Draugai nuo vaikystės
Rūta prisistato kaip mergina, kilusi iš kaimo. „Ukmergės rajone yra toks Sližių kaimas, – sako ji. – Vyras irgi kilęs iš to paties kaimo. Augome tame pačiame kieme. Nuo paauglystės, galima sakyti, esame pora. Po mokslų baigimo išvykau į Kauną studijuoti Vytauto Didžiojo universitete ekonomikos ir finansų, o Saulius – jis ketveriais metais už mane vyresnis – paskui mane dirbti.“
Gal pabijojo leisti į didmiestį savo gyvenimo meilę – o jei koks miestietis ims ir nuvilios?! Rūta juokiasi, kad šito reikėtų paklausti jo paties.
Susiradusi Kaune darbus (Rūta įsidarbino banke), pora ėmė taupyti, kad galėtų grįžti atgal į kaimą. Keletą vasarų abu plušo užsienyje. Procesas šiek tiek užtruko: Kaune gyvendami ir vestuves atšoko, nors pati vestuvių ceremonija vis dėlto vyko Sližių kaimo koplytėlėje. Po vestuvių dar ilgokai gyveno nuomojamame bute. „Užtai pirmoji dukrelė Saulė – dabar jai 3,5 metų – gimė jau mūsų išsvajotuose ir pačių renovuotuose namuose“, – džiaugiasi pašnekovė.
Įsigijo negyvenamą sodybą
Sužinoję, kad jų gimtajame kaime žmonės parduoda apleistą sodybą, Rūta su Sauliumi ją įsigijo. Deja, 80 kv. m namas buvo negyvenamas, nebuvo nei vandens, nei kanalizacijos. „Stogas – kiauras, langai – kiauri. Tad kurį laiką, kol viską tvarkėme, dar gyvenome Kaune. Paskui laikinai apsistojome pas mano tėvelius Sližių kaime, kuris yra maždaug už 1,5 km nuo mūsų vienkiemio“, – pasakoja R. Samsonienė, porą metų važiuodavusi į darbą banke iš Ukmergės rajono. Kas rytą tekdavo sukarti apie 60 km. „Kamščių rytais? Ne, mano kelyje nepasitaikydavo, buvo labai patogu“, – sako ji ir priduria, kad kolegos, gyvenantys Kauno priemiesčiuose, spūstyse stovėdavo apie 40 minučių, o Rūta iš savo kaimo į banką atlėkdavo per valandą.
Sodybos renovacija vyko labai pamažu, mat Samsonai meistrų nesamdė, viską darė patys. Daugiausia dirbo Saulius – savaitgaliais ir po darbo. Teko įrengti gręžinį, kad sodyboje būtų vandens; nuotėkų sistemą. Vyras pirko skardą, pats dengė stogą, įstatė langus. Kartais pagelbėdavo draugas arba brolis.
Mylimi: triušiai, avelės yra ne tik šeimos maitintojai, bet ir didelis vaikų džiaugsmas./ Samsonų asmeninio albumo nuotr.
Kaime daugiau laisvės
Ar 80 kv. m namo užtenka keturių asmenų šeimai? „Kol vaikai maži – užtenka, o kai paaugs – gal iš palėpės pasidarysime vaikų kambarį?“ – planuoja R. Samsonienė.
Paklausta, kodėl nenorėjo įleisti šaknų Kaune, susimąsto: matyt, abiem su vyru kaimas siejosi su didesne laisve, grynu oru, gamta. Pamena, kad vaikystėje Saulius norėjo gyventi tik mieste, o jame pabuvęs ėmė žvalgytis atgal į kaimą. „Savaitgaliais grįždavome į Sližius, kur buvo gera, ramu, tylu. Pajutome, kad sekmadienio vakarais visai nesinori grįžti atgal į Kauną“, – atviravo moteris.
Sodybą Samsonai įsigijo 2017 m., o įsikraustė į ją prieš pat pandemiją – 2019-aisiais. „Karantinus praleidom jau savo namuose, kur gimė pirmasis mūsų vaikas. Buvo labai patogu: nereikėjo sėdėti užsidarius, galėjau vaikštinėti po erdvų kiemą kaip ponia. Po metų ir devynių mėnesių susilaukėme sūnelio, pavadinome jį Simonu“, – džiaugiasi pašnekovė.
Vilkų nebijo
Pirmiau, nei gimė Samsonų dukrelė, sodyboje apsigyveno vištos. Vyras padarė joms gražų namelį, o šios už tai kas rytą atsidėkodavo kiaušiniais. Po kiek laiko vietinis kaimelio gyventojas pasiūlė porą triušių. „Dabar jų trigubai daugiau. Auginame, nes patinka gyvybė kieme. Kartu ir vaikai su malonumu jais rūpinasi, šeria, girdo, mato procesus, o ir mėsos užsiauginame“, – aiškina Rūta.
Kai prieš porą metų anapilin išėjo jos senelis, teko priglausti ir jo aveles. „Visaip su jomis būna, – pasakoja R. Samsonienė. – Kai ėriukų atsiveda – banda pagausėja, bet kai vilkas į kiemą įsisuka – randame vieną kitą papjautą.“
Vilkų vienkiemyje gyvenantys Samsonai savo akimis dar nematė – tik jų pėdsakus. Užtai dažnai į kiemą atbėga kiškiai, lapės, stirnos. Šeimynai įdomu gyvūnus stebėti pro namų langus.
Ar likusi viena Rūta nebijo vilkų? Anot moters, žmonių jie nepuola. Kai Saulutė dar buvo kūdikis, vyras dažnai išvykdavo į komandiruotes ir Rūta likdavo nakvoti viena. „Pažįstami manęs dažnai klausia, koks jausmas vienkiemyje vienai? Na, nežinau… Sakau jiems, kad čia mano namai, o negi namuose gali būti baisu?“ – klausimu į klausimą atsako vienkiemio šeimininkė.
Įvykis: netoliese esančiame Sližių kaime gyvena daug poros giminaičių. Visi jie buvo pakviesti į Sližių koplytėlę, kur vyko Samsonų vaikučių krikštynos./ Samsonų asmeninio albumo nuotr.
Pratinasi prie naujų pareigų
Ne visą laiką Rūtos ir Sauliaus šeima praleidžia savo vienkiemyje. Dažnai aplanko kaime gyvenančius tėvus, neseniai čia sodybas įsigijusius brolius, pusseserę, daug laiko praleidžia ir su Sauliaus mama. Šiemet Rūta tapo Sližių krašto bendruomenės pirmininke. „Daugiau nieko apie tai neklauskite, – juokiasi. – Dar tik pirmi žingsniai einant tas pareigas. Nespėjau nė kojų apšilti.“
Tačiau projektą parašyti ir pinigėlių kaimo vaikų žaidimų aikštelei įrengti veikli moteris jau sugebėjo gauti. Tad prieš akis – daug gražių ir prasmingų darbų bendruomenės labui, kuri, anot Rūtos, kasmet vis jaunėja. Į kaimą gyventi grįžta vis daugiau jaunų šeimų su mažais vaikučiais, o ir čionykščiai senbuviai yra veiklūs, energingi.
Jei kokia bėda – prasimaitintų
Samsonai augina ir paukščių, ir avelių, ir triušių pulką, tad, jei kokia bėda prispaustų, sako, iš savo ūkio prasimaitintų. Šalia gyvūnų dar turi ir sodą, šiltnamį, daržiuką. Daug ką gauna arba išsimaino su vietiniais ūkininkais. Pasak Rūtos, karvių kaime nedaug kas turi, bet pienuko, varškės visiems užtenka. „Vasarai įpusėjus prisiverdu uogienių. Prikonservuoju visokių kitokių gėrybių žiemai – taip ir gyvename“, – džiaugiasi ji.
Samsonai augina ir paukščių, ir avelių, ir triušių pulką, tad, jei kokia bėda prispaustų, sako, iš savo ūkio prasimaitintų.
Kol senelis dar buvo gyvas, avelių vilną Rūtos mama apdirbdavo, verpdavo iš jos siūlus, o paskui apmegzdavo visus namiškius. „Tačiau šiais laikais močiutės kitokios. Ne išimtis ir mūsiškė – mano mama. Ji daug dirba, yra be galo aktyvi – ir šoka, ir dainuoja, tad verpti nebeturi kada“, – pasakoja dukra.
Kai tėvų katė atsivedė kačiukų, vieną Samsonai pasiėmė į miestą, o apsigyvenę sodyboje – parsivežė atgal. Šuniukas atiteko mirus seneliui. Vištų pulkelis vis gausėjo, kol galiausiai kiemas tapo pilnas klegesio – ir žąsų, ir ančių, ir kalakutų. Paukščiai Samsonų šeimai reikalingi ne tik dėl kiaušinių, mėsos, bet ir dėl grožio, pramogos. „Vaikams ypač patinka juos lesinti. Sauliui niekada nepabosta mažiesiems rodyti, kaip tai daryti ir kiek grūdelių piltii“, – su begaline meile balse apie savo vyrą šneka jo gyvenimo moteris.
Prieš ir po: apleistą sodybą nagingasis Rūtos vyras Saulius renovavo neatpažįstamai./ Samsonų asmeninio albumo nuotr.
Turi auksines rankas
Su Sauliumi Rūta draugauja nuo trylikos metų. Juokiasi, kad, matyt, abu bus apsišlifavę dar paauglystėje, nes vedę beveik nesipyksta. Be visų kitų gerųjų vyro savybių, Rūta mini jo auksines rankas. Daug kas Samsonų namuose Sauliaus rankomis padaryta, sukonstruota, restauruota. Antrą galimybę jis suteikė senam ąžuoliniam stalui, rastam sodyboje. Gražiai nušveitė, impregnavo, kad kinivarpos negraužtų. Tą patį padarė ir su senovinėmis durimis. Miegamajame dėl grožio paliko vieną senų rąstų sieną. Panaikino perdangą tarp pirmojo aukšto ir palėpės – didžiulę erdvę puošia nušveistos ir impregnuotos senovinės sijos.
Samsonų namuose buvo ir krosnis, tik jau labai gremėzdiška ir išdegusi – teko atsisakyti. Tad dabar maistą verda ant elektrinės viryklės, o ir šiaip buityje mėgaujasi visais šiuolaikiškais patogumais.
„Nepaisant jų, savo namuose norime išlaikyti kuo daugiau natūralumo. Pavyzdžiui, virtuvės baldų komplektą iš medžio vyras darė pats. Stalviršį išliejo iš cemento. Pats padarė ir gražų ąžuolinį bariuką, kuris skiria virtuvę nuo svetainės. Palangės ir karnizai, kitos medinės apdailos detalės – taip pat jo rankų darbas. O kur dar Sauliaus kurti originalūs šviestuvai!“ – vardija auksarankio vyro darbus žmona, o po kiek laiko kukliai priduria, kad ir pati prie to prisidėjo. Ką galėjo pagal savo jėgas – tą darė: ir tinką daužė, ir medieną impregnavo, ir spinteles dažė. „Būdavo, surandu internete idėją, parodau vyrui, o tada jis jau mąsto, kaip tą idėją praktiškai įgyvendinti“, – aiškina R. Samsonienė.
Gražu: svetainę puošia Sauliaus gamintas medinis bariukas./ Samsonų asmeninio albumo nuotr.
Leidžia į lauko darželį
Paprašyta papasakoti, kaip sekasi auginti vienkiemyje vaikus, Rūta džiaugiasi, kad gretimame kaime (apie 10 km nuo jų sodybos) yra puikus lauko darželis. Jį lanko Saulutė. Didžiąją dienos dalį vaikai ten praleidžia lauke, o pietų miegą miega hamakuose arba vežimėliuose.
„Mums patinka, kad mažieji ten turi daug laisvės. Gali išsipurvinti, daug judėti, tyrinėti aplinką. Nuo pat kūdikystės saviškius migdome lauke. Kol neturėjome terasos, vežimėlį apmuturiuodavome nuo lietaus. Dabar, kai vyras sumeistravo terasą, sūnų jau migdome ten, po stogu“, – dalijosi mama.
Gal gyvendami gamtoje vaikai mažiau serga? Pasak R. Samsonienės, didžiausios jų ligos yra sloga ir kosulys, kurie į rimtesnes ligas neperauga. Jokių specialių vaikų auklėjimo metodikų pora netaiko. Augina juos natūraliai, kaip širdis liepia. „Mano vyras yra iš penkių vaikų šeimos. Jis vyriausias, tad padėjo tėvams brolius, seses auginti. Galbūt todėl toks šeimyniškas, tėviškas, rūpestingas. Su mūsų vaikais užsiima nuo pat gimimo. Dainuoja, sūpuoja, nešioja, masažuoja rankytes ir kojytes. Turi kur kas daugiau kantrybės negu aš. Leidžia vaikams eiti visur ir nebara, jei išsitepa. Juk šiais laikais purviną vaiką – į vonią, nešvarius drabužius – į skalbyklę, ir tiek tos bėdos“, – aiškina laiminga mama.
Atnaujino: sodyboje rastą ąžuolinį stalą, senas sijas teko nušveisti ir impregnuoti./ Samsonų asmeninio albumo nuotr.
Laimės receptas – pokalbiai
Turbūt kvaila būtų klausti, ar Rūtos šeima yra laiminga? „Taip, labai. Laimės receptas? Gal atviri pokalbiai? Gal dėl to pas mus ir nekyla didelių barnių, kad nuolat kalbamės. Jei ir įvyksta, tai, manau, tik dėl nesusikalbėjimo. Kita vertus, labai gerbiame vienas kitą. Mano vyras nori, kad aš būčiau laiminga. Aš jam linkiu to paties. Tad abu dėl to labai stengiamės“, – atvirauja pašnekovė, dažniausiai su vyru pasikalbanti vakarais arba ankstyvais rytais.
„Jei norime pasikalbėti prie stalo tarpusavyje – vaikai kaipmat ausis užverčia savo čiauškėjimais… Dabar jų amžius pats aktyviausias, – juokiasi Rūta. – Tenka mudviem su vyru atsikelti gerokai anksčiau, apie šešias, kad dviese, ramiai susėdę, netrukdomi galėtume išgerti kavos.“ Paskui jau kiekvienam sava rutina. Saulius važiuoja į darbą, Rūta kelia vaikus ir veža Saulutę į lauko darželį. Dieną leidžia su sūneliu, o vakare laukia vyro, kad visi susitikę apeitų savo ūkį, pašertų gyvuliukus, palaistytų daržoves šiltnamyje ir laimingi eitų miegoti.
Klausiu Rūtos, ar dar jaučia ilgesį miestui, kuriame beveik dešimtmetį abu gyveno. Moteris linksi galvą ir sako, kad Kaune liko jų draugai, krikšto dukros. „Niekada nespjaunu į šulinį, iš kurio galbūt kada nors teks gerti. Niekas nežino, kas bus po dešimt ar daugiau metų – gal išvažiuosime į užsienį, o gal į Kauną ar Vilnių. Tačiau dabar tiesiog noriu mėgautis šiuo puikiu gyvenimo etapu kaime“, – atsisveikina R. Samsonienė.
Naujausi komentarai