. Kaunietės iš Antano bažnyčios pateikė išrašą, taip pat pridėjo dar gyvų giminaičių, kurie matė tas laidotuves, liudijimus ir laukia sprendimo bei oficialaus pripažinimo, kad kapavietė priklauso jų giminei.
Ginčytinu atveju laikoma, kai nėra registracijos įrašų, kapavietėje neišlikę statinių, dokumentai prieštarauja vieni kitiems.
"Padarėme viską, pateikėme daug dokumentų, kuriuos radome. Dabar laukiame atsakymo. 75 metus tvarkome tą kapą, jį karta iš kartos perduodame, tad labai keistai išėjo, kad dabar norima įrodyti, jog ten palaidotas ne mūsų artimas žmogus. Žiūrėsime, kaip čia bus, bet tikrai tikime, kad bus priimtas palankus sprendimas. Dabar kol kas kapelį aptvarkėme, bet norime ir paminklą pastatyti, jei taip jau valdžiai reikalinga", – apie dabartinę situaciją "Kauno dienai" sakė J.Rauktienė.
Pasiteiravus, ką moterys ketina daryti, jei vis dėlto bus pripažinta, jog jos nėra šeimininkės ir kapas bus atiduotas kitiems. Kaunietė patikino, kad tada bus teisybės ieškoma teisminiu keliu.
"Tada kreipsimės į teismą ir darysime DNR tyrimą, nes kaip galima šitaip ateiti ir atimti kapą", – apie pasiryžimą atlikti prosenelio palaikų ekshumaciją kalbėjo J.Rauktienė.
Susipykę artimieji
"Kapinių priežiūros" atstovai pastebi, kad tvarkinga kapavietės registracija gali padėti daugeliui žmonių. Pasitaikė ne vienas atvejis, kai oficialus kapavietės šeimininkas yra asmuo, su kuriuo giminė seniai nebendrauja ar yra susipykę.
"Labai skatintumėme žmones patikrinti, kas yra oficialus artimo žmogaus kapavietės prižiūrėtojas. Dažnai žmonės tvarko kapus, bet nežino, kas oficialiai už tai atsakingas. Būna, žmogus dešimtmečius prižiūri kapą, tačiau prireikus laidoti paaiškėja, kad kapavietės priežiūra oficialiai paskirta giminaičiui, su kuriuo jau seniai nutraukę ryšius arba jis jau miręs. Tokiu atveju suinteresuotiems asmenims kyla papildomo streso, nes pagal teisės aktus negalima laidoti kapavietėje, kol nėra atsakingo asmens sutikimo", – aiškino J.G.Lazauskienė.
J.G.Lazauskienė pataria registruoti artimųjų kapus tam, kad per laidotuves išvengtų papildomo streso.
"Kapinių priežiūros" atstovai pripažino, kad kartais vadovaujamasi išimtimis ir priimamas sprendimas, leidžiantis šalia artimo žmogaus palaidoti mirusį giminaitį, tačiau būna, kad tai priveda ir prie didesnių giminių konfliktų.
"Laidotuvės yra toks procesas, kuris turi įvykti greitai. Nėra 20 darbo dienų dokumentams pateikti ar suorganizuoti komisijų, kurios priimtų sprendimą dėl kapavietės registracijos. Tikrai būna sudėtingų situacijų. Siekdami nepažeisti tų žmonių interesų ir skaudžią valandą jų dar daugiau nevaikyti, vadovaujamės numatyta išimtimi, kuri leidžia, nesant atsakingo asmens sutikimo, tačiau jei sutinka artimieji, laidoti kapavietėje. Tačiau reikia atvežti artimuosius, parašyti sutikimą, tad tai papildomos laiko sąnaudos, o netekę artimųjų žmonės būna pikti, suirzę, nežino, kaip elgtis", – pasakojo teisininkė.
Bando apgauti
Jei senesnėse kapinėse kapavietės mažiau prižiūrimos, yra pasitaikę atvejų, kai svetimi žmonės jas bandė užimti.
Kapinių prižiūrėtojai pasakojo, kad vienoje kapavietėje ilgą laiką niekas nevyko, tačiau kartą pastebėjo, kad čia atsirado nauja betono tvorelė. Paprašius pateikti dokumentus, prižiūrėtojo sutikimą, statybas kapinėse pradėję asmenys dingo.
"Tokių atvejų tikrai nėra daug. Kapinėse darbininkai stebi situaciją. Jei vykdomi kažkokie statybos darbai, atsakingam asmeniui turi būti išduotas leidimas. Žinoma, žmonėms nedraudžiama degti žvakutes, aprinkti šiukšles, aptvarkyti aplinką, tačiau tokia priežiūra nesuteikia jiems teisės būti oficialiu kapavietės prižiūrėtoju", – pastebėjo "Kapinių priežiūros" teisininkė.
"Kapinių priežiūros" vadovas Ričardas Čėsna minėjo atvejų, kai žmonės prisidengia jo vardu ir sako kapinių vedėjams, kad viskas suderinta, tačiau paaiškėja, kad nieko panašaus nebuvo. Melo netrūksta ir siekiant gauti leidimą laidoti.
"Buvo atvejis, kai kapavietėje buvo palaidotas vaikas. Tėvas buvo paskirtas kapavietės prižiūrėtoju. Vėliau mirė ir vaiko mama. Tėvas jau buvo išsiskyręs. Pas mus atėjo svetimi žmonės. Teigė, kad tėvas išvažiavęs, nėra galimybės su juo susisiekti. Davėme leidimą laidoti, tačiau praėjo daugiau nei metai ir tas vyras apsižiūrėjo, kad kapavietėje prie jų vaiko palaidota ir buvusi sutuoktinė. Atvažiavo pas mus ir pareiškė pretenziją, kokiu pagrindu mes leidome palaidoti jo buvusią žmoną į jo kapavietę. Jis teigė, kad tie, kurie laidojo, puikiai žinojo, kur jį rasti. Mes paskambinome tiems asmenims, kurie mūsų prašė leidimo, o jie pareiškė, kad neperlaidos, nebent tai padaryti įpareigos teismas", – prisiminė R.Čėsna.
Tokiais atvejais "Kapinių priežiūra" turi du sprendimo būdus – arba neleisti laidoti ką tik mirusio žmogaus prie jo artimojo ir paskirti naują kapavietę Vainatrakio kapinėse, arba išduoti leidimą laidoti, nors nėra atsakingo žmogaus sutikimo. Tačiau šiuo atveju giminaičiai turi prisiimti visą teisinę atsakomybę. Jei vėliau kyla ginčas, perlaidoti žmogų savo lėšomis. Kapinių prižiūrėtojai pažymėjo, kad jei asmuo prisiima teisinę atsakomybę, nereiškia, kad kapavietė yra perregistruojama jo vardu. Tad oficialus kapavietės prižiūrėtojas turi savo teisę pareikšti pretenziją.
"Kapinių priežiūros" vadovas R.Čėsna minėjo atvejų, kai žmonės prisidengia jo vardu ir sako kapinių vedėjams, kad viskas suderinta.
Registracijos tvarka
"Kapinių priežiūros" atstovai įvardijo, kaip galima užregistruoti artimo žmogaus kapavietę. Tai ypač svarbu senosiose kapinėse.
Jei kyla konfliktas dėl konkrečios kapavietės arba yra neatitikimų, "Kapinių priežiūra" klausimą dėl kapavietės šeimininko paskyrimo perduoda svarstyti Kauno miesto savivaldybei. Specialiai sudaryta komisija išnagrinėja turimą informaciją ir priima sprendimą, kas taps oficialiu kapo prižiūrėtoju. Tokį sprendimą galima skųsti teisme.
"Seniau registraciją tvarkėme mes, tačiau, išaugus poreikiui ir atsiradus ginčytinų atvejų, kapavietės įregistravimo klausimas perduodamas savivaldybės suformuotai komisijai. Ginčytinu atveju laikoma, kai nėra registracijos įrašų, kapavietėje neišlikę statinių, dokumentai prieštarauja vieni kitiems ar yra kitokių priežasčių, dėl kurių kapavietės šeimininku galėtų būti pripažintas kitas asmuo", – teigė J.G.Lazauskienė.
Būna, žmogus ištisus dešimtmečius prižiūri kapą, tačiau prireikus laidoti paaiškėja, kad kapavietės priežiūra paskirta giminaičiui, su kuriuo jau seniai nebendrauja.
Asmenys, norintys įregistruoti kapavietę ir tapti jos oficialiais prižiūrėtojais, į "Kapinių priežiūrą" turi pristatyti mirusio giminaičio mirties liudijimą, dokumentus, įrodančius giminystės ryšius, jei apie palaidotą asmenį nėra informacijos kapinių registracijos knygoje. Artimieji taip pat turėtų pasirūpinti išrašu iš bažnyčios, kur nurodyta, kuriose kapinėse buvo palaidotas žmogus. Galbūt žmonės turi senųjų kapo nuotraukų, jos taip pat galėtų tapti įrodymu.
"Giminaičių liudijimai nėra laikomi oficialiais šaltiniais. Jie neturi tokios didelės įrodomosios galios, kaip rašytiniai dokumentai, bet vis tiek juos geriau pateikti, nes tai gali padėti nustatyti tikslią kapo vietą", – pridūrė "Kapinių priežiūros" specialistė.
Kiekvienas gali pasitikrinti, kas yra artimo žmogaus kapavietės prižiūrėtojas. Užtenka nueiti pas kapinių vedėją ir pasakyti paskutinio konkrečioje kapavietėje palaidoto žmogaus vardą, pavardę ir palaidojimo datą.
"Jei miršta pats kapavietės prižiūrėtojas, prašymą parašęs asmuo, tampa nauju kapo prižiūrėtoju. Jei buvo pirmas laidojimas, prižiūrėtoju tampa tas, kuris paprašė skirti kapavietę. Ji gali būti perrašoma tik prižiūrėtojo arba mirusio asmens giminaičiams. Bet koks žmogus iš pašalės negali būti atsakingu asmeniu, todėl galime paneigti ir mitą, kad kapavietės gali būti parduodamos", – sakė J.G.Lazauskienė.
Neišliko dokumentų
Naujose kapinėse vyksta tvarkinga mirusiųjų registracija, tačiau dėl senųjų kapinių gali kilti problemų. Štai visai neseniai Aleksoto kapinių statusas iš neveikiančių pasikeitė į riboto laidojimo. Tai reiškia, kad galima laidoti į jau esamas kapavietes, tačiau prieš tai žmonės turi įregistruoti kapavietę ir tapti oficialiais prižiūrėtojais. Šiose kapinėse nėra išlikusių registracijos knygų, todėl asmenys, turintys čia palaidotų giminaičių, turi iš anksto susitvarkyti dokumentus, kad artimo žmogaus netekties dieną netektų bėgioti po instancijas su įvairiais dokumentais.
Kitose Kauno kapinėse pasitaiko vienetinių atvejų, kai nėra aišku, kas palaidota konkrečioje kapavietėje, nes duomenys nebuvo įtraukti į registracijos knygas. Tokiais atvejais artimieji turi įsiteisinti kapavietes.
"Suinteresuoti asmenys teikia mums anksčiau minėtą informaciją, neša Aleksoto bažnyčios išrašus, kuriose pažymėta, kad būtent Aleksoto kapinėse žmogus buvo palaidotas. Tikrai žmonės aktyviai registruoja artimųjų kapus. Esame nemažai kapaviečių identifikavę, nes šiose kapinėse vietomis jau buvo sunykę ir paminklai. Kadangi žmonės susitvarkė registraciją, Aleksoto kapinėse yra ir naujai palaidotų asmenų. Kapinės vėl tampa prižiūrimos", – pastebėjo "Kapinių priežiūros" atstovai.
Stebės kapavietes
Pažymima, kad viešai skelbiama, kurios kapavietės laikomos neprižiūrimomis ir jei neatsiras palaidotų žmonių artimųjų, kurie įregistruos kapavietę, ji gali po maždaug 5 metų būti paskirta bet kokiam suinteresuotam asmeniui, kuris nesusijęs giminystės ryšiais.
"Kol kas Kaune mažai taikoma praktika kapavietes pripažinti neprižiūrimomis, tačiau planuojame šiemet pradėti kapinėse stebėti tam tikras kapavietes, jas žymėti, fiksuoti, ar kas nors keičiasi, ar kapavietė tvarkoma. Jei niekas nesikeis, pagal nustatytą procedūrą po maždaug ketverių penkerių metų kapavietes bus galima paskelbti neprižiūrimomis. Greičiausiai stebėjimus vykdyti pradėsime nuo Seniavos kapinių, nes jose yra ypač daug neprižiūrimų kapaviečių. Kai kurių jų jau net išnykusios ribos. Žinoma, jei kapavietė bus perleista kitiems asmenims, turės išlikti bent minimalus žymėjimas, kas joje buvo palaidota anksčiau", – teigė J.G.Lazauskienė.
Bažnyčios informacija
"Kauno diena" pasidomėjo, ar senosios bažnyčios registracijos knygos yra patikimos ir ar tikrai jose užrašyta informacija gali padėti atrasti, kur yra palaidotas artimas žmogus.
Kauno arkivyskupijos kurijos atstovas Darius Chmieliauskas aiškino, kad prieš karą bažnyčios knygose buvo registruojama daugiau informacijos apie mirusį asmenį, dabar jos įrašoma mažiau, tačiau pagrindinė vis tiek išlieka.
"Knygoje fiksuojama mirusio asmens vardas, pavardė, mirimo vieta, data ir priežastis. Taip pat nurodomi mirusiojo tėvai, civilinis statusas, ar vedęs, našlys ir pan., likę įpėdiniai bei kas ir kur tą žmogų palaidojo. Kas iš artimųjų suteikė tokią informaciją, tas pasirašo. Nemanau, kad tai gali būti klaidinga informacija. Okupacijos metu taip pat tie, kurie buvo laidojami per bažnyčią, buvo užregistruoti. Gal labiau tuo laiku bijodavo į registracijos knygas įtraukti duomenis apie krikštą ar santuokas, tad įrašydavo tik vardus", – sakė D.Chmieliauskas.
Jis teigė, kad dauguma bažnyčių turi išlaikę registracijos knygas. Jos neišliko retais atvejais. Daugiausia knygų dingo po bažnyčias nusiaubusių gaisrų ar potvynių.
"Tikrai nemažai knygų yra išlikusių, tad jei žmonės ieško savo artimųjų, jos tikrai dažnai gali pagelbėti. Tiesa, dabar mažai kas kreipiasi dėl mirusių asmenų įrašų, dažniau ieško apie krikšto ar santuokos duomenis", – sakė Kauno arkivyskupijos atstovas.
Naujausi komentarai