Iš gyvūnų prieglaudų paimti augintiniai praskaidrina dieną ne vienam Kauno miesto ar rajono gyventojui.

Džiugiai pasitinka

Daugiau kaip pusmetį Viktoriją Jakučiūnienę ir jos vyrą džiugina Barnis. Šiam labradoro mišrūnui, kuris atrodo kaip stambus taksas, maždaug treji metai.

"Labai geras šuniukas, labai meilus, švelnus, bet kartu judrus, gyvybingas", – pasakojo apie iš gyvūnų prieglaudos parsivežtą augintinį V.Jakučiūnienė.

Ji metus svarstė, abejojo, ar imti auginti dar vieną šunį. "Abu su vyru esame nebe jaunuoliai. Klausiau savęs, ar sugebėsime jį prižiūrėti, ar turėsime sveikatos kasdien vedžioti lauke", – kalbėjo kaunietė, anksčiau auginusi ne vieną šunį, kol šie baigė savo amželį.

Parsivedę iš prieglaudos Barnį, kuriam vardą sugalvojo patys, V.Jakučiūnienė su sutuoktiniu suko galvą, kaip su juo greičiau susidraugauti, nes tas – nebe mažylis. "Buvo problemėlių, bet viskas pavyko labai gerai. Pavyzdžiui, greitai priprato prie tvarkos, reaguoti į savo vardą – atbėga pašauktas. Iš pradžių, kai išeidavau iš namų ir jį palikdavau, baisiausiai lodavo, draskydavosi, kodėl nesivedu kartu. Bet netrukus įsisąmonino, kad tokia tvarka. Jis pats nujaučia ir supranta, kada į lauką eisime visi, o kada jis liks namuose. Mus su vyru ramiai išleidžia", – pasakojo moteris.

Smagiausia akimirka, kai Barnis pasitinka sugrįžusią namo. Patinka ir kartu leisti laiką lauke. Šuo priverčia ir šeimininkus pajudėti, bent išeiti pasivaikščioti.

"Barnis nori žaisti, bet mums niekaip nepavyksta išmokyti, kad numestą daiktą atneštų. Paskui daiktą nubėga, jį pastveria ir laksto  įsikandęs. Lyg sakytų: nori – pagauk ir atimk iš manęs", – juokėsi V.Jakučiūnienė.

Ji pasakojo, kad šuo – neišrankus maistui. Ėda net agurką. Sudoroja su didžiausiu džiaugsmu.

Jaučiasi viršininke

Ramučiuose gyvenančios Jadvygos V. namuose augintinė Princa – dar naujokė, bet jaučiasi lyg viršininkė. "Oi, kanda", – vos pradėjusi pokalbį telefonu garsiai nusijuokė Jadvyga. Fone girdėjosi garsus urzgimas. Iš "Nuaro" prieglaudos paimta penkių mėnesių kalytė šeimininkei tokį dėmesį rodo dažnai. Ką mėgsta, tai mėgsta – dūkti ir žaisti.

"Griebia už kelnių, neįmanoma ramiai praeiti", – šypsojosi moteris.

Ji atsiduso: gerai, kad šuniukas daug miega, tada galima ramiai atlikti namų ruošos darbus be augintinės "pagalbos". Tačiau džiaugsmo suteikia kur kas daugiau nei rūpesčių.

Jadvygos namuose gyvena ir katė, taip pat buvusi beglobė. "Ji labai gerai peliauja. Vasarą daugiausia bėgioja lauke, juk namas nuosavas, daug erdvės prie jo", – pasakojo Ramučių gyventoja.

Abu augintiniai sutaria labai gerai. Iš pradžių katytė į naujokę reagavo labai atsargiai, bet pretenzijų jai nereiškė.

Kol kas naujieji šeimininkai tik spėlioja, kokia užaugs. "Ji yra mišrūnas, kiemsargiukas. Niekas nežino, kokio dydžio užaugs. Prieglaudos darbuotojai irgi negalėjo to pasakyti", – svarstė Jadvyga.

Šįkart ji priglaudė mažą šuniuką, bet iš savo patirties teigė, kad beglobiai gyvūnai prie šeimininkų pripranta, prisiriša net ir sulaukę brandos.

Suranda šimtai

Pernai naujus savininkus rado net 1,4 tūkst. šunų ir kačių, globotų gyvūnų globos namuose "Nuaras" Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje. Šiemet – daugiau nei 800.

Šeimininkų šiuo metu laukia apie 400 kačių bei šunų, tarp jų – ir foksterjeras, ir haskis.

"Dažniausiai norima priglausti ir auginti veislinius jaunus šunis. Kalytes paima tik tada, jeigu jos būna sterilizuotos", – pasakojo "Nuaro" vadovė Jurgita Gustaitienė.

Anot jos, augintinių ieškoti į prieglaudas užsuka ir šeimos, ir pavieniai asmenys. Dažniausiai – jau turėję augintinį ir jo netekę.

Pasitaiko, kad su džiaugsmu iš prieglaudos gyvūną pasiėmę žmonės, netrukus jį grąžina. "Per kalendorinius metus tokių atvejų buvo dešimt. Tokius žmones įtraukiame į juodąjį sąrašą ir jiems gyvūnų daugiau nebepatikime", – kalbėjo J.Gustaitienė. Į šį sąrašą patenka ir gyventojai, pageidaujantys vieną gyvūną atiduoti į prieglaudą ir iš jos pasiimti kitą.