Šiandien skambantys bažnyčių varpai skelbia didžiąją naujieną – Kristus prisikėlė! Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ ragina pasitikti didžiausią krikščioniškojo pasaulio šventę santaikoje su Dievu ir daugiau galvojant apie tai, ką Dievas yra mums pažadėjęs.

– Septynios gavėnios savaitės, atrodžiusios kaip neįmanomai ilgas susikaupimo laikas, prabėgo. Šiandien Velykos. Ką daryti žmogui, kuris per tas septynias savaites taip ir nerado laiko stabtelti ir susikaupti?

– Į klausimą norėčiau atsakyti klausimu: ką patarti žmogui, kuris pavėlavo į vaišes? Arba pavėlavo į traukinį? Tuomet lieka tik apgailestauti, nes per kelias valandas ar dienas nepadarysi to, kam buvo skirtos savaitės ar mėnesiai. Keturiasdešimties dienų pasiruošimas Velykoms nėra atsitiktinis. Jis primena keturiasdešimt metų trukusį Izraelio tautos ėjimą į laisvę. Taip pat primena Jėzaus keturiasdešimties dienų pasninką prieš viešąją veiklą. Šv. Velykos yra ne tik Kristaus, bet ir mūsų būsimojo prisikėlimo šventė – prisikėlimo visiškai laisvam ir laimingam gyvenimui. Tačiau prisikėlimas tikram gyvenimui savaime neateina. Šio prisikėlimo turi būti rimtai siekiama. Labai klystume, jei manytume, kad dideli dalykai pasiekiami be rimtų pastangų. Todėl norėčiau tik palinkėti, kad tai, kas nebuvo padaryta prieš šias Velykas, būtų daroma ateityje.

– Velykų laukimas vis dar dažnai žmonėms asocijuojasi su draudimais linksmintis, nevalgyti mėsos ar dar ko nors nedaryti. Kokia yra tikroji Velykų prasmė ir kodėl lietuviai taip sunkiai vaduojasi iš to senojo suvokimo, grįsto draudimais bei neigiamomis patirtimis?

– Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė – yra pati džiugiausia šventė, nes ji neša tikrą viltį, kad kaip Kristus prisikėlė, taip kelsimės ir mes. Ši mintis turi mus lydėti visą pasiruošimo Velykoms laiką. Ši džiugi ir viltinga žinia turi nuspalvinti ir palengvinti visa tai, ką mes ruošdamiesi Velykoms darome. Tas pats pasninkas arba susilaikymas nuo triukšmingų pasilinksminimų nebus sunkus, jeigu gerai žinosime, dėl ko tai darome. Palyginkime, kiek sunkumų patiria motina, gimdydama ir augindama savo vaikus. Tačiau kai jos vargus lydi didelė meilė, tuomet ir tie vargai atrodo kaip nereikšmingas menkniekis. Todėl linkiu visiems mažiau dėlioti akcentus ant patiriamų sunkumų, o daugiau mąstyti apie tai, kas mums yra Viešpaties pažadėta.

– Bažnyčia ragina bent jau prieš Velykas atlikti išpažintį. Iš tiesų, nemažai katalikų teigia galintys nuodėmes išpažinti ir tiesiai Dievui, be kunigo, kurio moraliniu veidu abejoja, tarpininkavimo. Pasigirsta siūlymų išpažintis atlikti internetu. Kaip vertinate tokias šių dienų išpažinties transformacijas?

– Kai Jėzus paliko atleidimo galią savo mokiniams – "Kam atleisite nuodėmes, tam bus atleista" – jis gerai žinojo, kad tie jo mokiniai bus taip pat silpni ir nusidėti galintys žmonės. Nuodėmių atleidimo, tai yra, susitaikymo su Dievu bei Bažnyčios bendruomene faktas priklauso ne nuo kunigo šventumo, nes ne jis atleidžia. Nuodėmes atleisti gali tik Dievas. Tačiau Jėzus norėjo, kad Bažnyčios bendruomenei priklausantys žmonės savo nuodėmes išpažintų tos bendruomenės kunigui, o šis ne tik Dievo vardu atleistų nuodėmes, bet ir paskelbtų, kad susitaikymas tikrai įvyko. Jeigu žmogus nepriklauso Bažnyčiai, tuomet tesikreipia į Dievą ir prašo jo gailestingumo. Tačiau šis jo prašymas liks kaip nuskambėjęs šauksmas, į kurį žmogus nebus išgirdęs atsakymo: "Tavo nuodėmės yra atleistos". Anoniminių išpažinčių praktikos Bažnyčioje nebuvo, nėra ir būti negali, todėl kalbos apie išpažintį telefonu ar internetu ir liks tik kalbomis. Išpažintis yra Dievo gailestingumo teismas, kuriame kaltintojas yra ne anonimas, bet konkretus nusidėjęs žmogus. Apaštalas Jonas viename savo laiške pastebi: "Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis (Dievas) ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių" (1 Jn 1,9).

– Ar tikrai be išpažinties neateis Velykos? Ko reikia, kad žmogus išgyventų tikrą šventę?

– Velykos bus tikrai švenčiamos tik tuo atveju, jei yra vienybė su Dievu, jei sieloje nėra bent sunkios nuodėmės. Iš patirties žinome, kad stengdamiesi ir bendradarbiaudami su Dievu, galime ilgą laiką išsisaugoti nuo sunkių nuodėmių, todėl negalima teigti, kad išpažintis prieš Velykas yra būtina. Būtina tik ją atlikti velykiniu laikotarpiu. Tačiau visiems, kurie nori pajusti Velykų džiaugsmą, patariu išpažintį atlikti prieš Velykas.

– Paprastai kasmet artėjant didžiausioms metų šventėms – ir Kalėdoms, ir Velykoms – viešojoje erdvėje pasigirsta abejonių dėl Jėzaus gimimo ir nukryžiavimo laiko bei vietos tikslumo, tarsi norint, kad susvyruotų krikščionių tikėjimas ar net bandant įteigti, kad tai tik legenda. Kaip tai paaiškinti?

– Manau, nereikia stebėtis, kad per tokias svarbias šventes žmonės ne tik reiškia pritarimą Jėzaus įsikūnijimo ir atpirkimo slėpiniui, bet ir juo abejoja ar net jį neigia. Jėzaus Kristaus įsileidimas į gyvenimą iš žmogaus pareikalauja labai daug. Žmogus turi ne tik tikėti, bet ir gyventi, kaip Jėzus mokė. Todėl žmonės, nenorėdami keistis, eina paprasčiausiu keliu – pasiduoda abejonėms ar net neigia Jėzaus gyvenimo ir prisikėlimo faktą. Tačiau atmetus Jėzaus prisikėlimą, liktų nepaaiškinama pirmųjų amžių Bažnyčios istorija, kai milijonai tikinčiųjų prisiimdavo nežmoniškas kankynes, bet neišsižadėdavo Jėzaus. Būtų nesuprantamas ir Jėzaus mokinių elgesys. Juk po nukryžiavimo jie visi išsibėgiojo, visos jų viltys buvo sudužusios. Kas juos surinko ir pasiuntė į pasaulį skelbti Evangeliją? Juk už šią tarnystę jie taip pat padėjo savo galvas.

– Ar, jūsų akimis, šiemet Velykos Lietuvoje kitokios nei ankstesniais metais?

– Velykų esmė nesikeičia dėl išorinių aplinkybių kaitos. Velykos man buvo ne mažiau brangios, kai jas švenčiau kalėjime ir lageryje. Tačiau kai kurios aplinkybės Kristaus Priskėlimo šventę tarsi pakylėja. Ta gražia aplinkybe šiais metais yra tapęs Lietuvos laisvės 25-erių metų jubiliejus. Mes – krikščionys ir lietuviai – esame prisikėlimo vaikai, prisikėlę naujam gyvenimui.

– Kaip ir su kuo jūs švenčiate Velykas?

– Paprastai Velykas švenčiu Kauno arkikatedroje. Tai pats brangiausias Velykų šventimas, kai tūkstantinė minia gieda "Linksma diena mums nušvito" ir kai net pavargsti dalydamas Eucharistiją. Po šio iškilmingo šventimo paprastai arkikatedros administratorius pakviečia prie stalo, prie kurio susirinka arkikatedroje tarnaujantys kunigai ir klierikai.

– Ko palinkėtumėte žmonėms šių Velykų proga?

– Velykų proga ir sau, ir visiems linkiu būti prisikėlimo vaikais, kurių gyvenimas būtų pažymėtas tikėjimu, viltimi ir meile. Tik šios vertybės įprasmina mūsų gyvenimą. O kai gyvenimas yra prasmingas, tuomet, netrūksta ir džiaugsmo.