Pasak organizatorių, projekto tikslas buvo skatinti studentų, jaunų specialistų, gyventojų diskusijas apie gyvenamąją sovietinio modernizmo architektūrą. Mokykla vyko dviem etapais birželio mėnesį: seminaras su kviestinių lektorių paskaitomis ir savaitės trukmės kūrybinėmis dirbtuvėmis. Šį projektą pristatė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

Problemos – erdvės išplanavimas, gyventojų sveikata ir ekologija

„Sovietmečio daugiabučių pastatų ir mikrorajonų likimas yra aktualus ir įdomus ne tik Lietuvos kontekste, bet ir tarptautiniu mastu, nes tokio tipo ar panašių 20 a. statytų gyvenamųjų rajonų turime ne vienoje Europos šalyje. Ypač tai aktualu, nes dauguma šių pastatų artėja prie tokio amžiaus, kaip sakė seminaro metu paskaitą skaitęs profesorius iš Čekijos V. Šlapeta, kai jau reikia apsispręsti ką su jais daryti: renovuoti ar griauti, o gal saugoti? Daugiabučių teritorijos susiduria su nuosavybės, funkcijos, priežiūros iššūkiais. Dažnai matome, kaip pirmuosiuose daugiabučių namų aukštuose išsidėsčiusios įvairios įstaigos, taip keičiasi ne tik pastato architektūrinė išraiška, bet ir kvartalų urbanistinė struktūra. Teritorijos aplink daugiabučius, kiemai, viešosios erdvės praranda savo funkciją, patrauklumą, tenkina, dažnai, tik parkavimo poreikį. Tokios daugiabučių viešosios erdvės labiau formuoja atskirties, o ne bendravimo ir bendradarbiavimo jausmą“, – tikino projekto koordinatorė Laura Jankauskaitė-Jurevičienė.

Tokios daugiabučių viešosios erdvės labiau formuoja atskirties, o ne bendravimo ir bendradarbiavimo jausmą.

Pasak jos, tai kas buvo patrauklu, funkcionalu ir modernu šių teritorijų planavimo laikotarpiu nevisai atitinka šiandieninės visuomenės poreikių ir lūkesčių.

Su tuo sutiko ir projekto metu kalbinti vietiniai gyventojai. Pagal jų pastebėjimus projekto dalyviai buvo supažindinti su trimis pagrindinėmis temomis, kurios yra aktualios sovietmečiu statytiems daugiabučių rajonams: erdvės klausimas – kaip perplanuoti ir perskirstyti erdvę viduje (pastatuose) ir išorėje (kiemuose), taip kad ji atitiktų šiandienos poreikius; pastato ir jo aplinkos santykis bei miesto atsparumo – gyventojų sveikatos ir gerovės bei miesto ekologijos, klausimas.

Siekdami plačiai nušviesti kontekstą dalyviai buvo supažindinti su virtualiais interviu: apie sovietmečio architektūrinius urbanistinius ypatumus papasakojo architektūros istorikas doc. dr. Vaidas Petrulis, esamą diskusiją tarp visuomenės, miesto planuotojų nagrinėjo architektas doc. dr. Vidmantas Minkevičius, o savo problemas įvardijo Kauno miesto Eigulių rajono gyventojai, kurie buvo pakalbinti tiesiog gatvėje ar kieme. Kaip paminėjo architektas Vidmantas Minkevičius, nagrinėjant tokius rajonus reikia žvelgti plačiau į problemas: „Žvelgdami iš platesnės perspektyvos galime kompleksiškai nuveikti ne dėl vieno pastato ar kiemo problemų – reikalingas kompleksinis požiūris spręsti viso rajono iššūkius bei atsižvelgti į miesto perspektyvas“.

KTU nuotr.

Gatvėse mažiau automobilių, kiemuose – tvorų

Dalyviams tikrai netrūko įvairių idėjų, tačiau projekto koordinatorė primena, kad į jas visų pirma reiktų žiūrėti kaip į tam tikrą spekuliaciją, klausimų diskusijai kėlimą ir kaip naują utopinę viziją, bet ne kaip į realų projektą.

„Net kelios komandos išgirdo gyventojų poreikius žaliai erdvei, poilsiui ir ramybei, tad vienų iš jų siūloma vizija pavadinta „Simbioze“ – savotišku dialogu tarp žmonių, gyvenančių tame pačiame mikrorajone ir erdvėje, kurioje jie susirenka.

Dalyviai pasiūlė sukurti mišrios paskirties viešąją erdvę ir atgaivinti automobiliais apkrautas Eigulių vidines gatves, kuriose susirenka ir kartu leidžia laiką įvairios amžiaus grupės.

„Tokiu būdu uždaryta automobilių gatvė tampa laisvai prieinama visiems ir tampa gyventojų nuosavybe. Tokia erdvinė lygybė veiktų kaip klijai, jungiantys žmones, burianti, kviečiantys pasikalbėti ir organizuoti. Menas ant pastatų sienų ir ryškių spalvų žaidimų aikštelės vaikams veiktų kaip spalvų akcentai“, – studentų idėją pristatė L. Jankauskaitė-Jurevičienė pridurdama, kad ši komanda taip pat kaip alternatyvą siūlė dalį rajono paversti tikru mišku, kuris suptų daugiabučius.

Kitos komandos pasiūlyta utopinė vizija bandė spręsti pastatų renovacijos klausimą ir su ja susijusią gyventojų patiriamą diskomforto būseną. Jų idėja siūlo sukurti struktūrą virš esamų pastatų – balkonus, papildomą kambarį ar net visą aukštą. Taip siekiant ne tik pagerinti gyventojų gyvenimo kokybę ir patenkinti jų poreikius, bet ir iš „antstatų“ sukurti papildomus gyvenamuosius plotus – futuristinį miesto tankinimą, išsaugant erdvę aplink pastatus.

Apibendrinant dalyvių vizijas, pastebima, kad nors ir tankindami šiuos rajonus, jie deklaruoja poreikį žalioms, viešoms erdvėms, galimybei kurti bendruomeniškumo jausmą, bendravimą ir būvimą kartu, taip mažinant socialinę atskirtį, susvetimėjimą.

KTU nuotr.

Pasak projekto koordinatorės, tokios idėjos ir projekto metu išgirstos studentų mintys, iš įvairių skirtingų kultūrų ir gyvenamųjų vietų skatina permąstyti tai, kas mums atrodo savaime suprantama.

„Bendraudami su studentais vis iš naujo turėjome įvertinti ką mes žinome kaip profesionalai ir tai ką mato vietos gyventojai arba stebėtojai/dalyviai iš kitos šalies. Skirtingos patirtys ir kontekstai, kuria skirtingas vizijas. Man atrodo, kad projekto vertė yra įvairovėje, paskaitų, mąstysenos, kultūrų susidūrimo ir iš to gimstančių idėjų“, – sakė L. Jankauskaitė-Jurevičienė.