Žydiškos šaknys

Religingam žmogui, nesvarbu, katalikas, musulmonas ar judėjas jis būtų, Izraelis – Šventoji Žemė. Kaip kartą pasakė mano bičiulės mama, grįžusi iš ten: dabar galiu ramiai numirti.

Kaunietę Astą Kavaliauskaitę į Izraelį stūmė ne asmeninių sąskaitų suvedinėjimas su gyvenimu – veikli, laiko vėjais nešvaistanti moteris kelis tūkstančius kilometrų tirpdė dėl kitų tikslų.

"Ilga istorija", – Žemuosiuose Šančiuose įsikūrusio salono "Jaukūs namai" duris atvėrė besišypsanti šeimininkė ir svetingai mostelėjo ranka dešiniau. Prieš įsitaisydama šalia mūsų raštuotame minkštasuolyje su raitytais mediniais atlošais tamsiaplaukė įpylė žaliosios arbatos su skrudintais ryžiais, vienoje lėkštėje pabėrė saują datulių, atkeliavusių tiesiai iš Pažadėtosios žemės, kitoje patupdė dar šiltas kaneles traškia plutele.

"Tai apie ką kalbėsime, gera tema mano knygai", – žodis po žodžio savo giminės šaknis ėmė kapstyti "Metų kaunietė 2016" finalininkė.

A.Kavaliauskaitės mama gimė Vilkaviškyje, tėtis – Šakiuose, o ji pasaulį sveikino vienoje Kauno ligoninių. Tačiau, kad ir kaip bandžiau, tipiškos lietuvaitės iš pasakų, su vešliomis šviesiomis kasomis, dangaus mėlio akimis ir saulės nubučiuotais veidais, joje neaptikau.

"Mamos seneliai – man proseneliai, turėjo žydiškų šaknų. Aš gi manau, kad jie buvo žydai arba pusiau", – tai, anot pašnekovės, liudijo ir močiutės vardas. Jos asmens dokumentuose buvo įrašytas Saliomės vardas – hebrajiško vardo Shulamith versija.

Užburtas trikampis

A.Kavaliauskaitė niekada nebuvo abejinga žydų tautybės žmonėms, o ir jų simpatijas jautė nuo pat mažų dienų.

"Pagal išsilavinimą esu pediatrė. Studijavau Kauno medicinos akademijoje. Visi geriausi medikai, kuriuos menu, buvo žydai. Spėju, kad ir mokykloje viena mokytoja buvo žydaitė. Ji man rodė ypatingą prielankumą. Žydai yra labai draugiški, malonūs ir mandagūs, tačiau norėdamas gauti atgalinį ryšį, su jais turi būti toks pats", – netrukus verslininkė prasitarė stiprius saitus jaučianti su dar viena šalimi. – Yra toks magiškas trikampis, kuriame sukuosi, – Lietuva, Izraelis ir Japonija. Neretai net esu vadinama neoficialia Japonijos ambasadore Lietuvoje."

Šį titulą kaunietė pelnė už tiltus, kuriuos daugelį metų į Tekančios Saulės šalį tiesia ne tik draugiškais santykiais, bet ir lininėmis staltiesėmis, pagalvių užvalkalais ar prijuostėmis, kurias kuria kartu su mama Dalia Kavaliauskiene. Ir nors japonai labai saugo savo rinką, sunkiai atsispiria tam, kas natūralu, originalu ir kokybiška.

"Ilgą laiką japonai negalėjo patikėti, kaip galima taip kruopščiai dirbti, kol savo akimis nepamatė prie rankdarbių palinkusių moterų. Todėl jiems labai patinka mūsų darbai", – iš lentynos ištraukusi siuvinėtais laumžirgiais puoštą staltiesę lino fėja prasitarė, kad labai panaši, tik kiek mažesnė gražuolė vos prieš kelias savaites iškeliavo ne į Tekančios Saulės šalį, bet į Izraelį. Pas žydą S.Ganorą, vaikystę praleidusį Kaune ir išgyvenusį Dachau koncentracijos stovyklos Bavarijoje siaubą.

Likimo dovana

A.Kavaliauskaitė įsitikinusi, kad su S.Ganoru likimas ją suvedė neatsitiktinai. Tai esą ženklas, kad ji eina teisinga kryptimi.

"Niekada neieškojau savųjų šaknų, tikiu, kad visa tai įvyks natūraliai. Skaičiau Grigorijaus Jakovo Kanovičiaus knygas, kurios man atvėrė prarastą žydų istoriją ir davė užuominų apie mano šeimą", – į praėjusių metų rudenį mintimis staiga persikėlė moteris.

2017-ųjų rugsėjį vykusiuose Sugiharos savaitės renginiuose menininkė Bella Shirin ją supažindino su keliomis žydaitėmis, atvykusiomis į Kauną. Viena jų A.Kavaliauskaitę pakvietė atsakomojo vizito į Izraelį. Verslininkė netruko atsakyti.

"Pagalvojau: kodėl gi ne? Tik iškart perspėjau naująją bičiulę, kad pasyvus poilsis ne man. Nuvykusi tęsiu tai, ką esu pradėjusi čia, – degančiomis akimis apie gyvenimo nuotykį, kurį tapatino su filmo scena, greitakalbe žėrė moteris. – Taip, jaučiausi kaip režisierius Arūnas Matelis, patekęs į uždarą "Giro d'Italia" pasaulį tam, kad sukurtų puikų filmą apie lūzerius. Skirtumas tas, kad aš nedėjau daug pastangų susitikti su šiuo žmogumi."

Susitikimas: A.Kavaliauskaitė kartu su G.Ganoru, jo žmona Pola ir drauge litvake Lilija Lazarske.

Kalba lietuviškai

Norinčiųjų patekti pas S.Ganorą – šimtai ar net tūkstančiai, tačiau pro jo filtrą praeina toli gražu ne visi.

A.Kavaliauskaitei duris į 90-mečio namus atvėrė Gruzijoje gimęs žydas Josifas, kodinis žodis "Kaunas" ir žinutė, kad prie lauko durų slenksčio mindžikuoja moteris iš jo vaikystės miesto.

S.Ganoras kaunietę priėmė Vakarų Herzlijos miesto dalyje, už Tel Avivo. Savo prabangiuose ir erdviuose namuose, pro kurių langus matėsi nuostabūs Viduržemio jūros vaizdai, o pakilus į terasą vėjas kedeno plaukus.

"Buto sienas puošė kelios šeimininko tapytos drobės, o stalas buvo nukrautas jo žmonos ruoštomis vaišėmis: kelių rūšių pyragais, vaisiais ir gaiviojo gėrimo ąsočiu. Aš šalia padėjau kelis lietuviškus skanėstus", – šyptelėjo pleputė.

Nors Kauną paliko daugiau nei prieš 70 metų, S.Ganoras lietuvių kalbos nepamiršo. Tiesa, bendrauti su ilgaamžiu, pasak A.Kavaliauskaitės, nebuvo lengva. Pokalbyje pynėsi angliški, rusiški ir lietuviški žodžiai, o balsas trūkinėjo nuo karčių prisiminimų.

"Lengviau apie praeitį jis pradėjo kalbėti daugiau nei prieš dešimt metų. Tada išleido "Light One Candle", – moteris apgailestavo, kad kartu su savimi neturėjo S.Ganoro prisiminimų knygos ir negalėjo jos papuošti autoriaus autografu atvarte. – Apie ką ji? Apie įvykius 1933 m. Hitleriui paėmus valdžią, apie Chiunę Sugiharą, Kauno getą, kuriame S.Ganoras praleido didžiąją karo dalį, taip pat apie Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. Švelniosios žvakės atskleidimas parodo blogį, bet atgaivina istoriją."

Japoniškasis dėdė

S.Ganoras gimė Šilutėje, o prieš Antrąjį pasaulinį karą persikėlė į Kauną, kur visai netikėtai susipažino su Japonijos diplomatu Č.Sugihara.

Apie žydų bendruomenę konsulinis pareigūnas žinojo, tačiau jos tradicijų ir papročių beveik neišmanė. Tiesa, tik iki tol, kol nesusipažino su S.Ganoru. Pastarasis savo prisiminimuose rašė, kad jų pažintis buvo labai įdomi ir... saldi. Prieš šabą užsukęs į parduotuvę saldainių, mažasis Solis jų negavo, mat kišenėje neturėjo nė vieno žvangančiojo. Nusivylęs mažasis jau buvo beeinąs lauk pro duris, kai už nugaros išgirdo vyrišką balsą: imk kokių nori ir kiek nori saldainių. Atsigręžęs berniukas pamatė keistos išvaizdos žmogų. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo Ch.Sugihara.

Berniukas žinojo, kad iš nepažįstamųjų nevalia imti jokių dovanų, tačiau besišypsantis, inteligentiškos išvaizdos svetimšalis jį nuramino.

"Nuo šiol aš būsiu tavo japoniškasis dėdė, todėl gali pasiimti norimų saldėsių, – į Japoniją reguliariai keliaujanti A.Kavaliauskaitė tikino, kad pajutę prieraišumą svetimam žmogui japonai ir dabar taip elgiasi. – Jie tampa ne tavo draugais, o tavo japoniška šeima: teta, dėde, sese, broliu."

Į Ch.Sugiharos vaišingumą ir gerą širdį, pabrėždamas naująjį jų ryšį, S.Ganoras tąsyk atsakė draugišku kvietimu.

"Šiandien mūsų šeimoje didelė šventė. Jeigu jūs esate mano dėdė, vadinasi, esate mūsų šeimos narys, todėl kviečiu jus šabo pietų", – S.Ganoro prisiminimus perpasakojo verslininkė iš Kauno.

Laikas bėgo pašėlusiai

Pasakęs namų adresą, jis tekinas išbėgo pro duris, o vakare tarpduryje pamatęs stovintį konsulą nustėro iš nuostabos.

Teigiama, kad tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai Ch.Sugihara iš arti pažino žydų bendruomenę, kurią vėliau kaip įmanydamas bandė gelbėti.

"Jei teisingai supratau, jų bičiulystė dar ilgai tęsėsi. Ch.Sugiharos žmona kviesdavo Solį į ambasadą ir leisdavo jam pasirinkti pašto ženklų, kuriuos būdamas mažu vaiku kolekcionavo", – toliau pasakojo moteris.

Antrojo pasaulinio karo metais, neturėdamas Japonijos vyriausybės pritarimo, Ch.Sugihara išgelbėjo apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų, išduodamas jiems vadinamąsias gyvenimo vizas į Japoniją. 1940-aisiais tokią gavo ir S.Ganoras, tačiau nespėjo pasinaudoti – visa jų šeima pateko į Kauno getą, o vėliau buvo išsiųsta į Dachau koncentracijos stovyklą.

"Kai žydus vedė sušaudyti, mažasis Solis nualpo. Nežinia, kiek laiko pragulėjo sniege, o pirmas vaizdas, kurį pamatė pabudęs, – japono veidas", – anot A.Kavaliauskaitės, S.Ganoras manė, kad tai – Ch.Sugihara. Pasirodo, bejėgį ir sušalusį berniuką iš sniego traukė japonas Clarence Matsomura, tarnavęs JAV kariuomenėje 522 artilerijos batalione.

"Viskas. Daugiau nekalbėjome. Dvi valandos prabėgo kaip keliolika minučių. Spėjome kartu sudainuoti "Palangos jūroj nuskendo mano meilė" ir dar kelias dainas iš Danieliaus Dolskio repertuaro", – paklausta, ar S.Ganoras nežadėjo atvažiuoti į Lietuvą, A.Kavaliauskaitė papurtė galvą. – Kartą jis dar buvo atvykęs į Kauną, tačiau miestas jam paliko slogų vaizdą. Nemanau, kad jėgos leistų jam dar kada čia atvažiuoti. Viena, ko prašė, tai perduoti linkėjimus Bellai, savo pusseserei teatrologei Irenai Veisaitei, Antrojo pasaulinio karo metu Kauno gete netekusiai savo mamos, ir Ch.Sugiharos namų direktoriui Simonui Dovidavičiui."