Vyrai liko kariauti
Dar kelios valandos, ir Olena Olnieva žengs į cirko areną pasipuošusi klounės Karamelės kostiumu. Ir nė vienas žiūrovas nepajus, kas dedasi jos širdyje, kai vyras, tėvai, draugai likę kraujuojančioje Ukrainos žemėje.
„Viskas gerai, – šypteli smulkutė šešiamečio mama Olena. – Aš galiu kalbėti.“ Tačiau neslėpia, kad tenka nusišluostyti ašaras, po šypsena paslėpti liūdesį, skausmą ir, viską pamiršus, galvoti tik apie žiūrovus arenoje.
Olena pasakoja, kad dar karo išvakarėse kartu su vyru repetavo programą Ukrainos nacionaliniam cirkui. „Mūsų su vyrų pagrindinis žanras – akrobatika su riedučiais. Pernai sėkmingai gastroliavome jūsų šalyje ir jau tada pamilome Lietuvą“, – gilus atodūsis išdavė moters viduje verdančius jausmus.
Olenos sutuoktinis – taip pat cirko artistas. Likęs ginti tėvynės, vyras užsiregistravo į teritorinės gynybos būrius, tačiau kol kas į juos kviečiami tik karinės patirties turintys vyrai. Kadangi šeima turi nedidelį mikroautobusą, Olenos vyras vežioja humanitarinę pagalbą.
Aš žinau, kad mes nugalėsime. Mes tikrai nugalėsime, tik labai sunku laukti, sunku žinoti apie tuos žiaurumus, protu nesuvokiamus dalykus, kuriuos daro Rusijos kariai.
Šeima gyveno Kyjive, netoli oro uosto. Vasario 24-sios naktį kone pirmieji savo kailiu patyrė pirmus Rusijos agresoriaus smūgius. Oro uosto bombardavimas buvo toks siaubingas, kad Olena į kuprinę susimetė tik būtiniausius daiktus.
Nors pradžioje, neslepia, vis dar vylėsi, kad neteks palikti šalies, gal blogas sapnas netrukus baigsis. Bet palikę namus ir prisiglaudę Kyjivo priemiestyje pas draugus, kur pusrūsyje nuo sprogimų slėpėsi apie 20 suaugusiųjų ir aštuoni vaikai, suprato, kad reikia ryžtingesnių sprendimų.
„Pirmosios dienos buvo labai baisios. Vyras nusprendė, kad mes su sūnumi turime išvykti, o jis liks. Baiminosi, kad gali būti uždaryta siena“, – pasakojo Olena.
Pirmosios karo dienos suvienijo ir cirko pasaulio žmones. Per beveik 20 darbo metų, gastrolių įvairiose šalyse užsimezgė ne viena draugystė. Olenos telefonu skriejo įvairūs pagalbos pasiūlymai.
Nuotaikos: Olena neslepia, kad emocijos svyruoja nuo pergalės jausmo iki visiško bejėgiškumo. / Vilmanto Raupelio nuotr.
„Agnė su Artūru paskambino ir paklausė, kur mes. Pasakiau, kad ruošiamės išvažiuoti. Agnė pareiškė, kad jie išvažiuoja mūsų pasiimti. Aš dar kažką bandžiau aiškinti, bet ji nebeklausė, – Olena, pasakodama apie renginių organizatoriaus „Tigris“ vadovus, nusijuokė. – Taip ir įvyko. Jie mus parsivežė nuo sienos į Lietuvą.“
Panašiai kaip ir Oleną, Agnė Zamaitė su Artūru Butkevičiumi į Lietuvą parsivežė visas šiuo metu cirko „Odyssey“ pasirodymus rengiančias cirko artistes su vaikais iš Ukrainos.
Ėmėsi klounados
Prie improvizuoto stalo cirko palapinėje prie „Žalgirio“ arenos įsitaisiusi žiūrovų vietose sėdėjo visa trupė – šventė vienos artistės vaiko gimtadienį. Olena žinojo, kad ir jos sūnaus laukia staigmena. Bėgdamas nuo karo berniukas nepaliko savo augintinio – sraigės. Tačiau kelionė sraigei, greičiausiai, buvo per sunki. Atsisveikinimas su augintine labai nuliūdino Olenos sūnų. Bet nėra padėties be išeities, ir jau visai netrukus berniuko širdį turėtų užplūsti meilė naujam augintiniui.
Kitoks gyvenimo etapas privertė ir Oleną imtis naujų iššūkių. Jų šeimos duetas „Duo Drive“ ikikariniame Ukrainos cirke buvo žinomas kaip akrobatai su riedučiais. Likusi viena Olena pakeitė amplua.
„Man labai sunku be vyro. Turėjau persiorientuoti į kitą cirko žanrą – klounadą. Niekada neįsivaizdavau, kad rengsiu solo pasirodymus. Taip, mūsų su vyru programoje buvo komiškas numeris, bet esmė, kad tam ruošiesi, repetuoji kiekvieną žingsnį, o čia esu tik aš ir žiūrovai“, – pasakoja Olena.
Meistriškumas: po klounės Karamelės įvaizdžiu slypi kasdieniai išgyvenimai dėl karo Ukrainoje. / Vilmanto Raupelio nuotr.
Tačiau nėra nieko neįmanomo, ypač kai turi tikslą. Olena pasakoja, kad po pasaulį išsibarstę ukrainiečiai cirko artistai įkūrė fondą, į kurį perveda dalį uždarbio už pasirodymus. Už surinktus pinigus perka Ukrainos kariams ir žmonėms šiuo metu būtinus dalykus.
„Aš nemoku kariauti, galiu tik linksminti. Supratau, kad turiu daryti tai, ką moku geriausiai, ir taip padėti savo šaliai. Čia kiekvienas dirba savo darbą. Labai išgyvename dėl savo tėvynės. Aš žinau, kad mes nugalėsime. Mes tikrai nugalėsime, tik labai sunku laukti, sunku žinoti apie tuos žiaurumus, protu nesuvokiamus dalykus, kuriuos daro Rusijos kariai“, – tęsia Olena.
Tėvai – Ukrainoje
Olenos tėvai likę Ukrainos centre, maždaug per 30 km nuo intensyvių karo veiksmų vietos, didžiausios Europoje branduolinės jėgainės, esančios Enerhodaro mieste, Zaporižios srityje, kuri šiuo metu yra okupuota.
Tėtis dar sovietmečiu kovojo su režimu, tad Ukrainos nepriklausomybė jam buvo itin didelis laimėjimas. Olena sako, kad jis nė minties neturėjo palikti šalį, o mama be tėčio pareiškė irgi nevažiuosianti. „Klasikinė šeima, – pastebi Olena. – Vienas be kito – niekur.“
Tėtis fabrike dirba tekintoju. Olenos žiniomis, dabar jie daro kažką kita nei anksčiau. Tėtis jai sakė, kad negali pasakoti – ką, tad suprato, jog gamina tai, ko reikia ukrainiečių kariams. Olenos mama dirba su kurčnebyliais. Tai buvo dar vien priežastis likti Ukrainoje. Mama negalėjo palikti savo globotinių. Ji ir toliau dirba su šiais žmonėmis, aiškina jiems, kas vyksta, ir padeda.
Olena niekaip nesupranta Rusijos agresoriaus argumentų dėl ukrainiečių nacionalistų. „Kokie nacionalistai – ką jie ten sugalvojo, – putiniškus argumentus denacifikuoti Ukrainą į šipulius traiško Olena. – Dirbau Kijevo centre, niekada nemačiau jokių nacionalistų. Gyvename demokratijos laikais.“
Padėkojau, pasakiau, kad tikrai nereikia, kad turiu pinigų. O ji stovi ir verkia, sako – nori mums, ukrainiečiams, padėti. Šitas nuoširdumas ir pagalba mums labai padeda išsilaikyti.
Meistriškumas: po klounės Karamelės įvaizdžiu slypi kasdieniai išgyvenimai dėl karo Ukrainoje. / Vilmanto Raupelio nuotr.
Nuo mažens Olena kalba rusiškai. Jos tėtis – Moldavijos žydas. Visi puikiai moka ukrainietiškai, bet taip susiklostė, kad šeimoje kalba rusiškai ir dėl to nematė jokios problemos. Olenos prosenelė – žydė, pergyvenusi Aušvico koncentracijos stovyklą ir Antrąjį pasaulinį karą. „Ji kartodavo: kad tik nebūtų karo, visus kitus sunkumus galima ištverti. Anksčiau to nesupratau taip aiškiai. Dabar žinau, kad man nieko nereikia – viską galima užsidirbti, tegul viską pasiima, kad tik visi būtų gyvi ir nebūtų karo“, – kartoja Olena.
Vis dėlto ji neslepia – šeima skilo. Brolis gyvena Maskvoje. Dėl ideologinių nesutarimų ji nebendrauja su juo. „Mes nekalbame, kad nesusipyktume, nors jis dėl mūsų jaudinasi“, – atvirauja moteris.
Jaučia palaikymą
Labiausiai Olena laukia dienos, kai galės grįžti namo. Kasdien gula ir keliasi su šia mintimi. Emocijos per dieną svyruoja nuo pergalės jausmo iki visiško bejėgiškumo. Diena prasideda nuo naujienų skaitymo apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Ir nors Olena 100 proc. įsitikinusi Ukrainos pergale, tačiau naujienos apie tai, kas randama išlaisvintuose miestuose, ką ten darė agresoriai, sunkiai pakeliamos.
„Atrodo, kad viskas vyksta tavo šeimoje. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mūsų amžiuje tai įmanoma. Karas visada atrodė tolimas, vykstantis mažiau išsivysčiusiose šalyse. Bet kai turi čiupti vaiką ir bėgti girdėdamas lėktuvų gausmą, sprogimų garsus, nors aš ir nepapuoliau į bombardavimus, kasdien girdžiu šiuos garsus. Tai likę, bet tikiu, su pergale praeis“, – šypteli artistė.
Olena stengiasi laikytis tvirtai, nepalūžti, neverkti prie sūnaus, kad jis kiek įmanoma lengviau visa tai išgyventų. Ji netgi tikėjosi, kad sūnaus labai giliai nepalietė pirmosios karo dienos, kai dar buvo namuose, tačiau pastebėjo, kad mažylio viduje kažkas pasikeitė. Kartą nuo geležinkelio sklindantys garsai stipriai išgąsdino vaiką. Tie garsai buvo labai panašūs į girdėtus pirmomis karo dienomis Ukrainoje.
Šventė: cirko trupė Kaune minėjo artistės vaiko gimtadienį. / Vilmanto Raupelio nuotr.
Bėgdama Olena nepasiėmė nei scenai reikalingų kostiumų, nei grimo. Be to, neslepia, labai slėgė kaltės jausmas, kad palieka savo šalį. Tik vėliau patikėjo jai sakomais žodžiais, kad išvyksta dėl vaiko. Vėliau ir kostiumai iš namų pasiekė ją čia, Lietuvoje, – lietuviai žurnalistai parvežė iš Ukrainos ir perdavė.
„Nuėjau į parduotuvę nusipirkti grimo. Susirinkau ir jau prie kasos buvau pasirengusi susimokėti, bet pardavėja ėmė verkti. Apsikabino, sako: „Negaliu kažkaip kitaip padėti, bent šitaip.“ Nors aš galėjau susimokėti, turėjau pinigų. Kitą kartą senolė parduotuvėje, nežinau, kokio amžiaus, tiesia man 5 eurus. Padėkojau, pasakiau, kad tikrai nereikia, kad turiu pinigų. O ji stovi ir verkia, sako – nori mums, ukrainiečiams, padėti. Šitas nuoširdumas ir pagalba mums labai padeda išsilaikyti. Mums tai labai svarbu ir mes tai branginame“, – patyrimais dalijosi Olena.
Ir kitoms šiuo metu pasirodymus rengiančioms merginoms teko evakuotis iš ne mažiau karštų Ukrainos taškų – Charkovo, Zaporižios, kitų Rytų Ukrainos dalių. Visas jas labiausiai džiugina tai, kad jų vaikai jaučiasi saugūs Lietuvoje. Mažesnieji tiesiog džiaugiasi turėdami galimybę žaisti, o ne slapstytis bunkeriuose. Vyresnieji mokosi nuotoliniu būdu savo mokyklose. Visų jų svajonės – greičiau susitikti su savo tėčiais.
Ir dar. Jie visi sutiko dalyvauti cirko „Odyssey“ organizuojamoje akcijoje – nupiešti savo svajonę. Visus vaikučius, kurie ateis žiūrėti cirko programos, ragina atsinešti nupieštą savo svajonę.
