– Šarūnai, kai paprašiau pokalbio, nedvejodamas sutikai. Ta tema pagalvoji kartais?

– Be abejo. Tačiau kalbant apie smurtą, pirmiausia reikėtų suvokti, kad kalbame apie vieną iš žmonijos egzistavimo būtinųjų sąlygų. Pačios smurto sąvokos aš nenorėčiau susiaurinti iki buitinio lygio. Jei smurtas nebūtų egzistavęs, daugelis šiuolaikinių visuomenių nebūtų išlikusios, nes be tam tikrų smurtinių veiksmų, deja, nepavyksta apsiginti ir kartais palaikyti tvarkos.

– Prašau, paaiškink plačiau.

– Turiu omenyje, kad kartais tam tikra smurto forma (pavyzdžiui, per įstatymus) yra vienintelė galimybė įtikinti kitus žmones vienaip ar kitaip pakeisti savo elgesį. Neturėdama smurtinių įrankių, valstybė negalėtų užtikrinti savo piliečių saugumo ir demokratijos teisių. Juk ne visuomet nuo užsienio valstybių agresorių galima apsiginti vien tik įtikinėjimu ir argumentais, juk ne visada nusikaltėlius galima perauklėti geru pavyzdžiu ir glostymu. Aš jau nekalbu apie mokesčių surinkimo galimybes ar elementarių, kasdienių taisyklių laikymąsi.

– Sutinku su tavimi, plačiai žiūri. Išties kartais tai, kas atrodo savaime suprantama, geriau pagalvojus, yra savotiška smurto forma.

– Turime tokias visuomenės sąrangos ištakas, kai bet kurią demokratinę visuomenę  galime laikyti smurtine. Egzistuojančią tik dėl viską sutvirtinančio, struktūrą laikančio smurto mechanizmo. Visos valstybinės institucijos iš esmės yra didžiulio smurto mechanizmo sudedamosios dalys, sraigteliai, kurios turėdamos galią atlikti smurtinius veiksmus palaiko nustatytą tvarką visuomenėje. Baudos, nuobaudos, laisvės atėmimas ir visos kitos sankcijos iš esmės yra vienokio ar kitokio smurto rūšis.

– Taigi, tu sakai, kad mes visi patiriame smurtą.

– Manau, kad nė vienoje visuomenėje nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų patyręs smurto. Visi mes gyvename visuomenėje, kurios kiekvienas narys kasdien susiduria su situacijomis, kai privalo ką nors daryti prieš savo valią. Priešingu atveju, galbūt patirs smurtą. Valstybės institucijų ar kitų asmenų smurtą. Nuo pat gimimo vaikai rengiami gyventi laikantis visuomenės taisyklių ir mokomi, kad nepaklusus joms, susidurs su smurtu. Kiekvienas žmogus nuo ankstyvos vaikystės mokomas šio mechanizmo.

Artima aplinka, šeima, namai yra vieta, kur kiekvienas turi jaustis visiškai saugus.

– Šarūnai, su valstybe viskas aišku, įtikinai mane. Bet pakalbėkime apie smurtą kasdieniuose žmonių santykiuose.

– Susiduriant su buitiniu smurtu, su smurtu artimoje aplinkoje pagrindinė problema yra, kad smurtaujantys asmenys nėra įtikinti, kad jie, pagal visuomenės sąrangos sąlygas neturi teisės smurtauti. Turime situaciją, kai reikia kalbėti ne apie smurtą kaip reiškinį, kurį reikėtų išgyvendinti iš visuomenės, bet apie taisykles, kurių ne visi laikosi. Tai yra, kai kurie smurtauja neturėdami tam visuomenės įgaliojimų. O ką daro visuomenės, kai kažkurie iš narių nesilaiko nustatytos tvarkos?

– Smurtauja?

– Taip, Dovile, supratai visiškai teisingai. Smurtaujančius asmenis baudžia smurtu: baudomis, laisvės atėmimu ir pan. Taigi turime situaciją, iš kurios nėra išeities. Su smurtu kovojama smurtu. Teisėsauga, kaip valstybės smurtinio mechanizmo įrankis, smurtu kovoja be įgaliojimų su smurtaujančiais asmenimis.

– Oho, stipru. Jaučiu, kaip sunku rinkti žodžius naujam klausimui.

– Na, tai ko galima tikėtis iš visuomenės narių, kurios visas egzistavimas paremtas smurtu? Kur kiekvienas narys mokomas, kad visuomenės nustatytos tvarkos nesilaikymo rezultatas bus smurtas. Mechanizmas veikia. Kai kurie visuomenės nariai pradeda galvoti, kad šį modelį galima pritaikyti ir kitokiu masteliu. Kodėl to nepadarius savo bendruomenėje, šeimoje ar artimoje aplinkoje? Kodėl, jei tai veikia? Kodėl negalima sau prisiimti teisėsaugos vaidmens? Logiška situacijos nagrinėjimo seka rodo, kad, kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, mes susiduriame su tuo, kad smurtaujantys asmenys pritaiko visuomenės sukurtą sistemą savo aplinkai ir prisiima sau sprendėjo vaidmenį.

– Šarūnai, ką tu manai apie asmenis, kurie smurtauja prieš savo artimuosius?

– Vienareikšmiškai  smerkiu. Manau, kad artima aplinka, šeima, namai yra vieta, kur kiekvienas turi jaustis visiškai saugus. Iš esmės tai yra vienintelė vieta, kur galima atsipalaiduoti, atsitraukti nuo streso šaltinių, pailsėti. Saugus ramybės uostas. Tai neįmanoma, kai namuose yra smurtaujantis asmuo. Jei nors vienas šeimos narys smurtauja, namai pradeda mažai skirtis nuo kitos aplinkos. Žodis „namai“ praranda prasmę. Lieka tik namas.

– Tai ką mes galime padaryti, kad nebūtų smurto?

– Nežinau, Dovile. Manau, kad reikėtų visiškai kitokios visuomenės sąrangos sistemos. O kokios, negaliu atsakyti. Manau niekas negali. Daugybė filosofų numirė, bandydami rasti alternatyvų variantą. Bet nerado. Žmonija nuo pat jos atsiradimo pradžios veikia iš esmės tuo pat principu. Beje, tokiu pat principu veikia ir gyvūnų bendruomenės.

– Pajutau lengvą bejėgiškumą. Regis, situacijos iš esmės pakeisti neįmanoma.

– Galima tik rasti alternatyvas smurtui. Galbūt mažinti privilegijų skaičių. Ieškoti kitų, nesmurtinių privertimo kažką daryti formų. Pakeitus visa tai valstybiniu lygiu, radus kitą, veikiantį modelį, galima būtų jį integruoti, pritaikyti ir mažesnėms bendruomenėms ar šeimoms. Reikia turėti omenyje, kad, net ir pakeitus sistemą, turės pasikeisti keletas kartų, kol sistema bus perimta ir pritaikyta mikroaplinkose. O kol kas vienintelis žinomas būdas kovoti su smurtu yra smurtas. Kas neturi teisės mušti, bus sumuštas tų, kurie visuomenės yra įgalioti mušti.

– Šarūnai, ačiū už pokalbį!

Akcijos organizatorius: Kauno apskrities vyrų krizių centras.

Akcijos rėmėjai: dienraštis „Kauno diena“, UAB „Naujasis šilelis“, Kauno miesto savivaldybė, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.