300. Maždaug tiek žmonių, išgyvenančių sunkų savo gyvenimo laikmetį, gruodžio 24 d. Partizanų gatvėje esančioje „Carito“ sriubos valgykloje kartu su dvasininkais ir Kauno savivaldybės atstovais valgė ankstyvą Kūčių vakarienę.

Galbūt per ilgai mes kariavom?

"Nefotografuokite!" – ketvirtadienį Kūčių rytą išvydę žurnalistus piktokai buvo nusiteikę keli vyrai ir moteris, stovėję vis ilgėjančioje eilėje prie nemokamų vaišių.

"Man gėda, kaip daugumai mūsų, – vėliau aprimęs prisipažino vienas į septintą dešimtmetį įžengęs vyras. – Niekada negalėjau pagalvoti, kad stovėsiu eilėje prie nemokamo maisto. Bet esu vienas kaip pirštas – tėvai mirė, žmonos neturiu, vaikas žuvo, po avarijos pašlijo sveikata, patyriau sunkią kraujagyslių operaciją. Išgyventi nelengva, todėl čia lankausi jau penkerius metus."

"Galbūt per daug ir per ilgai mes kariavom, galbūt per ilgai kartojom žodį "šlovė", – kartodamas Marijos Mikutavičiaus dainos žodžius linksmai nusiteikęs jaunas vyras tik šypsojosi.

Kiti trypčiojo vietoje, sveikinosi su pažįstamais ir jau matytais žmonėmis, nekantriai laukdami prasiveriant "Carito" sriubos valgyklos durims.

Už jų stalai jau buvo padengti maistu. Kauno savivaldybės remiamoje labdaros valgykloje vienu prisėdimu čia gali pavalgyti apie 130 žmonių. 12 valandą juos pakeis kiti, o neretai ir antrą kartą žengs tie patys vyrai ir moterys.

Manydami, kad jų neatpažins, jie dažnai nusiims arba pasikeis aptriušusias kepures ir vėl stos eilėje, norėdami nemokamai pavalgyti. Iš viso Kūčių dieną buvo pavaišinta apie 300 žmonių.

Kasdien čia dirbančioms trims sriubos valgyklos darbuotojoms šįkart padėjo dar šešios savanorės: ir suaugusios moterys, ir jaunos studentės.

"Tačiau alkanų niekada nelieka", – teigė šešerius metus čia dirbanti sriubos valgyklos vedėja Rita Veličkienė, kuri vakare sės prie stalo kartu su vyru, sūnumi, dukra, žentu, anūke, vyro broliu.

Kalėdaičiai iš vyskupų rankų

Jau keliasdešimt metų galiojanti sena arkivyskupijos ganytojų tradicija – ankstyvą Kūčių vakarienę valgyti kartu su benamiais, asocialiais ir sunkų gyvenimo laikotarpį išgyvenančiais žmonėmis – nebuvo pažeista ir šiemet.

"Tai – graži tradicija, nes dauguma tų žmonių neturi artimųjų, namų, ir jiems nėra su kuo paminėti šios šviesios šventės, – prieš palaimindamas stalą sakė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. – O kai arti vienas kito tiek daug žmonių, šios šventės žmonėms, kuriems reikia pagalbos, šviesesnės ir giedresnės."

Prie Kūčių stalo kartu su daugiau nei šimtu žmonių sėdo ne tik arkivyskupas L. Virbalas, bet ir Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas, kunigai, politikai.

Prieš sėsdami prie vaišių stalo žmonės iš vyskupų rankų dalijosi kalėdaičiais ir po kai kuriuos sugraudinusios vyskupų kalbos sėdo prie stalo.

Kepta žuvis, žuvies kukuliai, burokėlių, makaronų, ryžių bei kukurūzų salotos, mandarinai, saldainiai, sausainiai, šokoladas, meduoliai, kisielius ir, žinoma, aguonpienis su kučiūkais: šventinę dieną nekilo erzelis, pyktis ar susistumdymai, kurio kartais žmonės neišvengia.

Maisto čia nelieka

Čia susirenkantys žmonės – įvairūs. Yra ir vienišų, sunkiai išgyvenančių, ir palūžusių, vartojančių alkoholį ir narkotikus, ir benamių, ir beglobių, ir psichiškai nesveikų. Bet dauguma jų – vieniši, išgyvenantys sunkų gyvenimo laiką.

Ar beveik akla 77 metų senutė su psichiškai nesveika dukra, ar dirbantis, bet neretai alkoholį vartojantis po arkivyskupo L.Virbalo kalbos susigraudinęs 46 metų Juozas, ar iš socialinio būsto ar nakvynės namų atėjusios dvi draugės, kurias suvedė vienatvė ar sunkiai išgyvenantis artimųjų neturintis vienišas senukas.

"Palinkėčiau sau žmonos ir vaikų", – braukdamas ašaras tyliai sakė Juozas.

"Kad turėčiau savo būstą, kuris sudegė", – teigė po nelaimių palūžęs kitas vyras.

"Esu vienas, kaip... pirštą iškėlė tvarkingai apsirengęs ir kaklaraištį pasirišęs 74 metų Kazimieras. – Visi artimieji jau danguje. Bet esu laimingas. Mano artimieji – visi žmonės, broliai ir seserys. Vis atėjome iš ten, kur išeisime. Linkiu šią dieną visiems žemės broliams ir seserims meilės, džiaugsmo, būti dvasiškai šviesesniems ir laimingiems."

Ne vieno "Carito" sriubos valgykloje apsilankiusio žmogaus rankos gniaužė rankines ar maišelius, į kuriuos vėliau jie susidės dar dalį lauktuvių: šioje vietoje maisto niekas neišmeta ir jo niekada nelieka.

"Carito" labdaringa valgykla veikia 24 metus. Iš pradžių buvo atskiri taškai, taip pat ji veikė Jovaro, vėliau Palangos gatvėje.

Vieną itin šaltą žiemą per dieną nemokamai buvo išdalytas rekordinis skaičius sriubos lėkščių – 1000.

"Carito" sriubos valgykloje Partizanų gatvėje kasdien pavaišinama apie 300 žmonių.

Po pensijų gavimo kasdien apsilanko apie 200, prieš pat pensijas, kai žmonės išleidžia pinigus, apie 400 nelaimingųjų.

Daugiausia jų lankosi žiemą, ypač šaltuoju metu.

Vasarą labdaringoje valgykloje lankytojų šiek tiek sumažėja, nes dauguma nuolatinių ir būsto neturinčių lankytojų grybauja, uogauja ir neretai gyvena miškuose.