Pasimatymai ledo arenoje

Arvydas Sapranavičius, Emanuelio tėtis, juokiasi, kad pirmas juodviejų su žmona Nijole darbas yra dailusis čiuožimas. Na, o antrasis – prekybos verslas, kuriame verda abu: prekiauja žemės ūkio technikos atsarginėmis dalimis. Vyras juokauja, kad jei nori pamatyti savo žmoną, turi važiuoti į Kauno ledo areną, esančią Aušros gatvėje. Ji visada ten, kaip ir jų sūnus Emanuelis.

„Galėtų žmona gauti kokį etatą – vis tiek nuo ryto iki vakaro joje budi“, – aiškina linksmų plaučių pašnekovas. Pasak jo, žmona griežtai planuoja kiekvieną darbo dieną, vežioja sūnų iš Garliavos į Kauną, rūpinasi jo mokslais, mityba ir tuo, kad dienoje užtektų valandų dar ir kitoms berniuko veikloms ir poilsiui.

Pagavę humoristinę pokalbio gaidą visi trys šmaikštaujame, kad Nijolė po ketverių metų „darbo“ ledo arenoje be vargo galėtų būti antrąja Emanuelio trenere, mokytoja, konsultante, berniuko psichinės sveikatos saugotoja.

„Iš pradžių visko ėmiausi aš, buvau lyg ir neoficialus čiuožėjų tėvų atstovas. Norėjau gerinti situaciją arenoje, rinkau informaciją apie papildomas priemones, reikalingas dailiajam čiuožimui, trenerius. Paskui perleidau šią iniciatyvą žmonai“, – sako Arvydas.

Drauge: „Mūsų trijulės stiprybė – bendravimas. Visur – automobilyje, ledo arenoje, verslo kelionėje – mėgstame būti kartu“, – tikina Sapranavičiai.

Įkvėpė tvenkinio ledas

Dailusis čiuožimas Sapranavičių šeimą užkabino labai netikėtai. Vieną žiemą, kai Emanueliui buvo ketveri, jie nuvažiavo prie Pajiesio tvenkinio. Ledas buvo taip gražiai užšalęs, kad abu tėvai užsimanė pačiuožinėti. Mieste nusipirkę pačiūžas, paėmė pačiūžėles ir sūnui. Tik mažajam nelabai sekėsi čiuožti.

„Kai nusibodo žiūrėti į ledu ropojantį vaiką, nusprendžiau ieškoti specialistų, kad išmokytų jį taisyklingai čiuožti. Maža to, puoliau skaityti, domėtis, kur geriau jį leisti – į ledo ritulį ar į dailųjį čiuožimą“, – pasakoja tėtis, nuvedęs Emanuelį iš pradžių į „Akropolio ledą“.

Leido sūnų, o drauge ir pats su žmona mokėsi čiuožti. Šiuo metu vyras paprašytas jau parodo pagrindinius čiuožimo elementus ir kitiems, atėjusiems mėgėjiškai pačiuožinėti į ledo areną.

Iš pradžių tėvai dar nebuvo tvirtai apsisprendę, ką parinks sūnui – ledo ritulį ar dailųjį čiuožimą. Bet, puolę ieškoti informacijos internete, surado, kad pagal Kanados sistemą vaikus iš pradžių reikia leisti į dailųjį čiuožimą, o tik paskui – į ledo ritulį. Taip ir padarė.

Jau bus metai, kaip berniukas lanko dailųjį čiuožimą pas trenerę Loretą Vitkauskienę, išauginusią ne vieną ledo žvaigždę Lietuvoje. Savo amžiaus grupėje Emanuelis irgi yra Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionas!

Kadangi vienas iš Emanuelio norų – būti Lietuvos prezidentu, teko gerokai pasukti galvą dėl turiningo sūnaus laisvalaikio. Užrašėme jį į šachmatų būrelį.

Fizinis krūvis – didelis

Emanuelis lipa ant ledo prieš pamokas ryte, tada skuba į šalia esančią Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnaziją. Po mokslų – vėl dvi valandos ant ledo. Pavalgyti stengiasi mokykloje, o ledo arenoje tik lengvai užkanda – prieš treniruotes prisikirsti nevalia.

Po užsiėmimų ant ledo ateina eilė treniruotėms ant žemės. Tai gali būti bendras fizinis parengimas, baleto, choreografijos pamokos.

„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, į Lietuvą suvažiavo daug puikių savo srities specialistų. Taip radome ukrainietę baleto trenerę iš Kyjivo ir išsprendėme labai opią problemą. Iki tol Emanuelį pas choreografę  vežiodavome privačiai, – aiškina tėvai, čiuožimo neapleidžiantys ir savaitgaliais. – Tenka belstis net kelis šimtus kilometrų iki Šiaulių, kur atvažiuoja puiki čiuožimo trenerė iš Latvijos. Kad būtų lengviau, kooperuojamės ir su kitais tėveliais, kuriems rūpi jų vaikų sportinė ateitis.“

Paklausti, ar nebijo per daug apkrauti savo vaiko, sutartinai purto galvas. „Čia nėra tokių apkrovų kaip ledo ritulio sporte. Domėjausi, skaičiau. Juk ir pats laisvalaikiu čiuožiu. Seniau prabūdavau net du, tris seansus ant ledo. Išmokau čiuožti laisvu stiliumi – pirmyn, atgal. Galime net pasirungti, jei norite!“ – su šypsena siūlo čiuožimo entuziastas.

Dėl fizinės sūnaus sveikatos tėtis ramus, mat nuolat konsultuojasi su gydytojais. Ir mokslus suderinti su sportu Emanueliui kol kas nesunku. Būsimasis trečiokas nuo ateinančio rudens vienintelis iš savo mokyklos dalyvaus tarpdisciplininėje itin gabių mokinių programoje – taigi, mokymo krūvis padidės dvigubai. Tėveliams teks vežioti vaiką papildomai į įvairių Lietuvos universitetų organizuojamus užsiėmimus.

„Dar nežinau, kaip reikės suktis, ir iš kur rasime paroje papildomo laiko viskam…“ – šypsosi Emanuelio mama ir priduria, kad sūnaus režimui juodu su vyru skiria pirmą vietą. Berniukas keliasi šeštą ryte, o eina miegoti devintą. Jei to padaryti dėl kažkokių priežasčių nepavyksta, sūnus jaučiasi pavargęs, rytinėje treniruotėje neturi jėgų.

Laisvalaikiui – ne telefonas

Paklaustas, ar Emanuelis turi laiko pažaisti telefonu, padūkti su savo draugais, tėvai rodo į su trenksmu atlekiantį į juos berniuką. Treniruotė baigėsi. Aštuonmetis čiumpa iš mamos užkandį ir lekia paskui draugus į drabužinę laukti kitos veiklos.

„Pažaisti telefonu jis gali ir automobilyje, kai važiuojame iš Garliavos į Kauną. Bet jo laisvalaikis nėra tik žaidimai. Kadangi vienas iš Emanuelio norų – būti Lietuvos prezidentu, teko gerokai pasukti galvą dėl turiningo sūnaus laisvalaikio. Užrašėme jį į šachmatų būrelį. Prieš tai lankė greito skaičiavimo ir protinių gebėjimų lavinimo „MENAR akademiją“. Jau tada pastebėjom, kad sūnui labai patinka mąstyti…“ – aiškino tėvai, pastaruoju metu sulaukiantys Emanuelio prašymų leisti jį mokytis aukštosios matematikos ir muzikos.

Pomėgis: pastebėję, kad sūnui patinka mąstyti, Sapranavičiai surado Emanueliui šachmatų būrelį. Būsimasis Lietuvos prezidentas juk turi būti galvotas!

Vaiko noras – tėvams įstatymas. Nuo kitų mokslo metų gabus berniukas pradės mokytis groti pianinu ir smuiku (jau dabar lanko privačias pamokas) Garliavos meno mokykloje. Štai kodėl Sapranavičių namuose jau stovi ir pianinas.

Tėtis sako, kad važiuodamas automobiliu jis dažnai klausosi Stjepano Hauserio, kroatų violončelininko, tad visai nenuostabu, kad jo muzikinį skonį perėmė ir sūnus. „Dar mes labai dažnai su žmona klausomės vienas kito, – vėl pokštauja jis. – Todėl turime atsakingai rinkti žodžius, kad sūnus išgirstų tik tai, ką reikia, ir kad tai paveiktų jį tinkama linkme.“

Rūpinasi sūnaus motyvacija

Arvydas ir Nijolė stengiasi būti ir sūnaus psichologais. Nori jį tinkamai motyvuoti, padėti užsibrėžti didesnius tikslus. „Kai tiktai yra proga, jungiame per „YouTube“ kanalą filmukus apie pačius geriausius čiuožėjus pasaulyje. Rodome sūnui jų vaikystę, treniruotes, pasaulio dailiojo čiuožimo čempionatus, olimpiadas. Norime, kad sūnus įgytų motyvaciją, nes nepaprasta tik dirbti ir dirbti ant ledo“, – pasakoja tėvai.

Pasirodo, Lietuvoje rasti čiuožėją berniuką – labai sunku. „Galbūt dėl to, kad šis sportas pas mus nelabai populiarus. Neužtenka kantrybės nei berniukams, nei jų tėvams. Juk, norint užauginti čempioną, praktiškai reikia gyventi ant ledo. Nijolė tik tai ir daro…“ – aiškina A.Sapranavičius ir apgailestauja, kad labai pasigenda berniukų, su kuriais Emanuelis galėtų konkuruoti – tuomet ir progresas vyktų greičiau.

Netikėtai arenoje pasirodžiusi trenerė L.Vitkauskienė paantrina tėčio minčiai. „Nenori berniukai čiuožti. Gal bijo juodo darbo? Emanuelį pažįstu dar tik metus, bet matau didelį potencialą. Jis be galo darbštus ir užsispyręs, kryptingai siekia užsibrėžto tikslo. O juk dažnai sporte sakoma, kad ne tik talentas, bet ir užsispyrimas, darbštumas veda į pergalę. Svarbu ir tėvelių pasiaukojimas, trenerio darbas ir galiausiai – paties vaiko pastangos“, – įsitikinusi L.Vitkauskienė.

Globėjo patirtis

Į repliką, kad galbūt Arvydui su Nijole reikėtų daugiau atžalų (juk dabar vienam Emanueliui tenka visas jų rūpestis ir lūkesčiai), pora atsako, kad vyras iš pirmos santuokos turi du vyresnius vaikus. Rūpinasi jais, o dar globoja keletą socialiai remtinų paauglių pagal Policijos rėmimo programą.

Vedasi juos į ledo areną, įvairius renginius, bendrauja. Nori parodyti, kad ne viskas gyvenime gali būti tik juoda. Ir Emanuelį kartais ima drauge, kad globotiniai pamatytų, jog tikslai gyvenime gali būti ir kitokie.

„Mano globotiniai turi labai daug psichologinių problemų. Su jais pabendravusi žmona stebėjosi, iš kur turiu tiek kantrybės, – sako Arvydas, dažnai besidalijantis patirtimi ir su kitais globėjais. – Tai mano savanoriška pagalba. Noriu prisidėti bent mažu lašeliu prie geresnės visuomenės kūrimo.“

Paklaustas, kas rūpinasi namų buitimi, jei abu su žmona gyvena ledo arenoje, Arvydas juokiasi, kad nieko nekviečia į svečius. O ir praeiti, anot jo, beveik 300 kv. m name darosi vis sunkiau. Jei kažkas nori atvažiuoti į svečius, turi perspėti mažiausiai prieš dvi valandas.

„Seniau tai buvo problema, – į pokalbį įsitraukia Nijolė. – Bet dabar aš supratau, kad turiu pasirinkti: arba tobulai tvarkyti namus, arba rūpintis vaiko gerove. Todėl pasirinkau verčiau padėti Emanueliui siekti svajonių.“

Išbandė: nors atlikėjo fraką Emanuelis dar tik matuojasi, bet jau  dalyvavo viename koncerte. Sakė – patiko. Gros ir toliau.

Trijulės hobis – riedučiai

Vasarą Sapranavičiai praleis Lietuvoje, nes to reikalauja sezoniškas verslas: reikia padėti smulkiems ūkininkams, tiekti jų technikai detales.

Paklaustas, ar visa šeima mėgsta važinėti dviračiais, tėtis nuleidžia akis. Pasirodo, Emanueliui yra nupirkęs ne vieną dviratį, bet sūnus vis dar neranda laiko išmokti juo važiuoti. Užtai su riedučiais laksto kaip vėjas. Drauge – ir tėvai. Trijulė susiranda aikštelę, kur būtų lygus asfaltas, ir kaip kokie nutrūktgalviai raižo ant jo visokiausias figūras. O žiemą važinėjasi namuose aplink židinį.

Kai buvo karantinas, Emanueliui tėvai nupirko specialius riedučius, kurių batai buvo tokie, kaip pačiūžų – tik su ratukais. Su tais riedučiais sūnus galėjo daryti šuoliukus, įvairias čiuožimo figūras.

Sapranavičiai prisipažįsta, kad sūnui lavinti išleidžia labai daug pinigų. „Vien važinėjimas į čiuožimo stovyklas, papildomas treniruotes suvalgo nemažai euriukų. O kur dar brangios pačiūžos, pavažos, apranga varžyboms; programų paruošimas – viskas šiais laikais kainuoja pinigus“, – aiškina verslininkai.

Automobilis – antrieji namai

Ar būdami tokie užimti turi kasdienių šeimos ritualų? Pasak Nijolės, laiko dažniausiai lieka tik bendrai vakarienei, kai pasikalbama, neskubama. Pietūs – ledo arenoje ant suoliuko, kur dažnai susibėga visa šeima. Kadangi kiekvieną dieną tenka nemažai laiko praleisti automobilyje – tėvų ir sūnaus bendravimas vyksta ir ten.

„Visiems sportininkams automobilis yra tarsi jų antrieji namai. Visko ten rasite – nuo virtuvės įrankių, maisto iki mokyklinių reikmenų, drabužių“, – juokiasi tėveliai ir sako, kad turi ne vieną automobilį įvairiems gyvenimo atvejams.

Ar save vadina laiminga šeima? „Taip, – vienbalsiai sutaria. – Mes dažnai būname visi kartu. Ir skiriame daug dėmesio, gražių žodžių vienas kitam. Mūsų tikslas – kad ir kokie būtų darbai, viską daryti kartu. Jei tenka vykti į kitą šalį darbo reikalais, imame Emanuelį drauge. Mums patinka važiuojant kalbėtis ir derinti darbą su pramogomis.“

Apie žmonos ir vyro santykius Arvydas ir vėl pokštauja. „Ar žinote, kad vyrai yra iš Marso, o moterys – iš Veneros? Ir kad tų planetų gyventojai niekada vienas kito iki galo nesupras? Bet laikausi tokios taisyklės: kadangi negaliu Nijolės visiškai suprasti, todėl turiu ją tik mylėti! O abiejų emocijos gali sukilti dėl bet ko“, – įsijautęs kalba Arvydas, tikintis, kad su tokiu požiūriu galima užgesinti bet kokius šeiminius gaisrus. Juolab kad moka ir nesigėdi ištarti žodžio „atsiprašau“, kuris stipriajai lyčiai ne visada priimtinas.