B.Kučinskas gimė ir užaugo Dvareliškių kaime, kurio šiandien nerasite nė su žiburiu – tai vienas iš 45 kaimų, kurių teritorijas, pastačius Kauno hidroelektrinę, 1959 m. užtvindė Nemuno vandenys. Šeimoje augo šeši vaikai – penki broliai ir sesuo. Iš gausios šeimos šiandien gyvenimu džiaugiasi jau tik vienas Bronius.

Senjorui netrūksta artimųjų meilės ir dėmesio – Kučinskų giminė didelė, draugiška ir rūpestinga. Prieš porą metų palaidojęs sutuoktinę Leokadiją, vyras gyvena su dukra Virginija. Dažnai čia užsuka ir vaikaitis Egidijus su žmona. Sūnus Raimondas tik svečias, nes gyvena ir dirba užsienyje.

Šimto metų jubiliejaus proga ilgaamžį pasveikino Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Socialinės rūpybos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė, Samylų seniūnė Jolita Andrulytė. Laimindamas sukaktuvininką, Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonas Antanas Mickevičius linkėjo jam stipresnės akių šviesos ir geresnės klausos – kitais sveikatos sutrikimais Bronius nesiskundžia.

Pirmas jo dienos darbas – perskaityti, ką rašo laikraščiai.

Didžiąją savo gyvenimo dalį B.Kučinskas dirbo kolūkyje, daugiausia prižiūrėjo gyvulius. Matė ir šilto, ir šalto. Antrojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į kariuomenę, yra apdovanotas ordinais ir medaliais. Dukra Virginija pasakojo, kad taikaus būdo tėtis užsitarnavo žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Tinkamai rūpinosi šeima, auklėjo vaikus, neturi žalingų įpročių. "Tėtis – ištikimas "Kauno dienos" prenumeratorius. Pirmas jo dienos darbas – perskaityti, ką rašo laikraščiai", – pasakojo dukra Virginija.

Vis dėlto didžiausias senjoro pomėgis – ūkio darbai. Bronius turi daržą, kuriame pasodina pomidorų, pupelių, svogūnų ir, žinoma, bulvių. Derlių irgi nuima pats. "Šiemet bulves kasė vis prisėsdamas ant kėdutės, bet mes negalime iš jo atimti šio malonumo", – šypsojosi šimtamečio dukra.