Tolimiausias taškas žemėlapyje
Nors Kaunas ir Portas nutolę per tūkstančius kilometrų, tarp jų yra daugiau bendro, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai patyriau per pusmetį trukusias mainų studijas. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Rinkdamiesi „Erasmus+“ studijų kryptį, daugelis studentų pasiduoda saugiems variantams: kaimyninei Lenkijai, populiariajai Vokietijai ar saulėtajai Ispanijai. Tačiau mano akys žemėlapyje sustojo ties pačiu Europos pakraščiu. Portugalija mane viliojo ne tik kaip šalis, į kurią niekada nebuvau įkėlęs kojos, bet ir kaip savotiškas iššūkis, tai buvo tolimiausias įmanomas taškas nuo Lietuvos.
Norėjosi maksimaliai ištrūkti iš nuo komforto zonos, pakeisti aplinką ir pamatyti, kaip komunikacijos mokslai, kuriuos studijuoju Kauno technologijos universitete (KTU), atrodo ten, kur žmones šildo ne centrinis šildymas, o vandenyno vėjas.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo nerimo. Kelionė į kitą žemyno galą, nežinomybė dėl būsto ir akademinių reikalavimų kėlė šiokią tokią įtampą, tačiau nekantrumas buvo stipresnis. Norėjau pajusti tą tikrąjį studentišką laisvės skonį, kurį žada „Erasmus“ legendos.
Praktika nugali teoriją
Mano studijų vieta tapo Politecnico do Porto (P.PORTO). Kadangi KTU studijuoju komunikaciją ir informacijos valdymo technologijas, Portugalijoje teko susidurti su įdomiu iššūkiu – susidėlioti studijų tinklelį taip, kad jis atitiktų mano lietuviškus modulius. Rezultatas? Tapau savotišku akademiniu klajokliu. Mokiausi kartu su antrakursiais ir trečiakursiais, rinkdamasis modulius iš multimedijos, audiovizualinių menų ir kinematografijos programų.
Didžiausias kultūrinis šokas ištiko pirmąją paskaitų savaitę. Lietuvoje esame įpratę prie solidžių teorinių pagrindų, ilgų paskaitų auditorijose ir storų konspektų, o Portugalijoje viskas vyko atvirkščiai. Teorijos čia minimaliai. Tik viena skaitmeninio marketingo paskaita buvo paremta tradiciniu mokymosi modeliu. Visos kitos paskaitos buvo gryna kūryba ir „darymas“.
Dėstytojai čia labiau priminė vyresniuosius kolegas. Jų draugiškumas ir betarpiškumas iš pradžių net trikdė. Portugalijoje visiškai neišlaikomas atstumas tarp studento ir dėstytojo: jie padeda, pataria, kartu juokauja ir sprendžia technines problemas.
Tačiau šis laisvumas turi ir kitą pusę – niekas tavęs nespaudžia. Jei nesi pats pareigingiausias studentas, gali greitai atsipalaiduoti. Prisipažinsiu, man tai buvo iššūkis. Nėra nuolatinių kontrolinių ar atsiskaitymų – visas semestro likimas dažnai priklauso nuo dviejų didelių projektų: vieno grupinio ir vieno individualaus.
Man labiausiai įsiminė darbas su vaizdo turiniu. Gavau galimybę ne tik laikyti fotografijos kamerą rankose, bet ir pats rašyti scenarijus, kurti pasakojimo struktūrą. Tai buvo sritis, kurioje teorija, išmokta KTU, susijungė su portugališka praktika.
Tiesa, nustebino universiteto infrastruktūra – koridoriuose rasti vietą prisėsti ir padirbti tarp paskaitų beveik neįmanoma. Studentai buriasi arba valgykloje, arba kavinukėse, kurios yra neatsiejama portugališko gyvenimo būdo dalis.
Socialinis burbulas
Porte veikia „Erasmus Student Network“ (ESN) – savanorių organizacija, kuri turėtų padėti studentams integruotis. Jie rengia viską: nuo jogos ir filmų vakarų iki beprotiškų vakarėlių ir žygių per barus. Keliuose renginiuose dalyvavau, tačiau greitai supratau, kad tai ne man.
Buvo matyti, kad viską organizuoja studentai savanoriai: nuolatiniai vėlavimai, nesklandumai ir informacijos trūkumas erzino. Be to, nepavyko rasti bendros kalbos su ten susirenkančiais žmonėmis. Tai dar kartą įrodė, kad kiekvieno „Erasmus“ patirtis yra individuali – vieniems reikia masinių vakarėlių, kitiems, kaip man, pakanka kelionių su artimu žmogumi ir ramių pasivaikščiojimų Porto gatvėmis.
Logistikos ypatumai
Nors universitetas oficialiai priklausė Portui, jis buvo įsikūręs apie valandą kelio metro nuo paties miesto centro. Aš ir dar trys lietuvės studentės apsistojome Aveire – mažesniame, bet be galo jaukiame mieste, dažnai vadinamame Portugalijos Venecija dėl savo kanalų ir spalvingų laivelių.
Kelionės tapo mano kasdienybe. Kad pasiekčiau universitetą, tekdavo derinti traukinius ir metro – nuo Aveiro iki Porto ir iki universiteto.
Čia radau Portugalijos viešojo transporto stebuklą – mėnesinį bilietą. Už 20 eurų per mėnesį gavau teisę keliauti po visą regioną. Tai neįtikėtina nuolaida, pavyzdžiui, kelionė į Lisaboną be kortelės gali kainuoti apie 40 eurų pirmyn ir atgal. Su šia kortele Portugalija man tapo ranka pasiekiama.
Pats Portas – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Amžinas laipiojimas aukštyn ir žemyn, Ribeiros krantinė, tiltai ir vandenyno artumas sukuria atmosferą, kurioje galėtum būti amžinai. Miestas turi savo kvapą, savo garsą ir savo tempą, kuris niekada neatsibosta, net jei į tą patį kalną lipi dešimtą kartą per savaitę.
Realybė be instagramo filtro
„Erasmus“ nėra tik saulėlydžiai virš Douro upės. Kitos šalies buitis atvėrė ir tamsiąsias puses. Vykdamas į Portugaliją tikėjausi pigesnio pragyvenimo, tačiau kainos mane nustebino. Dauguma dalykų kainuoja tiek pat, kiek Lietuvoje, o kai kurie ir brangiau.
Tikrai džiugino tik vaisiai, kurių skonis nepalyginamas su lietuviškais plastikiniais analogais, ir alkoholis, kuris baruose ir parduotuvėse buvo daug pigesnis.
Didžiausias iššūkis laukė bute. Portugalai turi nuostabią saulę, bet visiškai neturi supratimo apie pastatų izoliaciją. Atėjus lietingam ir vėsiam sezonui, supratome, kad butas, kuriame gyvenome, visiškai neapšildytas. Paradoksalu, bet viduje būdavo šalčiau nei lauke. Mūsų kambarys tapo drėgmės ir pelėsio kovos lauku.
Pasirodo, kad pelėsis – Portugalijos nuomos rinkos prakeiksmas. Nors valėme jį stipriausia chemija, laikėmės visų vėdinimo rekomendacijų, jis sugrįždavo. Tai buvo rimta gyvenimiška pamoka – savarankiškumas reiškia ne tik laisvę, bet ir gebėjimą išgyventi drėgname bute su mažu elektriniu šildytuvu, skaičiuojant kiekvieną elektros kilovatą.
Kultūriniai skoniai
Portugalų virtuvė paliko dvejopą įspūdį. Kadangi nesu didelis žuvies mėgėjas, garsioji bacalhau – džiovinta menkė – manęs nesužavėjo. Ragavau ir kultinį Porto patiekalą – francesinha. Tai milžiniškas sumuštinis su kelių rūšių mėsa, aplietas sūriu ir specifiniu alaus bei pomidorų padažu. Skanu, bet tai maistas, po kurio norisi tik miegoti.
Pastebėjau, kad Portugalijos maitinimosi įstaigose sunku rasti aukso vidurį: arba eini į visiškai paprastą, vietinę užeigą, kur už kelis eurus gauni dienos pietus, arba renkiesi prabangų restoraną. Jaukių kavinukių su vidutinėmis kainomis, kokių pilnas Kauno senamiestis, ten nedaug.
Tačiau „Erasmus“ esmė – kelionės. Per šį pusmetį pavyko pamatyti neįtikėtinai daug: Koimbra, Braga, Lisabona, pasakiškoji Sintra, Algarvės regiono uolos. Savaitę praleidome Madeiroje, kuri pakerėjo savo gamta, ir netgi savaitę skyrėme Marokui. Šios išvykos padėjo suprasti, koks įvairiapusis pasaulis ir kaip arti viskas yra, kai turi noro ir šiek tiek studentiško užsispyrimo.
Vienas įdomiausių pastebėjimų – antrųjų miestų Kauno ir Porto panašumas. Tas antrumas juos daro be galo panašius savo dvasia.
Antrųjų miestų sindromas
Vienas įdomiausių pastebėjimų – antrųjų miestų Kauno ir Porto panašumas. Tas antrumas juos daro be galo panašius savo dvasia.
Pastebėjau fenomeną, kuris galioja ir Lietuvoje: sostinės Lisabona ar Vilnius dažnai būna šiek tiek pasipūtusios, o likusi šalies dalis jų švelniai nemėgsta.
Portugalai ne kartą sakė, kad Lisabonos gyventojai yra susireikšminę, o patys lisaboniečiai į kitus žiūri šiek tiek iš aukšto. Porto gyventojai, kaip ir kauniečiai, turi stiprų vietinį identitetą, jie didžiuojasi savo miestu, savo tarme ir savo paprastumu. Šis kultūrinis sluoksnis man buvo labai artimas ir suprantamas. Grįžęs į Kauną, į savo miestą pradėjau žiūrėti kitomis akimis, su dar didesne pagarba mūsų pačių autentiškumui.
Visam gyvenimui
Jaučiuosi pasikeitęs. Kaune gyvenau su tėvais, tad šis pusmetis Portugalijoje buvo mano pirmasis tikras savarankiško gyvenimo egzaminas. Išlaikiau jį. Išmokau planuoti biudžetą, spręsti buitines krizes, susikalbėti su dėstytojais, kurie nekalba angliškai, ir rasti išeitis situacijose, kurios iš pradžių atrodė beviltiškos.
Profesinėje srityje tapau drąsesnis. Darbas su vaizdo turiniu ir scenarijų rašymas P.PORTO universitete suteikė pasitikėjimo savimi. Suvokiau, kad komunikacija yra universali kalba, nesvarbu, ar tu ją kuri Kaune, ar Porte.
Visiems, kurie dar abejoja, ar verta krautis lagaminus ir vykti į „Erasmus“, turiu vienintelį atsakymą: būtinai. Tai neįkainojama galimybė. Jokia teorinė paskaita tavęs neišmokys tiek, kiek pusmetis svetimoje šalyje, kur tu esi atsakingas už save.
Taip, gali būti šalta, gali tekti kovoti su pelėsiu ar pasiklysti metro labirintuose, bet visa tai yra dalis augimo proceso. Tai galimybė pamatyti pasaulį ne per turisto akinius, o gyventojo akimis, gaunant finansavimą ir paramą iš savo universiteto.
Portugalija liks mano širdyje ne kaip atostogų kryptis, o kaip vieta, kurioje augau. O Portas? Portas visada bus tas miestas, kuriame, kaip ir Kaune, jausiuosi savas.
Naujausi komentarai