Šį pokalbį išprovokavo kelias savaites iš antraščių nedingstantis Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio konfliktas ir komentarai, kai žmonės piktinasi, kad žiniasklaida nebeturi apie ką kalbėti. Pasak R. Zemkausko, žiniasklaida yra trijų rūšių: pramoginė, faktinė ir nuomonė. Dažnai neskiriame šių žanrų, reikalaudami iš žiniasklaidos solidumo, nors kartu trokštame žvilgtelėti pro rakto skylutę į žinomų žmonių gyvenimus. Kokius lūkesčius keliame žiniasklaidai ir ar jie privalo būti pateisinti?

– Ar žiniasklaida apskritai kažką privalo?

– Žiniasklaida privalo vienintelį dalyką – įmanomai artėti prie sąžiningo pasakojimo. Žiniasklaida pageidautina ir, tikiuosi, tai žurnalistikos vienintelis tikslas – kiek įmanoma sąžiningiau pasakoti tai, ką pavyko sužinoti. Jeigu norime paauklėti auditoriją, tai – ne žiniasklaidos darbas.

– Per ką jaučiamas norą auklėti auditoriją?

– Kartais pakalbame apie misiją, kur žiūri žurnalistai. Pagal juos jie turėtų ateiti ir ką nors sutvarkyti šiame pasaulyje – tai nerealistiškas noras. Jis kyla iš visuomenių, kuriose komunikacija buvo laikoma žurnalistika. Pvz., sovietiniais laikais negalėjo egzistuoti jokia žurnalistika. Totalitarinėse sistemose žurnalistika neįmanoma kaip žanras, tai tik komunikacija, kuri gali turėti žurnalistinių metodų, veikimo bruožų. Tačiau pagrindinis tikslas – komunikacija, pranešti angažuotą, kontroliuojamą informaciją. Kartais ji turi laikiną, bet teigiamą efektą.

Jei priprasime prie to, kaip mus moko elgtis per televiziją, radiją, internetą, – tapsime nebeatsparūs. Jei manome, kad žurnalistika už mus išspręs problemas, tai kažkas negerai su visuomene. Labai mėgstamas pasakymas „ketvirtoji valdžia“. Tai blogas vertimas iš anglų kalbos – jokia tai valdžia. Angliškai tai „fourth estate“ – ketvirtasis ramstis. Ramstis ir valdžia – skirtingi dalykai. Šis apibrėžimas labai retai vartojamas gilesnes demokratines tradicijas turinčiose šalyse. Ten žiniasklaida nelaikoma jokia valdžia. Gali būti laikoma ramsčiu, tam tikru stebėtoju, kuris iškelia, parodo dalykus. Tai – higieninis vaidmuo.

– Tačiau daug žiniasklaidos priemonių susitapatino su sąvoka ketvirtoji valdžia.

– Prieš 20 metų Lietuvoje buvo labai iškreipta situacija.

– Žiniasklaidos autoritetui tai pakenkė. Ji lyginama ir su seniausia pasaulyje profesija.

– Aš nelyginu. Manau, milžiniška kvailystė taip sakyti. Nieko bendra tarp šių dviejų profesijų nėra ir nebuvo. Tai bandymas sumenkinti dalykus.

– Kodėl taip yra?

– Žiniasklaidą mes vartojame pirmiausia ne informacijai gauti, ir to neįsisąmoniname. Žurnalistika ir žiniasklaida informacijoje sudaro mažytę dalį. Informacija yra dviejų rūšių – informacija, kuri mane verčia ką nors veikti, daryti, o likęs didžiausias rezervuaras – susijęs su mano savivertės klausimais. Mes tiek daug vartojame žurnalistikos produktų, nes tai psichoterapija. Iš čia kyla daug problemų. Klausomės, skaitome ne todėl, kad sužinotume, o pažiūrėtume, ką patys apie tai manome, kaip jaučiamės. Griežtai nenorime kitokios informacijos, o tik tokios, kokią ir taip žinome, – mums reikia, kad patvirtintų, jog esame teisūs.

– Ką tai sako apie mus, informacijos vartotojus?

– Tai žmogiška. Taip yra visame pasaulyje. Išskirtinai lietuviškų problemų žiniasklaidoje nebematau. Prieš 20 metų matėme bandymų valdyti valstybę pasinaudojant sumaištimi. Dabar to jau nebėra. Žmonės vartoja žiniasklaidos informaciją, žurnalistinius produktus dėl savo asmenybių – savigarbos, abejonių patvirtinimo, patikrinimo, dėl to, nes gyvename gyvenimus ir jie kupini įvykių.

– Dabar manoma, kad valstybė per žiniasklaidą bando mus valdyti, kad LRT yra valdžios ruporas, per kurį neva valdžia transliuoja sau palankius sprendimus. Kiek šiuose teiginiuose yra tiesos?

– Daroma milžiniška klaida sakant, kad yra kažkokia valdžia ir esu aš. Manau, aš atsakingas už tai, kad turėtume kuo geresnę valdžią ir kuo geresni žmonės atsidurtų atsakingose pozicijose. Valdžia – tai mes. Jei to nesupras, visada turės problemų su pasaulio matymu, bus frustracija. Kai turime visuomeninį transliuotoją, jis yra organizacija, kurią kiekvienas iš mūsų linkęs savintis. Tai teisinga. Todėl jis gauna tiek kritikos, nes, kai kalbame apie komercinį transliuotoją, žinome, kad tai – jų verslas. Kai kalbame apie visuomeninį ir žinome, kad jis išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, visada bus daug kritikos. Tai normali jausena, kuri visada pasireikš visų šalių visuomeniniams transliuotojams. Bus blogai, kai nustosime kritikuoti.

– Kaip pakeisti santykį žmonių, kad suvoktų, jog valdžia – tai ir aš?

– Nežinau, nes kitu atveju galėtų greičiau keisti situaciją. Aš pradėjau nuo savęs – mąsčiau, kodėl taip reagavau, kodėl supykau, ar tikrai turiu tinkamą informaciją, iš kur ji, iš kur žinau, kad yra taip, kaip esu įsitikinęs. Šią praktiką sau taikau iki šiol. Ją vadinu savęs inventorizavimu. Kiekvieną dieną pergalvoju klaidas, ką ne taip pasakiau, kodėl man taip atsitiko. Stengiuosi visur ieškoti savo kaltės.

Gal aš tiesiog kvailas? Kiekvieną dieną atrandu, kad taip. Kvailumas iš nežinojimo. Kvailumas – piktybiškas nenoras žinoti daugiau. Kai nežinai, nesupratai arba sunku suprasti, tai – ne problema, tai normalu. Piktybiškas nenoras, atsisakymas pasigilinti ir nuomonės sakymas nelaukiant, kol smegenys padirbės. Visuomenėje nėra tokia prasta situacija. Domiuosi žiniasklaida kitose pasaulio šalyse. Lyginimai gana empiriški.

Žurnalistas yra tarpininkas, jo suvokimas apie pasaulį yra svarbus. Jei veiksime be tarpininko, nueisime į savigynos būrius.

– Kaip manai, ar žiniasklaida Lietuvoje turi didelę įtaką žmonių nuomonei?

– Tyrimai rodo, kad įtaka, populiarumas mažėja. Gerai, ir neturi jis būti radikaliai pats didžiausias. Juk tai nėra jokia valdžia. Tai – patariamoji priemonė mąstymui. Svarbiau pasitikėti policija, gelbėjimo tarnybomis, kariuomene. Tačiau visiškai nuvertinti irgi nereikėtų. Visur yra pusiausvyra.

– Gal visuomenė iš sąjūdžio atsinešusi nuomonę, kad žiniasklaida – šventa?

– Svarbu klausti, kiek žmonių taip manė. Vieni buvo vienoje barikadų pusėje, kiti – kitoje.

– Žmonės piktinasi, kodėl apie tai rašoma, jie tarsi nori diktuoti žiniasklaidai, ką ji turi rašyti. Ar tai teisingas įsivaizdavimas, piktinimasis?

– Tinka architektūros pavyzdys, kuri turi dvilypę prigimtį – tai ir verslas, ir menas. Žiniasklaida taip pat – ir verslas, ir informavimo priemonė. Gana dvilypė prigimtis. Nėra, kad nebūtų naujienų. Dažniausiai ir nėra svarbių žinių – mes jas padarome svarbiomis. Mūsų kiekviena diena irgi nėra įdomi. Ir tai tavo darbas, o nieko nenuveikei. Didžiojo dalis mūsų gyvenimo nuobodi. Patiriame stipresnių įspūdžių, kai kurie gyvena intensyviau, bet gal to jie ir ieško. Reikalinga pramoga – žiniasklaida tampa kaip pramoga. Ji sudaro didžiulę dalį visos žiniasklaidos kūno. Tada yra žurnalistika kaip nuomonė ir trečią, mažytę dalį sudaro faktas.

– Ar gebame jas atskirti?

– Reikia mokytis atskirti ir tiems, kurie kuria, ir tiems, kurie vartoja. Pramoga užima tikrai didelę dalį ir nereikia gėdytis. Dabar aš reiškiu savo nuomonę, mane pakvietė dėl mano veiklos ir matomo lauko. Turiu tam tikrą profesinį žinojimą apie sritį. Nepaisant visų tų dalykų, tai mano nuomonė, požiūris. Taip reikia jį ir priimti. Aš atlieku tam tikrą žaibolaidžio vaidmenį. Kas nors gali mėgti manęs nekęsti. Tai normalus dalykas. Tai gerai, vadinasi, atlikau psichoterapinę funkciją.

– Ar teisinga pykti ant žiniasklaidos, žmogaus, turinčio nuomonę ir viešai ją skelbiančio?

– Normalu pykti, susierzinti, jeigu nuomonės nesutampa. Lengviau diskvalifikuoti. Taip elgiasi labai įvairių sluoksnių žmonės. Kai aš kritikuoju, dažniau kritikuoju savo kolegas, kurie mano burbule, kurie save laiko išsilavinusiais, žinančiais, daugiau knygų perskaičiusiais. Tai darau sąmoningai, nes esu suinteresuotas turėti kuo geresnį elitą, kuo kokybiškesnį. Tada ir visa visuomenė pasislenka.

– Gali būti apkaltintas skirstymu.

– Yra žmonių, kurie dėl labai didelio indėlio ir darbo rūpinasi, kad jų žinios, išmonė didėtų. Kodėl jis negali būti laikomas elitu? Jis nuėjo kelią už mane.

– Žmonėms patinka, kai griūva pasakų pilys.

– Tai žmogiška. Manyje irgi to yra.

Dalį dienos laiko galiu atsakyti į klausimus brandžiai, o kitą – kvailai. Per dieną esu viskas – visiškas kvailys, o kitomis akimirkomis jaučiuosi genijumi. Faktas, kad per dieną esi visoks. Žmogus labai įdomus ir sudėtingas. Atsiranda visas pasaulio grožis, sudėtingumas, poezija ir visos tragedijos. Daug įvyksta tik todėl, kad žmogui reikia įtvirtinti save. Naujam žmogui šiame pasaulyje reikia įsikurti, todėl jis prigadina, prilaužo – tai žmogiška.

– Ar galima smerkti žiniasklaidą už tai, kad ji nori uždirbti?

– Jeigu norime gauti už dyką, turime suprasti, kad jie turi rasti būdų užsidirbti. Išeitis – mokama žiniasklaida. Tačiau ji nėra atsakymas į visus klausimus. Kai užsakovai užsako temas, nereiškia, kad tai gerai. Turi likti ekspertinė atsakomybė. Žurnalistas yra tarpininkas, jo suvokimas apie pasaulį yra svarbus. Jei veiksime be tarpininko, nueisime į savigynos būrius.

Jeigu nuobodu – normali žurnalistika, jei viskas aišku – pramoga arba nuomonė.