Socialinė darbuotoja Gražina: ŽIV galima pamiršti, jei nepamirši vaistų

Gražina ragina užsikrėtusius ir jų artimuosius dėl gydymo kreiptis į Kauno klinikinę ligoninę, o dėl socialinės ar psichologinės pagalbos – į paramos fondą.

Su žemo slenksčio kabineto lankytojais kasdien bendraujanti socialinė darbuotoja įsitikinusi, kad nėra situacijų, kurių neįmanoma pagerinti. Jei žmogus pats nori keistis, deda pastangų ir priima pagalbą, viskas ima spręstis. Svarbu tik laiku kreiptis pagalbos ir dėl gydymo – tiek dėl savo sveikatos ir ateities, tiek dėl artimųjų saugumo.

Laiku – reiškia iš karto, kai patvirtinama teigiama ŽIV diagnozė. Gražina sako, kad daug kas vis dar nežino, jog po to gydymas jiems priklauso nedelsiant, nes anksčiau gydomi buvo tik tie pacientai, kuriems diagnozuota vėlesnė ligos stadija. Tačiau nuo 2018 m. pasikeitus gydymo schemai, nemokamas gydymas iškart skiriamas visiems užsikrėtusiems. Kauno klinikinės ligoninės gydytoja Daiva Vėlyvytė kviečia pradėti gydymą kuo anksčiau.

„Dabar nebesvarbu, kokia yra ligos stadija, žmogui gydymas skiriamas vos patvirtinus, kad jis užsikrėtęs ŽIV. O kuo anksčiau pradėtas gydymas, tuo geresnė prognozė. Šiuolaikiniai vaistai yra geresni už senus ir nebesukelia tokio šalutinio poveikio kaip anksčiau, nebereikia tiek tablečių. Gydantis viruso kiekis kraujyje sumažėja iki nebeaptinkamo, tačiau tai nereiškia, kad jis išnyksta iš organizmo. Ši lėtinė liga yra visiškai kontroliuojama, bet vaistais dar neišgydoma, todėl gydymas yra ilgalaikis. Mes tikimės, kad ateityje ŽIV bus galima išgydyti, tačiau iki tol vaistus reikia vartoti nuolat, kitaip kyla rizika, kad atsiras atsparumas“, – teigia gydytoja D.Vėlyvytė.

Motyvacija pakeisti gyvenimą – jei ne dėl savęs, tai dėl artimųjų

Gražina sako, kad ŽIV vis dar neretai prilyginamas AIDS, tačiau tai nėra tas pats. ŽIV yra imuninę sistemą naikinantis virusas, kuris sukelia ŽIV ligą. AIDS – tai paskutinė ŽIV ligos stadija, pasireiškianti įvairiomis infekcijomis, navikais ir kitomis ligomis. Seniau, kai gydymas buvo pradedamas virusui jau įsisiautėjus, imunitetas būdavo smarkiai nusilpęs ir vaistai sukeldavo nepageidaujamą šalutinį poveikį. Dėl to žmonėms atrodydavo net nebeverta gydytis, o per vėlai pradėti vartoti vaistai ir nebepadėdavo. Tačiau, pasak paramos fondo vadovės, nors ŽIV liga ir nėra paprastas išgydomas peršalimas, ją dabar galima visiškai kontroliuoti ir gyventi normalų gyvenimą.

„Negydomai ŽIV infekcijai išsekinus imunitetą, nesunku pasigauti ir kitą pavojingą ligą, pavyzdžiui, tuberkuliozę. Žmonės atsimena tokius atvejus, turi skaudžių pavyzdžių savo aplinkoje, dėl to įsivaizduoja, kad ŽIV – tai jau nuosprendis ir neverta nieko daryti. Kai kurie kartais nesigydo, nes galvoja, kad virusas jų organizme miega, kadangi žmogus gerai jaučiasi. Labai noriu pabrėžti, kad yra priešingai – simptomų galima nejusti ir keletą metų, bet gydytis būtina pradėti kuo anksčiau, kol dar žmogus gerai jaučiasi ir imunitetas visai nenusilpo. Tai lėtinė liga, kurią galima pamiršti, jei išmoksi su ja gyventi ir nepamirši vartoti vaistų“, – sako socialinių paslaugų centro vadovė Gražina.

Nors dažnai net ir artimiausiems žmonėms apie ŽIV prisipažinti būna sunku, jie, pasak Gražinos, tampa ir didžiausia motyvacija gydytis. Socialinė darbuotoja sako, kad lengviau gali tapti galvojant ne apie save, o kitus. Ji pasakoja apie atvejus, kai paskata suvaldyti ŽIV tampa būtent vaikai.

„Esu susidūrusi su labai liūdna istorija, kai ŽIV užsikrėtęs vyras nesigydė ir, deja, paliko vienus savo žmoną su vaikučiu. Moteris irgi buvo infekuota, bet po šio įvykio ėmė nedelsdama vartoti vaistus, kad sūnus neliktų vienas. Vaikai daug kam yra motyvacija. Apskritai darbe pastebėjau, kad ŽIV gali tapti nauju atspirties tašku, paskata iš esmės pakeisti gyvenimą į gerąją pusę“, – pasakoja Gražina.

Socialinio darbo magistro studijų metu specialistė yra atlikusi ŽIV infekuotų moterų tyrimą, kuris patvirtino, kad liga padarė teigiamą pokytį jų gyvenime ir padėjo jį pakreipti teigiama linkme. Ji sako pažįstanti daug žmonių, kurie, po diagnozės pradėję gydytis, gyvena laimingai, dirba įprastus darbus ir nejaučia neigiamų padarinių.

Simptomų galima nejusti ir keletą metų, bet gydytis būtina pradėti kuo anksčiau, kol imunitetas nenusilpo nuo ŽIV.

Padėti nori daug kas – tiek gydytojai, tiek patys pacientai

Gražina teigia, kad gydymo sėkmė priklauso tik nuo ligonio, nes niekas už kitą žmogų gyvenimo nugyventi ir vaistų išgerti negali. Tačiau yra daug žmonių, kurie nori ir gali padėti ne tik ŽIV gydymo, bet ir kitais klausimais. Gražina išskiria kelias situacijas, su kuriomis tenka susidurti ir padėti.

Daliai žmonių diagnozė ir gydymas nerūpi, nes jie turi didesnių problemų ir svarbesnių poreikių, kuriuos iš pradžių reikia patenkinti. Socialinių paslaugų centre jie pasirodo neturėdami kur daugiau eiti, kur nakvoti, ką valgyti. Jiems pirmiausia ir švirkštus pakeisti tenka, ir dėl žaizdų pakonsultuoti. Socialinės darbuotojos padeda susitvarkyti dokumentus, užsiregistruoti dėl kitų paslaugų, sumoka už pirminį vizitą pas gydytoją.

Kai kuriuos diagnozė stipriai paveikia psichologiškai – pacientams būna šokas, jie neigia ligą. Sergančiųjų artimieji taip pat turi įvairių baimių ir sunkiai sureaguoja. Dėl to Gražina visada pasiruošusi išklausyti, palaikyti, išaiškinti ligos specifiką, užsikrėtimo galimybes, gydymo procesą ar paprasčiausiai užregistruoti pas psichologą.

Kiti bijo viešai kalbėti apie ligą, bet jiems reikia kitų panašių žmonių palaikymo ir bendruomenės. Gražina pasakoja, kad su kai kuriais pacientais susiburia, pavyzdžiui, paminėti mirusiųjų nuo AIDS dieną, tiesiog išsišnekėti arba net išvažiuoja pastovyklauti su palapinėmis.

„Su kiekvienu asmeniškai aptariame, kuo mes galime padėti. Susirašome žingsnius ir jų siekiame. Sudarome sąlygas net ne darbo metu atvykti, nes būna, kad žmonės nenori, jog kažkas pamatytų ateinant į žemo slenksčio kabinetą. Ir mes, ir gydytojai laukiame pacientų išskėstomis rankomis – juk visi esame suinteresuoti sustabdyti ŽIV, kad jis apskritai būtų kontroliuojamas ir nebeplistų. Bet tikrai tiek daug nepadarytume be kitų gerų žmonių ir organizacijų pagalbos“, – sako Gražina.

Paramos fondo vadovė džiaugiasi, kad kai kurie pacientai, pasinaudoję teikiama pagalba, vėliau nusprendžia ir patys padėti kitiems.

„Ligoniams reikia supratimo, kurį jie gali gauti iš kitų sergančių žmonių. O tokių atvejų tikrai yra ne vienas – kai iš pradžių pacientai priima pagalbą iš kitų, tada nori grąžinti, todėl pradeda konsultuoti, savanoriauti paramos ir reabilitacijos centruose. Savanoriškai padeda ir seselės, kurios ateina į mūsų kabinetą atlikti anonimiškų testų arba net nuvažiuoja į namus pas tuos, kurie turi judėjimo negalią. O kartą, pavyzdžiui, padedant daugiavaikių moterų organizacijai, krūtimi maitinti kūdikio dėl ŽIV negalinčiai motinai gavome maistelio iš jį gaminančios įmonės. Noriu pabrėžti – nėra neišsprendžiamų bėdų ir yra daugybė padėti norinčių žmonių, kurie gali net draugais tapti. Aš su savo viena paciente ne kartą į koncertus važiavau“, – pasakoja Gražina.

Gelbėtojai be slenksčių

„Gelbėtojai be slenksčių“ – tai socialinė iniciatyva ŽIV pacientams ir jų artimiesiems. Ja siekiama informuoti ir padėti gauti socialines bei sveikatos priežiūros paslaugas, ir taip mažinti su ŽIV infekcija susijusią stigmą bei socialinę atskirtį Lietuvoje.

Dėl gydymo reikėtų kreiptis į Kauno klinikinę ligoninę, Josvainiu? g. 2, Kaunas. Susitarti dėl vizito galima tel. (8 37) 361 955.

Dėl anoniminės socialinės pagalbos ir tikslinės informacijos apie ŽIV infekciją galima kreiptis į paramos fondą RIGRA, Partizanų g. 5, Kaunas. Atvykti galima darbo dienomis 8.30–16 val.) arba dėl pokalbio susitarti tel. 8 675 93 566.

Socialinė iniciatyva vykdoma bendradarbiaujant su ŽIV srityje dirbančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, žemo slenksčio kabinetais ir sveikatos priežiūros bendrove „GlaxoSmithKline Lietuva“.

Dėl asmeninės medicininės konsultacijos prašome kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą.

Žemo slenksčio kabineto darbuotojos gali:

suteikti informaciją apie ligą ir gydymo vertę,

konsultuoti sveikatos, ligų prevencijos ir žaizdų priežiūros klausimais,

greitaisiais testais anonimiškai ištirti dėl ŽIV, hepatito B ir C virusų,

padėti užsiregistruoti reikalingose institucijose ir susitvarkyti asmeninius dokumentus,

tarpininkauti su sveikatos priežiūros įstaigomis ir specialistais, palydėti pas gydytojus,

suteikti socialinę ir psichologinę paramą,

pagal individualius poreikius padėti kitais klausimais.