Į skaitytojų klausimus atsakė Kauno apskrities socialinės veiklos nevyriausybinių organizacijų sąjungos buvusi valdybos pirmininkė, bendrijos „Viltis“ ilgametė vadovė Joana Šimanauskienė ir buvęs LR socialinės apsaugos ir darbo viceministras, ekonomistas Mečislovas Zasčiurinskas.

Kokia nauda is renovacijos projekto? Gal tikrai geriau malūnsparniai nei tokia „renovacija”?

Joana Šimanauskienė:

Sraigtasparniai yra gerai, bet žmonių gerovė priklauso nuo to, kiek jie uždirba, kiek jie už viską moka, todėl turėtume labai atsakingai žiūrėti į renovacijos programas. Dabar yra renovuota 427 namų. Renovacijai buvo skirta 800 mln. litų, kurie buvo iš dalies arba visai nepanaudoti. Taip atsiranda ir mintis, ir galimybė pirkti sraigtasparnius.

Taip, kaip buvo renovuojami pastatai, žmonėms nedavė norimo efekto. Aprengus namą gražiais kalinukais, nepagerėja ventiliacija ir šildymas, reikia renovuoti šilumos trasas. Renovacija susideda iš kelių aspektų. Planuojama, kad daugiabučių administravimas bus toks, kad bus imamos paskolos, ir tai darys administratorius, bet už tai vis tiek reikės žmogui susimokėti. Tik laikinai bus numalšintas pensininkų siaubas – šildymo kainos.

Mečislovas Zasčiurinskas:

Pirmiausia, Lietuvoje vyrauja didelė socialinė atskirtis, per ketverius metus išaugo ir skurdo lygis. Pagal minimalų mėnesinį atlyginimą esame ES šalių gale. Naktiniai valdančiųjų sprendimai sumažino šeimų biudžetą, padidino pašalpas, kompensacijas. Net mirties atveju pašalpa du kartus sumažinta! O reikėjo, pvz., mažinti komunalinius mokesčius, ypač už šildymą, maisto kainas. Reikėjo imtis veiksmų, kad nebūtų didinama bedarbystė. Tam galėjo pasitarnauti būsto modernizavimo programa. Šios programos vykdymui buvo sukaupta 1 mlrd. litų, kurie, beje, ir dabar laikomi užsienio bankuose, ten gaunant mažesnes palūkanas nei mes skolinamės.

Šiam valdančiųjų įstatymui registravau 18 įstatymo pataisų. Esu ekonomistas, sakiau, kad ši sistema neveiks. Atnaujinimas buvo sutapatintas su modernizavimu, dirbtinai sukurtas teisinis pagrindas daugumai nuspręsti, ar vykdyti renovaciją. Tai prieštaravo Konstitucijai. Antra, lėšos renovacijai negali būti imamos iš gyventojų. Kita bėda – garantijos. Valstybė privalo garantuoti, kad žmogus, investavęs pinigus į savo būsto renovaciją, sutaupys 30-50 proc. lėšų šildymui. Prakiuręs stogas – privalomas remontas, o modernizavimas nėra prievolė.

Sukursime centralizuotą fondą, kurio lėšos būtų naudojamos renovacijai, o pinigai į tą fondą grįžtų iš lėšų, kuriuos gyventojai sutaupytų už šildymą. Ši valdančiųjų renovacijos programa negalėjo veikti, nes buvo nekvalifikuotai parengta, pinigai buvo naudojami ne žmonių naudai.

Kaip spręsite kompensavimą už šildymą?

Joana Šimanauskienė:

Kompensavimas už šildymą aktualus visai Lietuvai. Kodėl iki šiol nieko nedaroma? Tai yra monopolija, kuri diktuoja sąlygas, tai mūsų Vyriausybės užsispyrimas nesiderėti dėl mažesnių dujų kainų. Įvertinant, kiek yra bedarbių, žmonių su negalia, kaip senėja mūsų bendruomenė, kompensaciniai mechanizmai turi veikti. Komunaliniai mokesčiai neturi tapti benamystės priežastimi.

Reikia peržiūrėti politinius sprendimus. Kompensacijos turi gyvuoti, reikia galvoti, kaip sumažinti mokesčius, suvaldyti antstolius, kurie beatodairiškai ima pinigus už kiekvieno laiško parašymą. Būtina neskaičiuoti delspinigių už šildymą, tiesiog atidėti skolas. Reikia grąžinti socialines išmokas žmonėms, kuriems jos buvo sumažintos. Kainų komisija sako, kad augs ir biokuro kaina. Taigi, viskas priklauso nuo kompleksinių sprendimų, net ir palankesnių sąlygų verslui.

Mečislovas Zasčiurinskas:

Pirmiausia, valdantieji (konservatoriai, liberalai ir „valinskiečiai“)  turi pripažinti, kad nuskurdino Tautą. Jie turi viešai už tai atsiprašyti. Taigi, valdančiųjų pareiga užtikrinti, kad žmonės galėtų gyventi čia, Lietuvoje, ne kaip ubagai. Nenormalu. kai, pvz., mokestis už šildymą sudaro 60-70 proc. šeimos pajamų. Iš ko žmogui gyventi?

Kiekvieno žmogaus šeimos biudžetas yra svarbesnis negu valstybės. Mes tik girdime valdžios šūkius „Mes išgelbėjom valstybę“, bet visai užmiršo šeimą. Šiandien, jei vienam šeimos nariui tenkančios pajamos yra mažesnės negu 350 litų, tada valstybė kompensuoja išlaidas už šildymą. Bet ar tai yra teisingas kelias? Pašalpos žemina žmogų, jo šeimą. Todėl žymiau svarbiau rūpintis, kad žmogus turėtų darbą, gautų tinkamą atlyginimą ir jam nereikėtų gyventi iš pašalpų. Šis klausimas darkart parodo, kokie pražūtingi buvo naktiniai valdančiųjų sprendimai, kai jie didino mokesčius, mažino atlyginimus ir didžiąją dalį žmonių išvijo iš Lietuvos.

Ar išgelbės biudžetą pensijinio amžiaus ilginimas?

Joana Šimanauskienė:

Pensijinio amžiaus ilginimas neišgelbės. Pirmiausia, pensija ir taip yra per maža, kad galėtų visą gyvenimą dirbęs žmogus oriai išgyventi. Į pensininkus nekreipiamas joks dėmesys, kad jie galėtų vystyti savo verslą. Darbo biržos neatlieka savo funkcijos. Jie daro mokymus dėl mokymų, žmonės negali rasti darbo. Ne viena įmonė buvo sunaikinta, duomenys apie žmogaus sovietmečiu išdirbtą laiką dingę, todėl jam kartais mokama pati mažiausia pensija. Tai ypač aktualu tiems, kurie neišsaugoję savo darbo knygelių.

Pagrindinė pensija – apie 400, papildomai mokama už stažą, bet tų pinigų neužtenka.

Pensijų reformą reikėtų palikti naujai Vyriausybei.

Mečislovas Zasčiurinskas:

Aš kategoriškai nepritariu pensijinio amžiaus ilginimui, teikiau šešias įstatymų pataisas šiuo klausimu, kurių esmė – pensijinio mažiaus ilginimą reikia sieti su sveiko gyvenimo trukme. Pavyzdžiui, Italijoje vyrai vidutiniškai gyvena 78 metų, o moterys – 84 metų, tai pensijinis vyrų amžius yra 65 metai, moterų – 60. Prancūzijoje pensijinis amžius – 60 metų, vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – 77 metų, o moterų – virš 84 metų. Lietuvoje gi vyrų vidutinė gyvenimo trukmė – 64 metai, o moterų – 77 metai. Ir tik 49 proc. vyriškos lyties gyventojų sulaukia pensijinio amžiaus. Žinant šiuos skaičius, kaip galima ilginti pensijinį amžių iki 65 metų, moterų ir vyrų amžių suvienodinti?

Išvada – pensijinį amžių būtų galima ilginti tada, kai bus žymiai ilgesnė mūsų gyvenimo trukmė, pvz., kaip Prancūzijoje. Antra, pensijinio amžiaus ilginimas visiškai negelbsti valstybinės socialinio draudimo sistemos. Jeigu mes norime (o tokia pareiga Konstitucijoje įrašyta), kad pensijos sulaukęs žmogus gautų deramą jo atliktam darbui pensiją, reikia rūpintis, kad emigracijos nebūtų, skatinti gimstamumą, didinti darbo našumą ir t.t.

Ar reikia tiek investuoti į aukštąjį mokslą ir taip jį skatinti, jei galiausiai jaunimas, baigęs universitetus, išvažiuoja uždarbiauti į užsienį ir dirba visiškai kitos kvalifikacijos darbą?

Joana Šimanauskienė:

Žinoma, reikia investuoti į aukštąjį mokslą, valstybei reikia išsilavinusių žmonių,  Tačiau reikia žiūrėti, kaip jiems integruotis į darbo rinką. Be to, mokslas kainuoja labai daug. Pavirtome studentų, mokinių krepšelių valstybe. Bėda, kad profesinės mokyklos neturi prestižo, todėl daugelis stoja į aukštąsias, vėliau neranda darbo, išvyksta į užsienį. Reikia didesnio bendradarbiavimo su verslu, kad nedaugėtų bedarbių.

Aukštojo mokslo reforma neturi būti politizuota, nes po kiekvienų rinkimų vis kažkas keičiasi ir dažnai ne į gerąją pusę.

Talentingi vaikai dažnai negali įstoti mokytis į aukštąsias mokyklas, nes neturi tam lėšų. Nėra išvystyto nuotolinio mokymo. Paskolinė studentų sistema taip pat ydinga, naudinga tik bankams.

Švietimo reforma prisideda prie mūsų tautos naikinimo, nes kaimai nyksta, belieka ariami laukai. Geltoniesiems autobusiukams pinigų užtenka, o mokytojams – ne. Atsiranda psichologinės priežastys, dėl kurių lengviau išvykti iš šalies. Pvz., Anglijoje pabaigus universitetą kartais net nereikia grąžinti studento paskolos.

Mečislovas Zasčiurinskas:

Reikia investuoti ne į aukštąjį mokslą, o į žmogų. Žmogus – pagrindinis turtas. Mokykla turi mokyti, o ne teikti paslaugas. Turime griežtai vadovautis Konstitucijos nuostatomis, kad mokslas Lietuvoje gerai besimokantiesiems yra nemokamas.

Viena iš pagrindinių problemų valstybėje – tai, kad nėra valstybinio specialybių prognozavimo. Sieksime, kad būtų konkreti ministerija, atsakinga už prognozavimą su konkrečiom pasekmėm (suklydai – atsakyk). Tuo atveju, kai mokykla pagal valstybines prognozes rengia specialistus, tie specialistai turi būti rengiami nemokamai. Jie, baigę mokslus, turi gauti darbą.

Nereikia užmiršti, kad Lietuva – tai ne Vilnius. Kalbame apie regionus, miestus ir miestelius. Ten svarbu lengvatinėm sąlygom kurti darbo vietas, kad išsimokslinę žmonės turėtų, kur grįžti.

Valdžia turi vadovautis tik Lietuvos interesais. Jeigu žmogus gimė Lietuvoje, čia užaugo ir baigė mokslus, įgijo patirties, o išvažiavo kelti ekonomiką kitoje šalyje, mes turime pasiekti, kad ES kompensuotų mums tokį protų nutekėjimą.

Kategoriškai nepritariu krepšelių sistemai. Pasaulyje tik dvi šalys turi tokią sistemą – Gruzija ir Lietuva. Ši sistema žalinga, skatina bet kokia kaina išlaikyti jaunuolį mokykloje, net jei jis to ir nenori.

Kodėl neįgalių žmonių problemos yra sprendžiamos tik pašalpomis, kurios, beje, yra apgailėtinai mažos? Jaučiamas didelis visuomenės priešiškumas ir neįgalių žmonių ignoravimas.

Joana Šimanauskienė:

Mes neįgaliuosius remiame tik žodžiais, iš tikrųjų neįgalieji yra kaip „trečiasis brolis“. ES pinigų buvo nemažai panaudota kuriant neįgaliųjų centrus, tačiau savivaldybės monopolizavo soc. paslaugų teikimo sferą, ir neįsileidžia nevyriausybinių organizacijų pigesnių paslaugų. Neįgaliesiems labai sunku rasti darbo, nes jo neturi ir daug sveikųjų. Ši sistema yra ydinga, darbdaviams, kurie galėtų sukurti darbo vietas, nėra žadėtų lengvatų.

Iškyla problema įsidarbinti tam žmogui, kuris slaugo neįgalųjį ar ligonį. Slaugant neįgalų vaiką iki 18 metų turėtų būti trumpinamas slaugančiojo žmogaus pensijinis amžius.

Neįgalieji, galintys dirbti, galėtų būti įdarbinti nuotoliniu būdu. Reikia kurti darbo vietas protinę fizinę negalią turintiems asmenims, kaip yra kitose Vakarų valstybėse, pvz., Švedijoje. Reikia išsaugoti neįgaliojo pašalpas ir jam įsidarbinus. Reikia stiprinti nevyriausybinį sektorių, dirbantį socialinėje srityje ir neformalaus lavinimo programose.

Mečislovas Zasčiurinskas:

Sprendimai rodo valdančiųjų moralę, jų požiūrį į neįgaliuosius. Jau turėjo būti atstatytos kompensacijos neįgaliesiems. Taip nurodė Konstitucinis teismas. Tačiau ir šiandien valdantieji ketina atmesti tokį mano siūlymą. Neįgaliesiems būtina nedelsiant pagerinti slaugą, kompensacijas.

Iš socialiai remtinų žmonių Vyriausybė atėmė 1,5 mlrd. litų, tačiau valdžia tai traktavo kaip taupymą. Dar 106 mln. litų „sutaupė“ per vaistų kompensavimą. Esu paruošęs socialinės apsaugos pertvarkymo planą, kurį būtinai realizuosime, taip, kaip realizavome savo pažadą 2004 metais padidinti pensijas nuo 370 iki 800 litų.

Visą diskusiją galite skaityti portalo forume.