Būti slaugytoja – pašaukimas. Tai akivaizdu, apsilankius Respublikinės Kauno ligoninės Slaugos klinikoje Garliavoje.

Keturi mėnesiai per metus

"Čia švenčiame. Iš palatų ateina vaikštantys ligoniai, iš greta esančių mokyklų – vaikai, personalas paruošia vaišių. Ir šv.Mišios būna čia", – stabtelėjusi vestibiulyje pakomentuoja Lina Urbietė, Respublikinės Kauno ligoninės slaugos administratorė.

Šiame vestibiulyje ant vienos sienos – didžiulis pano, ant kitų kabo meno mokyklų auklėtinių tapybos darbai. Tai suteikia jaukumo ligoninei, kurioje gulima ilgai, net keturis mėnesius per metus. Neretai pacientai čia sugrįžta vos persiverčia metai arba net neišvyksta iš ligoninės, jei į ją pateko likus 120 dienų iki metų pabaigos. Naujiesiems prasidėjus vėl iš naujo skaičiuojamos dienos ir savaitės, kol sueis keturi mėnesiai.

Taip yra slaugos ligoninėse. Tarptautinės slaugytojų dienos išvakarėse apsilankėme vienoje jų – Respublikinės Kauno ligoninės Slaugos klinikoje, esančioje Garliavoje. Čia yra 90 lovų, vadinasi, nuolat yra tiek pacientų. Sunkių ligonių, praradusių savarankiškumą ir viltį pasveikti, nors kartais pasitaiko stebuklams prilygstančių pagerėjimų.

"Nusilpusiems, vienišiems ligoniams kartais ir slauga prilygsta gydymui. Mūsų pacientai gauna vaistų, stiprinami fizioterapijos procedūromis. Kai kurie atgauna jėgas nuo normalaus maitinimosi, elementarios priežiūros", – pakomentuoja Respublikinės Kauno ligoninės Slaugos klinikos vyriausiosios slaugytojos-administratorės pareigas laikinai einanti Daiva Deikuvienė.

Į Respublikinės Kauno ligoninės Slaugos kliniką gali patekti Kauno ir Kauno rajono gydymo įstaigų šeimos gydytojų pacientai. Norinčiųjų yra daug, todėl tenka net ir eilėje palaukti.

Prausia, rengia, šukuoja

"Smagiausia, kai ligoniai išbūna pas mus aštuonis mėnesius ir išeidami padėkoja", – paklausta, kiek džiaugsmo patiria savo darbe, įtikinamai atsako bendrosios praktikos slaugytoja Rimantė Sankauskienė.

Šios srities darbuotojų ligoninėje yra dauguma. Gydytojų etatų – tik trys. Slaugytojos čia atlieka daugybę medicininių funkcijų: matuoja kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje, siūlo gydytojams koreguoti vaistų dozes. Slaugytojos pirmosios aplanko ligonius kas rytą. Kiekviena jų turi po dešimt pacientų. Ritualas, panašus į vizitaciją, kai įvertinama ir sveikatos būklė, kaskart tas pats: pakeisti sauskelnes, nuprausti, išvalyti dantis, sušukuoti. Būna ir tokių atvejų, kai reikia važiuoti į dušą su visa lova.

Slaugos administratorė L.Urbietė pasidžiaugia, kad ligoninė turi patogią vonią, pritaikytą neįgaliesiems. Pastebėjus koridoriuje vaikštančių ligonių, slaugos specialistė paaiškina, kad jie serga demencija. Tai silpnaprotystė, kai dėl įvairių ligų krinta intelektas, pažeidžiamos psichikos funkcijos. Tokie ligoniai dažnai būna pikti, dirglūs. Jiems reikia ypatingos priežiūros, nes jie nesugeba adekvačiai vertinti aplinkos ir savo veiksmų. Būtų lengviau juos imti ir nuprausti, aprengti, pamaitinti, bet visko padaryti už juos negalima, nes neteks savipriežiūros įgūdžių, gali atsirasti pernelyg didelė priklausomybė.

"Grįš namo, kas tada? Įgūdžius reikia lavinti. Slaugytojos maitina tuos, kurie patys nepavalgo. Būna, kad valgydami pavargsta, tada daro pertrauką, kad pailsėtų, ir bėga maitinti kitą. Jei ilgai valgant maistas atšąla, pašildo mikrobangų krosnelėje", – nuoširdžiai pasakoja L.Urbietė.

Sunku būtų patikėti, kad taip nėra. Dar priduria, kad reikia leisti valgyti patiems, kurie gali, nors, pavyzdžiui, po insulto vos valdo rankas. Toks judėjimas – irgi lavinimas, reabilitacija.

Jei reikia gydymo

Insultas, Alzheimerio liga, demencija – dažniausiai dėl šių ligų patenkama į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę. Būna ir jaunų ligonių, susirgusių ar nepagydomai susižalojusių. Kai paaiškėja diagnozė ir tai, kad gydymas nebus efektyvus, skiriamas tik palaikomasis gyvybę.

"Teisės taikyti intensyviosios terapijos neturime. Jei lėtinė liga paūmėja ar išsivysto nauja – pacientus vežame į stacionarą", – paaiškina slaugos specialistė L.Urbietė.

Dabar slauga suvokiama visai kitaip. Labai svarbi ne tik ligonio priežiūra, bet ir dvasinė, psichologinė pagalba jam, paguoda, elementarus išklausymas, pabuvimas kartu. Vaistų leidimas, lašinimas, žaizdų gydymas, tracheostomų priežiūra, gleivių išsiurbimas, kateterių priežiūra taip pat labai svarbu. Iš tiesų ne kiekvienas iš ligonio artimųjų namuose sugeba atlikti tokius darbus.

Čia ir įranga speciali – funkcinės lovos, specialios maitinimui pritaikytos spintelės, vaikštynės. Kai prieš dešimt metų buvo nuspręsta slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę steigti vietoj vaikų ir vidaus ligų skyrių, reikėjo naujo inventoriaus. L.Urbietė stažavosi užsienio šalyse ir pamačiusi čiužinius, kurie apsaugo nuo pragulų, nusprendė žūtbūt gauti tokių savo ligoninei. Ieškojo, rado gamintojų Lietuvoje, kad būtų pigiau. Rado ir neperšlampamų paklodžių, bet ne guminių, o medvilninių, specialiai pritaikytų neįgaliųjų slaugai.

"Dar labai daug padėjo vienuolė Margret iš Vokietijos. Ji kaip iš dangaus nusileido – pati paskambino ir paklausė, ar reikia paramos. Margret buvo susipažinusi su lietuve, gyvenančia Vokietijoje", – geradarius geru žodžiu mini L.Urbietė ir pasakoja, kad būtent iš Vokietijos gauti televizoriai, funkcinės lovos, vaikštynės, specialūs laikikliai voniose, tualetuose.

Nei teisinasi, nei guodžiasi

Dėl to, kad lovos funkcinės, slaugytojoms ir jų padėjėjoms dirbti patogiau: ligonį lengviau pasodinti, jį perrengiant ar kitas paslaugas teikiant lovą galima paaukštinti, kad nereikėtų būti susilenkus.

Slaugytojos nei darbo krūviu, nei atlyginimais nesiskundžia. Beje, jie neseniai šiek tiek padidėjo. Gal dėl to nesiskundžia, kad šalia – vadovės? Beje, būtent jos pasakoja, kad būna labai sunkių, nevaldomų pacientų, kurie taškosi ekskrementais, plūstasi, kalba niekus.

"Atveža ir nešvarių, ir utėlėtų. Tą pačią istoriją išklausai kelis kartus per dieną, negali paprasčiausiai imti ir išeiti iš palatos – vienišas žmogus juk nori išsikalbėti. Savo senai mamai gal ir pasakytum, kad niekus kalba, o ligoniui – ne, neturime teisės", – klinikos slaugytojų vadovė D.Deikuvienė pasakoja apie šių specialisčių pareigas, kurių pašalietis net neįtartų.

Visuomenės akimis, slaugos ligoninėse pacientai marinami, prigirdomi migdomaisiais, kad nereikėtų su jais vargti. Tai pasakius slaugytojos palinguoja galvą. Nei teisinasi, nei skundžiasi.

"Ginčytis beprasmiška, – sako R.Sankauskienė. – Tie, kurie pas mus pabūna, pamato, kaip iš tikrųjų yra, įsitikina."

Išlydi su liūdesiu

Ligoninėje vadovaujamasi taisykle, kad pacientas visada teisus. Viena studentė klinikoje atliko tyrimą. Paaiškėjo, kad personalas šiai taisyklei pritaria, o ligonių atsakymai buvo priešingi: daug kas pripažino, kad jie teisūs toli gražu ne visada.

Vis atvažiuoja tie patys ligoniai. Po keturių mėnesių išleisdamos juos namo slaugytojos neretai tai daro su liūdesiu.

"Atrodytų, reikėtų džiaugtis, kad važiuoja namo, bet žinai, kad ten bus vienas. Čia šiltas maistas, priežiūra, bendravimas. Nenorinčiuosius bendrauti guldome į mažą palatą, inteligentams, norintiems padiskutuoti, pasiūlome būti kartu, stengiamės rasti bendraminčių", – pasakoja administratorė Daiva Kupčiūnaitė.

Lengvesnio darbo neieškančios moterys pažįsta nuolatinius savo pacientus, žino, kuo jie gyvena. Dėl amžiaus ar sunkių nepagydomų ligų iškeliaujančius anapilin išlydi su ašaromis. Prie mirties įprasti neįmanoma, sako, juolab kad savo pacientus pamilsta. Pasakoja apie Dovilę. Ši pacientė buvo patyrusi traumą, kelias klinikines mirtis. Daug sveikatos problemų turėjo, bet ligoninėje buvo sustiprėjusi, labai mėgo skaityti. Deja, ligos buvo stipresnės už jos norą gyventi ir medikų pastangas padėti.

Slaugytojų akys nušvinta, kai kalba pasisuka apie Radvilę, atvežtą mirti, bet ji, prabudusi iš komos, namo išėjo pati.

Artimieji močiutės nepažino

Nepaisant sunkaus darbo ir neigiamų emocijų, kadrų kaitos Slaugos klinikoje nėra.

Štai slaugytojos padėjėja Elena Poderienė čia dirba jau 30 metų. Už kokį atlyginimą? Pasvarsčius apie 5 tūkst. litų moterys nusijuokia. Jos nepavydi ir į Norvegiją emigravusioms kolegėms, kurių trys turi du pacientus ir gauna gal dešimt kartų didesnį atlyginimą.

Renė Mažutienė į šią kliniką atėjo prieš trejus metus, iš Kauno klinikinės ligoninės. Ten dirbo slaugytojos padėjėja, nes buvo pasibaigusi licencija. Naujieji vadovai moterį paskatino ją atnaujinti, ir dabar Renė dirba bendrosios praktikos slaugytoja.

"Labai pasisekė dėl personalo. Niekas nesako: man nepriklauso, aš nedarysiu", – koleges giria L.Urbietė.

Slaugos klinikos planuose – poilsio kambarys slaugytojoms, moderni personalo iškvietimo sistema, nes dabar slaugytojos eina pas jas kviečiančius ligonius daugiau iš intuicijos, kuri taip išlavinta, kad niekada neapgauna.

L.Urbietė papasakoja istoriją, kai ligonės nerado jos atėję aplankyti artimieji. Dėl to pasiskundė administratorei, ši išsigando, kad pacientė dingo. Kai nuėjo į palatą, rado ją sėdinčią prie lango. Paaiškėjo, kad artimieji močiutės nepažino. Ligoninėje dažnai lankosi Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro auklėtiniai. Jie nukerpa slaugomiesiems plaukus, pagražina, net makiažą padaro. Kai taip padabino močiutę, tą dieną šventusią gimtadienį, artimieji nepatikėjo, kad tai ji, tokia graži.