Pereiti į pagrindinį turinį

Partizanų vadas, įveikęs klastą, šmeižtą ir laiką

2018-02-04 03:00

Šiemet minime ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Seimas 2018-uosius yra paskelbęs partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais. "Kauno dienos" išskirtinis pokalbis su partizanų vado dukra.

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė

"Noriu, kad žmonės neužmirštų partizanų laisvės kovos, nepasiduotų dabarties provokacijoms, šmeižtui", – teigia Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje dėl šalies laisvės pokariu kovojo apie 50 tūkst. partizanų ir jų talkininkų, daugiau kaip 21 tūkst. partizanų žuvo.

Tarp žuvusiųjų buvo ir 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, vienintelis iki pat 1957 m. rudens likęs gyvas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Primena ne tik nuotraukos

Sutapimas? A.Ramanausko-Vanago proanūkis pirmuosius savo gyvenimo žingsnius žengė būtent Kalniškėje – garsiojo partizanų mūšio vietoje.

"Aš tuo nesistebiu. Juk Arnas – mano tėvelio proanūkis. Matyt, paveldėjo kai kuriuos genus", – šyptelėjo  A.Ramanauskaitė-Skokauskienė, savo namuose sklaidydama šūsnis nuotraukų.

Vienos jų byloja, kad jos tėtis, garsusis partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 m. pavasarį Niu Briteno mieste (JAV), kur gyveno išvažiavęs iš Lietuvos jo tėvai. Kitose nuotraukose – mažasis Adolfas jau Lietuvoje, tėvo gimtinėje, Lazdijų rajone.

Baigė Karo mokyklą

"Tėvelis, baigęs Lazdijų gimnaziją, 1937 m. pradėjo pedagogo studijas iš pradžių Klaipėdoje, o vėliau jas tęsė Panevėžyje. Studijuodamas suprato, kad karo grėsmė artėja Lietuvos link. 1939–1940 m. jis tapo Kaune veikusios Karo mokyklos paskutinės, penkioliktos, karininkų laidos absolventu. Tų pačių metų rudenį tėvelis pradėjo mokytojo kelią Krivonių pradinėje mokykloje, o karo metais mokytojavo Alytaus mokytojų seminarijoje. Šis darbas jam labai patiko, o bendradarbiai bei moksleiviai jį gerbė ir mylėjo", – pasakojo A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Lietuvą užgriuvusi antroji sovietų okupacija, nepaliko A.Ramanausko eiliniu stebėtoju. 1945 m. pavasarį jis mokytojo kostiumą iškeitė į Lietuvos kariuomenės uniformą – tapo partizanu. Tų pačių metų rudenį vedė Alytaus mokytojų seminarijos absolventę Birutę Mažeikaitę, kuri tapo A.Ramanausko bendražyge – partizane slapyvardžiu Vanda.

Lietuvą užgriuvusi antroji sovietų okupacija, nepaliko A.Ramanausko eiliniu stebėtoju. 1945 m. pavasarį jis mokytojo kostiumą iškeitė į Lietuvos kariuomenės uniformą – tapo partizanu.

Paskyrė dukrai ir Lietuvai

A.Ramanauskas-Vanagas paliko kovos už laisvę prisiminimus "Daugel krito sūnų... Partizanų gretose", kuriuos dedikavo savo dukrai Auksutei ir nepriklausomai Lietuvai. Dedikacija rašyta 1952 m. vasario 16-ąją.

Vasario 16-oji A.Ramanauskaitei-Skokauskienei – dviguba šventė. Daugelis žino apie 1918 m. vasario 16-osios aktą, tačiau Lietuvai svarbi ir 1949-ųjų vasario 16-oji. Tą dieną Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) taryba savo steigiamajame suvažiavime pasirašė konstitucinio lygio dokumentą Radviliškio rajono Minaičių kaime, kur vyko Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo ir A.Ramanauskas-Vanagas.

"Į šį suvažiavimą iš Pietų Lietuvos tėvelis išėjo pėsčiomis su Tauro apygardos partizanų vadu Aleksandru Grybinu-Faustu 1948 m. lapkritį. Beje, jų kelionės metu, gruodžio viduryje, aš atkeliavau į šį pasaulį svetima pavarde Vilniuje", – pasakojo A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Partizanų vadų kelionė miškais buvo itin pavojinga, o jos pabaigoje laukė dar vienas išbandymas – pagaliau susitikęs su būsimu LLKS vadu generolu Jonu Žemaičiu-Vytautu, A.Ramanauskas-Vanagas tik po šešių valandų pokalbio jį įtikino esąs Pietų Lietuvos srities vadas – juk abudu vienas kito nebuvo matę.

Nė vienas 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarų neliko gyvas ir nesulaukė nepriklausomybės atkūrimo. Visi žuvo ar buvo nužudyti sovietinio režimo vykdytojų. Ši Laisvės deklaracija dar vadinama Žuvusiųjų, bet nenugalėtųjų deklaracija.

Pasimatymas: Auksutė apie 1953 m. nufotografuota su tėčiu – 1949 m. vasario 16-osios signataru ir LLKS vyriausiuoju Gynybos pajėgų vadu.

Dienoraštis bičių avilyje

Kaip ir kas išsaugojo A.Ramanausko-Vanago, aktyviai rašiusio ir partizanų pogrindžio spaudoje, rašytus dienoraščius? Šie raštai kartu su J.Lukšos-Daumanto užrašais tapo partizanų kovų, pasipriešinimo sovietų okupantams autentiška prisiminimų enciklopedija.

"Tėvelis savo dienoraštį – tai trys ranka rašyti stori sąsiuviniai, kurie dar buvo padauginti ir spausdinimo mašinėle – paliko patikimiems žmonėms. Jie tuos dienoraščius slėpė įvairiose vietose: bičių aviliuose po dvigubais dugnais, palėpėse padarytose slėptuvėse, užsandarintose derva talpose, užkastose po žeme. Sovietmečio pabaigoje beveik visus dienoraščius – ir ranka rašytus, ir spausdintus – turėjau namuose. Vieną tėčio rankraštį mums grąžino Lisauskų šeima iš Dzūkijos, kitus dienoraščius susiradome pačios su mama, kai ji grįžo iš lagerio. Mat ji žinojo, kas slėpė tuos dienoraščius. Pirmą kartą šių dienoraščių rankraščius į leidyklą atidaviau 1990 m., o skaitytojus jie pasiekė knyga "Daugel krito sūnų... Partizanų gretose" 1991 m. pavasarį. Po to šios knygos leidimas buvo dar kelis kartus pakartotas – žmonės buvo pasiilgę tiesos apie partizanų laisvės kovų laikotarpį", – įsitikinusi partizanų vado dukra.

A.Ramanauskas slapyvardį Vanagas pasirinko 1945 m. pavasarį, kai tapo Nemunaičio apylinkėse veikusio partizanų būrio vadu.

Beje, partizanų vado dukters archyve yra ne viena tėvo nuotrauka su dviem vanagiukais ant peties arba šalia jo. Kaip tie paukščiai atsirado pas A.Ramanauską-Vanagą? Pasirodo, partizanų vadas priglaudė ir maitino du miške rastus mažus vanagiukus, kurie prie jo prisirišo. Jiedu vis atskrisdavo net tada, kai buvo ūgtelėję. Veliau A.Ramanauskui-Vanagui su globotiniais teko išsiskirti – privertė partizanų gyvenimo aplinkybės.

Pasirodo, partizanų vadas priglaudė ir maitino du miške rastus mažus vanagiukus, kurie prie jo prisirišo. Jiedu vis atskrisdavo net tada, kai buvo ūgtelėję.

Priesaikos ritualas

Tapdami partizanais, būsimi laisvės kovotojai duodavo priesaiką. Vieną jų yra aprašęs pats A.Ramanauskas-Vanagas. Jis atvedė 120 vyrų duoti Partizano priesaiką Nemunaičio – šis bažnytkaimis viena puse atsiremia į mišką – vienuolyne.

"1945 m. birželio 2 d. temstant su visa įgula jau buvome prie pat bažnytkaimio. Iš anksto buvau sutvarkęs tarnybą keturiems lauko sargybos postams ir visiems nurodęs, kaip kuriuo atsitikimu reikia veikti. Tik gerai pritemus sugužėjome vienuolyno kieman... Antrame aukšte vyko iškilmingos pamaldos. Vyrai karštai meldėsi. Daugelio akyse spindėjo ašaros. Koplytėlėje visi netilpo. Vyrai keitėsi vietomis. Koplytėlėje ir kieme keturiose vietose buvo klausoma išpažinčių. Atvykusieji atlikti išpažintį ir duoti priesaiką, paprašyti Aukščiausiąjį palaimos Tėvynei, artimiesiems ir sau ginklus laikė rankose, nes esamos aplinkybės kitaip neleido... – rašė partizanų vadas. – Prieš altorių pakopoje buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos buvo padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Dvasininkas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą..."

Susituokė naktį

Kai 1945 m. pavasarį į mišką pasitraukė jaunas seminarijos mokytojas A.Ramanauskas, įkandin jo netrukus išėjo ir jo mylimoji iš seminarijos laikų Birutė Mažeikaitė, stebuklingu būdu ištrūkusi iš saugumiečių nagų. Jiedu susituokė tamsią spalio 7-osios naktį Nedzingės bažnytėlėje, kurią saugojo partizanai. Suprantama, jaunųjų gyvenimas nebuvo rožėmis klotas.

Svetima pavarde Birutė dar mokytojavo, buvo partizanų ryšininkė, tačiau greitai ji davė priesaiką ir tapo Dainavos apygardos partizane. Miško bunkeriai tapo jos namais. Suspurdėjus kūdikiui po širdimi, Birutės padėtis tapo dar sudėtingesnė, tačiau rasta išeitis. Patikimų žmonių dėka 1948 m. pabaigoje svetima pavarde Vilniuje ji pagimdė dukrą Auksutę, kuriai teko aštuonerius metus drauge su močiute, o vėliau – ir su tėvais slapstytis atokiuose vienkiemiuose ar net partizanų bunkeriuose.

Išdavė bendramokslis

Nors Ramanauskų šeima buvo kagėbistų taikiklyje, tačiau sugebėjo išlikti iki pat 1956 m. vėlyvo rudens, kai KGB agentų ir provokatorių pastangomis A.Ramanauskas-Vanagas su žmona buvo suimti Kaune. Kaip tai atsitiko?

Prieš atsakant į šį klausimą reikėtų trumpam grįžti prie 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos. Po jos pasirašymo A.Ramanauskas-Vanagas grįžęs į Dainavos apygardos vadavietę, neberado jį pavadavusio Benedikto Labėno-Kariūno. Jį miegantį nušovė į šį partizanų apygardos štabą infiltruotas MGB agentas Kostas Kubilinskas, vėliau tapęs žinomu vaikų poetu. Beje, tą pačią dieną buvo nužudyti dar keli partizanų vadai. Provokatorių ir agentų gretos gausėjo.

1952 m. LLKS prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis dėl ligos atsistatydino, jo pareigas perėmė pirmasis pavaduotojas A.Ramanauskas-Vanagas. Kai 1954 m. rudenį Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas liko vienintelis gyvas 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, partizanų vadas.

Tuo metu aktyvusis ginkluotas pasipriešinimas, kuriame beveik dvylika metų – iki vėlyvo 1956 m. rudens, dalyvavo A.Ramanauskas-Vanagas, jau blėso. Trūkinėjo ryšiai tarp partizanų karinių struktūrų. Vieninteliam likusiam gyvam vadui teko su šeima slapstytis nuo KGB čiuptuvų.

"1956 m. spalio 12-oji tapo lemtinga mano tėvams – juos išdavė KGB agentas Antanas Urbonas, slapyvardžiu Žinomas. Jis, buvęs tėvelio bendramokslis Karo mokykloje, gyveno Žaliakalnio Kampo gatvės name. Spalio 11-ąją mano tėvai atvažiavo pas jį dviračiais. Apie tai A.Urbonas pranešė KGB. Tai liudija Lietuvos ypatingajame archyve išlikęs KGB sudarytas slaptas mano tėvų sulaikymo planas", – pasakojo A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Išliko: šį vieną iš dienoraščio rankraščio sąsiuvinių išsaugojo Lisauskų šeima iš Dzūkijos.

Slaptas KGB planas

Tame slaptame plane pažymėta, kad A.Urbonas nesutiko, jog Ramanauskai būtų suimti jo bute – mat kaimynai suprastų jį esant KGB agentu. Todėl suimti partizanų vadą su žmona suplanuota gatvėje. Tam tikslui organizuotos dvi suėmimo grupės. Viena šešių žmonių grupė, vadovaujama majoro Abukausko, laukė mašinoje, stovinčioje maždaug už 200 m nuo A.Urbono namo Kampo gatvėje. Kita šešių žmonių grupė, vadovaujama majoro Nachmano Dušanskio, laukė Algirdo gatvėje, už 300 m nuo KGB agento namų.

Tarp šių grupių buvo organizuotas radijo ryšys, sutarti signalai. A.Urbono namas per visą naktį buvo stebimas gausaus specialių KGB žvalgų būrio: jie imitavo įsimylėjusių poreles, gatvės darbininkus, sugedusios mašinos vairuotoją ir t.t. Visi jie buvo aprūpinti racijomis. Už sulaikymą buvo atsakingas Petras Raslanas.

Kartu buvo stebimi Panemunės ir Aleksoto tiltai, keltas per Nemuną prie geležinkelio stoties ir kiti objektai, kur galėjo pasirodyti Ramanauskai, jei jiems būtų pavykę pasprukti iš KGB surengtos pasalos.

N.Dušanskis savo išlikusiame iki šių dienų atsiminimų sąsiuvinyje rašė, kad agentas A.Urbonas 8 val. ryto išėjo į darbą. Gatvėje jis nusiėmė kepurę – tai buvo ženklas sulaikymo operacijos dalyviams, kad A.Ramanauskas su žmona jau atsikėlė ir rengiasi išvykti. Partizanų vadas su žmona išėjo iš namo 9.15 val. ir netrukus staiga buvo suimti gatvėje. Iš dengto sunkvežimio iššokę penki operatyvininkai juos sulaikė ir įsodino į privažiavusį aštuonvietį automobilį "GAZ-63".

Paskutiniai pasimatymai

"Kas buvo po to? Ilgi tėvelio tardymai su inkviziciniais kankinimais ir siaubingais sužalojimais, jo sušaudymas 1957 m. vėlų rudenį. Mamai po tardymų teko politinės kalinės dalia – katorgiškas darbas SSRS Kemerovo srities lageryje. Politiniais kaliniais ir tremtiniais tapo mamos ir tėvelio artimieji", – sakė A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Partizanų vadas nuo pirmos dienos buvo sadistiškai kankinamas Vilniuje, KGB rūsiuose. Su kalinama ir tardoma žmona A.Ramanauskas-Vanagas susitiko tik kartą ir labai trumpam. Surengto susitikimo metu jis tvirtino, kad veikė vienas, o žmona apie jo veiklą nieko nežinojo.

KGB pasimatymų patalpoje įvyko ir paskutinis partizanų vado susitikimas su aštuonmete dukrele. A.Ramanauskaitei-Skokauskienei apie šį pasimatymą, įvykusį 1957 m. vasarą, sunku kalbėti net ir prabėgus daugeliui metų.

"To užmiršti niekada negalėsiu. Ypač to momento, kai tėvelį atvedę ir patalpoje pasilikę asmenys garsiai pranešė, kad pasimatymas baigtas. Tėvelis apkabino mane ir negalėjo atsitraukti. Jį atplėšė nuo manęs labai šiurkščiai ir nutempė durų link. Tėvelis vis mėgino atsigręžti į mano pusę, dar norėdamas mane matyti. Man tuo metu pasidarė silpna, bet kagėbistai nekreipė į tai jokio dėmesio.

Tėvelis apkabino mane ir negalėjo atsitraukti. Jį atplėšė nuo manęs labai šiurkščiai ir nutempė durų link. Tėvelis vis mėgino atsigręžti į mano pusę, dar norėdamas mane matyti.

Po tėvų arešto, tos tragiškos mano tėvų gyvenimo atomazgos, gavau dokumentus savo tikrąja pavarde. Vaikystė buvo labai sunki, bet aš neketinu sureikšminti asmeninių savo vargų ir išgyvenimų sovietmečiu be tėvų. Aš noriu, kad žmonės nepamirštų pasiaukojamos partizanų laisvės kovos, kurios tikslas buvo Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė, kad nepasiduotų vis atsirandančioms provokacijoms, šmeižtui, mėginimams perrašyti laisvės kovų istoriją", – "Kauno dienai" sakė A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų