Filmuką jiems liepta paslėpti "YouTube" kanale ir esą net pagrasinta maištaujančius moksleivius išmesti iš gimnazijos. Viešojoje erdvėje prestižinei gimnazijai jau ėmė lietis priekaištai, kad tai yra cenzūra. Bet ar tikrai?

"Kauno dienos" studijoje  atviras pokalbis apie tai su gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Mindaugu Grigaičiu.

– Kiek teko skaityti, pirmieji neraminantys signalai buvo prieš porą metų?

– Taip. Gal aš pirmiausia savo statusą norėčiau šiek tiek atskleisti šioje situacijoje, nors socialiniame tinkle punktais pateikiau visą chronologiją, gali susidaryti įspūdis, kad tarsi noriu savo sveiką kailį išsukti ir ginuosi. Iš tiesų aš nesu administracijos atstovas ir nebuvau pagrindinis dalyvis šioje istorijoje. Tiesiog buvau nešališkas stebėtojas. Ir stebėjau visą situaciją, kaip jūs ir sakote, prieš dvejus metus. Tai yra tada, kai mokyklos erdvėse pasirodė sovietinė simbolika – konkrečiai Raudonos žvaigždės, Lenino, Stalino portretai ir taip toliau.

– Jie papuošė klasę sovietine simbolika?

– Taip, jie papuošė klasę sovietine simbolika, bet na, mes iš pradžių tai įvertinome kaip žaidimą, nes provokacijų yra įvairiausių. Ir literatūroje yra žaidžiama sovietiniais simboliais – Herkus Kunčius juk irgi rašo sovietine tematika – konstruoja tuos visus siužetus ir tai tikrai yra kokybiška, gera literatūra. Mes pažiūrėjome iš pradžių kaip į ironišką žaidimą – bandymą šiek tiek dekonstruoti sovietinės simbolikos pompastiką. Tiesiog nuleisti į labai žemišką, pašaipų lygį. Ironija tarsi neutralizuoja visą tą didybę ir pompastiką. O paskui per pamokas tiesiog mes diskutuojame nuolat tokiomis temomis – imperializmo, sovietizmo temomis. Ironija niekur nedingo, bet kažkaip mes irgi to nesureikšminome, kol nepasirodė tas filmukas, mums primenantis sovietinę, vadovėlinę propagandą. Dėl to taip mes ir sureagavome, kad galbūt tai jau ne žaidimas.

– Kaip suprantu, dar iki filmuko tarp sovietinės simbolikos buvo Sausio 13-osios įvykių interpretacija?

– Socialiniame tinkle esu parašęs, kad ir tokių replikų buvo, bet jos, kad ir kaip gąsdinančiai atrodo, nebuvo agresyviai puolančios Sausio 13-osios aukų atminimą arba niekinančios. Tiesiog buvo žaismingai arba replikuojant, kad va, čia tokia yra interpretacija, jog savi šaudė į savus. Tai nebuvo kažkoks ginčas arba noras ginti, perkalbėti mokytojų ar provokuoti. Tiesiog buvo tokios replikos.

Bet kai mes pastebėjome ir išsiaiškinome, kad dalis tų mokinių netgi žavisi arba pripažįsta "Antifa" judėjimo idėjas, kad tai yra jų tarsi ideologinis pagrindas, tada mes tikrai sunerimome ir supratome, jog čia yra dalykai, kuriuos galbūt mokiniai vertina kaip intelektualinį žaidimą, kaip tam tikrą avantiūrizmą, kai įdomu padiskutuoti, pažongliruoti frazėmis, įdomu yra pamaištauti prieš sistemą. Jaunas žmogus turi maištingos energijos, bet "Antifa" maištas mums pasirodė visai nejuokinga maišto forma. Dėl to mes ir bendravome – administracija susisiekė su tų vaikų tėvais ir diskutavome. Tiesiog mokiniai labai jautriai sureagavo į emocingą diskusiją, kuri vyko pamokos metu, jau po filmuko pasirodymo.

– Svarbus momentas, kalbant apie saviraiškos, žodžio teisę ir laisvę, ar buvo pagrasinta mokiniams, kad jie bus išmesti iš Jėzuitų gimnazijos?

– Buvo panaudota pedagoginė hiperbolė – pasakyta frazė, kad jeigu šitie dalykai nesibaigs, mums gali tekti su jumis atsisveikinti, vėliau vėl vyko gal 40 minučių normali diskusija ir normalus pokalbis.

Bet šita emocionali frazė paskui pateko į feisbuko burbulą ir visus kitus turbūt socialinius tinklus, aš nežinau, – jaunimas jų daug naudoja. Ir buvo ištransliuota tik šio pokalbio pradžia. Dabar nepradėtos jokios išmetimo procedūros. Tų vaikų tikrai neketinama išmesti.

Ir apskritai, gimnazija jau atsiribojo nuo visų jų veiklų. Tėvams irgi perduota žinutė iš administracijos atstovų, kad mes nesikišime į kūrimą, nes buvome apkaltinti cenzūra, kad administracija nori cenzūruoti tuos filmukus, priversti kurti apie Kiniją ir Rusiją. Kas lyg ir visai logiška, jeigu kalbi apie imperializmą ir Romos imperiją, kaip tam filmuke pateikė pavyzdį, modelį, tada gal reikėtų pažiūrėti visas to modelio variacijas, kurios istorijoje yra. Tada matysime, kad ne tik JAV yra imperialistė, bet ir Kinija, ir Rusija.

Bet mes tada administracijos posėdyje ir mokytojų bendruomenėje – tie kurie yra susiję su šita situacija, kurie dėsto tai klasei, – sutarėme, kad tikrai nei turime galių, nei galimybių kažkaip imti ir uždrausti jų filmukus. Perspėjome labai aiškiai, kad domėsimės ir žiūrėsime, kas yra rodoma. Ir jeigu mes pastebėsime antivalstybinių ženklų, valstybės įstatymus pažeidžiančių ženklų, mes perduosime atitinkamoms institucijoms. Vaikai nešalinami iš mokyklos, jie gali grąžinti tuos filmus, jeigu nori, jie gali toliau užsiimti ta veikla, nes mes tiesiog neturime jokių galių to uždrausti.

– Filmas ir nebuvo pašalintas, jis buvo paslėptas.

– Kad ir kaip Kauno jėzuitų gimnazija buvo tapoma kaip kažkoks gestapas ir budelis, bet iš tiesų tas filmas juk ir nebuvo ištrintas. Jis dabar yra pasiekiamas per nuorodas. Bet jaunimą galime nuraminti – jau drąsiai galite viešinti tą filmą. Jėzuitų gimnazija nesiims jokių drastiškų priemonių.

– Dar derėtų priminti, kad Jėzuitų gimnazija yra katalikiška ir privati, nevalstybinė mokykla, kurioje savos taisyklės ir, manau, mokykla turi teisę, jeigu moksleivių elgesys neatitinka mokyklos standartų, gimnazijos standartų, jį pašalinti.

Uždarome vaikus į rezervatą ir tada jie ieško kitų burbulų, kuriuose yra įdomiau, kuriuose ta maištinga energija jiems išsiskleidžia, ir kartais gali įgauti tokias radikalias formas.

– Taip. Kas man kelia nerimą, kad iš tiesų už tų vaikų stovi ir kiti žmonės, suaugę žmonės – profesionalūs humanitarinių arba socialinių mokslų atstovai, ir jie jau ragina duoti mokyklą į teismą, institucijas, nes, kad ir jėzuitiška mokykla, ji turi laikytis valstybės įstatymų. Šis puolimas man asmeniškai atrodė radikalesnis ir aš nesuprantu, kodėl žmonės, kurie irgi dirba pedagoginį darbą, ragina tuos mokinius dabar duoti į teismą arba ieškoti kažkokios teisinės atsakomybės iš Jėzuitų gimnazijos.

Jokių teisinių veiksmų Jėzuitų gimnazija nesiėmė ir net neketina imtis. Vienintelis dalykas, kurį mes pažadėjome, – dabar tiesiog informuosime. Taip, Jėzuitų gimnazija yra katalikiška gimnazija, ir yra sutartys, kurios yra pasirašomos. Ir jeigu jau reikėtų, tada taip, – mokykla samdytų teisininkus ir tikrai išaiškintumėme, kuriais punktais ir kurios sutarties dalys yra pažeidžiamos.

Bet dar kartą galiu nuraminti ir mokinius, ir visus suinteresuotus asmenis, kurie galvoja, kad mokykla skalpuoja kitokią nuomonę, kuri neatitinka katalikiškos mąstysenos, kad mes čia inkvizitoriai, kurie nori sudeginti ant laužo, – vaikai nėra šalinami. Ta frazė buvo pasakyta kaip perspėjimas, jeigu tai tęsis. Nes tai, ką mes pamatėme, mums sukėlė nerimą.

Mes žinome, kad jaunieji idealistai, kovojantys už varguolių teises ir už pasaulinę lygybę bei brolybę – jau vieną kartą parvežė Stalino saulę. Taip, mes jau apkaltinti paranojinėmis baimėmis. Tebūnie jau paranojiška baimė, bet mes turime ir tėvams, ir visuomenei, ir galbūt kitoms mokykloms parodyti, kad vyksta tokie reiškiniai ir mes privalome į juos reaguoti.

Mindaugas Grigaitis

– Po filmuko skaičiau "YouTube" komentarus, kad ir vieno iš kūrėjų "Twitter" profilis sovietine simbolika nusėtas. Jie viešai pasisako, kad remia LGBT bendruomenę, ir kartu dedasi sovietinę simboliką.

– Kognityvinis disonansas. Tai mes ir galvojame, kad čia yra jaunatviškas maištas prieš visas asmens saviraišką slopinančias formas.

Bet kodėl komunistinė perspektyva – mes iki šiol diskutuojame aiškinamės, iš kur ateina šios komunistinės ideologijos. Ar čia dėl to, kad mes taip gerai gyvename kaip Vakarų kapitalistai. Turbūt taip ir yra, kad pradedama kovoti prieš lietuvių kapitalizmą – gerai gyvenančius žmones.

Kaip humanitaras aš kelčiau apskritai humanitarinių mokslų problemą mokykloje. Iš tiesų yra tokio muziejinio ir siauro humanitarinio mąstymo, nes yra literatūros programas, dėl kurių dešimt metų diskutuojame, kad jos per daug siauros, per daug nukreiptos į tokį tautinį naratyvą ir yra nacionalistinio atspalvio. Tokiu būdu mes nepraplečiame vaikų humanitarinio akiračio, nelaviname kritiško mąstymo.

Ministerija trypčioja – jie tenai patvirtino gaires, kuriose literatūros programoje yra įtvirtinta diegti kultūrinę kompetenciją. Bet kultūrinė kompetencija yra sugretinama tiktai su tautine kultūra. Uždarome vaikus į rezervatą ir tada jie ieško kitų burbulų, kuriuose yra įdomiau, kuriuose maištinga energija jiems išsiskleidžia, ir kartais gali įgauti tokias radikalias formas.