Vyriausia mokyklos vadovė

Į Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos vadovės Nijolės Šimienės kabinetą užsukome įpusėjus gruodžiui, kai dauguma mūsų gyveno didžiųjų metų švenčių laukimu.

Tai, kad už durų sėdi mokyklos ilgametė, įstaigai vadovavusi nuo 1997-ųjų, išdavė ne tik lentelė ant medinių durų, bet ir vazos su gėlėmis šalia jų. Dalį puokščių mokyklos vadovė namo parsinešė prieš dieną, likusios tebelaukė savo eilės. Kaip ir kiti svarbūs daiktai, kuriuos N.Šimienė sukaupė per 22-ejus šeimininkavimo šiame kabinete metus. Antai vienoje lentynoje gausybė knygų, iliustruojančių mokyklos augimą ir istoriją, stalčiuje – mokinių rankomis kurti nuostabūs papuošalai, vienu kurių pedagogė papuošė savo kaklą, ant stalo – rašiklis, skylamušis, segtuvai ir pluoštas padėkos raštų, liudijančių sėkmingą N.Šimienės darbą.

N.Šimienė prie mokyklos vairo praleido 22-ejus metus.

"Aštuonerius metus čia dirbau pavaduotoja, o tada buvo patikėtos vadovo pareigos. Suskaičiavus, tai 30 metų vadybinio darbo. Esu labai laiminga", – spalį 77-ąjį gimtadienį atšventusi, bet mažiausiai dešimčia metų jauniau atrodanti moteris sunkiai tramdė emocijas.

Per kraštus jos liejosi ir gruodžio 18-ąją, kai pasipuošusi smaragdiniu kostiumėliu į aktų salę I.Šimkienė paskutinį kartą žengė kaip J.Grušo meno gimnazijos vadovė. Pakilusi nuo kėdžių mokyklos bendruomenė direktorę pasitiko ir išlydėjo plojimais, o Kauno meras Visvaldas Matijošaitis mokyklos vadovei, kuri, kaip paaiškėjo, buvo vyriausia mieste, įteikė medalį. Nuo gruodžio 19-osios Kauno tarybos teikimu gimnazijos vairas penkerių metų kadencijai perduotas direktorės pavaduotojai ugdymui Undinei Dianai Tumavičienei.

Būta daugybė pokyčių

Sužinojęs, kad pateko į dienraščio akiratį, Kazio Griniaus progimnazijos direktorius Stanislovas Šimanauskas gūžtelėjo pečiais: kodėl aš? Tačiau jau po akimirkos suprato esąs vienas tų, kuris idealiai iliustruoja ilgamečių temą.

"Pagalvojau, kad pažįstu tik tris direktorius, kurie dirba ilgiau nei aš", – progimnazijos ilgametis persikėlė į 1995-ųjų vasario 1 d., kai pirmą kartą peržengė įstaigos slenkstį.

Maždaug prieš trylika metų statyta mokykla naująjį vadovą pasitiko nuo vėjo švilpaujančiais langais ir atšiauriais pedagogų žvilgsniais – naujojo šeimininko pasirodymas signalizavo apie laukiančius pokyčius. Pastarųjų per ketvirtį amžiaus būta nemažai. Vienus diktavo tvirtas direktoriaus būdas, kitus – laikas. Antai, bėgant metams, senus medinius langus pakeitė nauji, plastikiniai, direktoriaus kabinetas tapo erdvesnis, nebeliko popierinių pažymių knygelių, žurnalų ir kambario, kuriame pastarieji buvo laikomi.

"Prieš atiduodant patalpas mokiniams, kurį laiką stebėjau, kiek pedagogų ateina į mokytojų kambarį. Suskaičiavau vos kelis. Dabar jie pasigenda erdvės, skirtos tik jiems, todėl ieškome sprendimų, tačiau dauguma pertraukas leidžia savo kabinetuose", – kalbėjo S.Šimanauskas, per 25-erius metus stebėjęs ir mokyklos erdvių, ir pedagogų virsmą.

Kadaise dirbę be kompiuterių, dabar jie – naujųjų technologijų asai, turimomis žiniomis besidalijantys su kolegomis iš kitų mokyklų, o naujų idėjų besisemiantys įvairiuose seminaruose ir konferencijose.

Susikalba su visais

Mokiniai? Per ketvirtį amžiaus jie pasikeitė bene labiausiai – savo teises žino labiau nei pareigas, yra drąsūs ir aktyvūs, tik gal kiek mažiau savarankiški nei anksčiau. Mokykloje taikomas demokratinis ugdymas, anot direktoriaus, moksleiviams suteikė daugiau laisvių, todėl dabar jie savo nuomonę drąsiai reiškia ir mokyklos vadovui, ir klasės auklėtojoms.

"Praėjusiais metais prie manęs priėjo antrokas ir klausia, kodėl į darbą nevažiuoju dviračiu. Paaiškinau, kad man per toli. Jis man sako: o aš važiuoju ir neturiu kur palikti savo dviračio", – taip, pasak S.Šimanausko, kieme atsirado stovas dviratėms transporto priemonėms.

Netrukus vaikų siūlymu čia buvo įridenti ir iš padangų padaryti pufai, suoliukai. Paklaustas, ar visuomet gebėjo taip komunikuoti su vaikais, S.Šimanauskas šyptelėjo – patirtis atėjo su metais. Todėl dabar mokyklos vadovas randa kalbą ir su tyleniu pedagogu, ir su neklaužada, kurį gretimo namo kaimynai pričiupo bešiukšlinantį laiptinėje.

"Buvo tokia istorija. Skambina man viena moteris ir sako, kad mūsų mokyklos mokiniai prišiukšlino laiptinėje, o tada paskambinę į duris pabėgo. Suradau tuos vaikus, pakalbėjau. Klausia jie manęs, kaip turėtų elgtis. Pasiūliau vėl nueiti prie tų pačių durų, tačiau paskambinus nebėgti, o palaukti, kol jos atsidarys", – mokyklos auklėtiniai tąsyk pasinaudojo direktoriaus išmintimi, o antrąkart suskambus telefonui S.Šimanauskas išgirdo tos pačios moters prašymą nebausti neklaužadų, mat šie jos nuoširdžiai atsiprašė.

Varpelių kolekcija

S.Šimanauskas sako, kad K.Griniaus progimnazija – antrieji jo namai, o mokyklos bendruomenė – antroji šeima. Tuo metu, kai atėjo čia dirbti, mokykloje buvo 800 moksleivių. Po mokyklų tinklo pertvarkos pora šimtų nubyrėjo. Dabar gi ugdymo įstaigą lanko 1 tūkst. 1–8 klasių moksleivių., o norinčių patekti į pirmąsias klases prieš kiekvieną rugsėjo 1-ąją driekiasi eilės.

"Buvę dvyliktokai į mokyklą atveda savo vaikus. Būna, prašosi būtent pas vieną ar kitą mokytoją, nes juos pažįsta jau daug metų", – nenutrūkstančiu ryšiu ir kasmet augančia K.Griniaus progimnazijos šeima džiaugėsi direktorius.

Mieste yra apie 19 direktorių, kurie šias pareigas eina daugiau nei 20 metų, S.Šimanauskas – vienas jų.

Pastaroji esą ne tik nudžiugina skaniais kepiniais Mokytojų dienos proga, rankų darbo atvirukais prieš Kalėdas, bet ir varpeliais, kuriuos kolekcionuoja mokyklos galva.

"Turiu bemaž pusšimtį. Didžioji dalis jų mena mano aplankytas šalis, tačiau sužinoję apie mano aistrą, kelis varpelius padovanojo mokytojai", – S.Šimanauskas ranka perbraukė skambią kolekciją ir medinę komodą, ant kurios ji išrikiuota.

Virš įspūdingo baldo, kuris anuomet priklausė pačiam K.Griniui, kabo prezidento paveikslas. Kiek tolėliau nuo jo – nuotraukos, sustabdžiusios svarbiausias mokyklos bendruomenei akimirkas, ir gintarais nusagstytas mokytojų dovanotas medis.

"Taip, čia antrieji mano namai, o tie 25-eri metai prabėgo kaip viena savaitė", – svetingai priėmęs mokyklos šeimininkas taip pat svetingai palydėjo durų link ir atsisveikino.

Taip, čia antrieji mano namai, o tie 25-eri metai prabėgo kaip viena savaitė.

Misija – burti kolektyvą

Kauno lopšeliui-darželiui "Spindulėlis" – 48-eri metai ir daugiau nei pusę jų įstaigai vadovauja Dalia Sinkevičienė. 1990-aisiais ji buvo paskirta pavaduojančia tuomečio Kauno 90-ojo lopšelio-darželio vedėja, o nuo 1993-iųjų – nuolatine.

"Per 29-erius mano vadovavimo įstaigai metus pasikeitė tik trys direktoriaus pavaduotojai, kurie iš įstaigos išėjo sulaukę užtarnauto poilsio. Bėgant metams lopšelis-darželis pasipildė jaunais specialistais ir pedagogais. Šiuo metu man talkina dvi jaunos ir perspektyvios pavaduotojos. Tačiau kolektyve yra ir nemažai ilgamečių kolegų", – D.Sinkevičienė mintimis atsuko laiką.

Prieš 30 metų žmonių įstaigoje buvo kur kas daugiau. Be pedagogų, "Spindulėlyje" dirbo keturi logopedai ir tiek pat kineziterapeutų, trys masažuotojai, fizioterapijos seselė, pediatras, chirurgas-ortopedas, neuropatologas, viena seselė, atsakinga už vaistus, kuriuos vaikams paskirdavo gydytojas, kita – už įtvarus, langetes, kuriuos gamindavo įstaigoje. Darželyje buvo ugdomi specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai iki 12 metų. Bėgant metams, daugelio medicinos srities specialistų neliko. Jų vietoje atsirado kiti – specialieji pedagogai, psichologas, socialinis pedagogas.

"Šie specialistai svarbūs, nes specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams reikalinga savita pagalba ir paslaugos ugdymo procese. Yra ir išskirtinių gabumų turinčių vaikų, kuriems taip pat skiriamas šių specialistų papildomas dėmesys", – įstaigos vadovė džiaugėsi, kad, nepaisant darbuotojų kaitos, ateinančių vertybės išliko tos pačios – pagarba žmogui, tolerancija, atsakomybė, profesionalumas ir bendradarbiavimas.

Vadovas – lyderis

Visų aukščiau išvardytų punktų įstaigos vadovė laikosi ne tik bendraudama su vaikais ar jų tėvais, bet ir su kolektyvu. Tai esą garantuoja darbo sėkmę ir apdovanoja gero vadovo vardu.

"Mano nuomone, geras vadovas – tai ne tik statusas ar padėtis. Geras vadovas turi būti lyderis, kuris sugeba ne tik koordinuoti, deleguoti, bet ir įkvėpti, įgalinti, auginti darbuotojus. Svarbu gerai pažinti kiekvieną darbuotoją, jo pranašumus ir trūkumus, kad padėtum jam atsiskleisti", – išskirti vieno bruožo D.Sinkevičienė nesiėmė. Tik pridūrė, kad geras vadovas privalo matyti visumą ir išskirti detales, spręsti problemas, inicijuoti pokyčius, sutelkti žmones ir formuoti komandas.

Lopšelio-darželio "Spindulėlis" direktorė įsitikinusi, kad vadovas nebūtinai turi žinoti daugiau už kitus darbuotojus – savo srities profesionalus, jos misija įstaigoje – suburti žmones ir įkvėpti juos naujiems siekiams, organizacijos gerovei.

"Aš, kaip vadovas, turiu tinkamai koordinuoti įstaigos darbą, kad laikytumėmės įstaigos strategijos. Džiaugiuosi įstaigos pavaduotojomis, kurios puikiai išmano savo darbą ir padeda įstaigai tobulėti, siekti naujovių", – komandą, vieningą kaip kumštis, gyrė vadovė.

Malonus grįžtamasis ryšys

Moteris iki šiol mena dieną, kai pirmą kartą įžengė į darželio teritoriją. Priešingai nei besišypsanti bendruomenė, aplinka nebuvo tokia šviesi ir įkvepianti.

"Kai atėjau, kieme stovėjo seni, nesaugūs įrenginiai, pavėsinės, stigo žaliosios vejos, erdvių vaikų ugdymui ir jų užimtumui. Pastatas buvo ganėtinai nykus, vyravo niūrios spalvos. Darbui su vaikais trūko priemonių. Ne tik žaislų, bet ir tokių dalykų kaip patalynė, čiužiniai", – įstaigos vadovė džiaugėsi, kad jau tuomet kūrybingi ir iniciatyvūs darbuotojai gebėjo suktis iš padėties. Gavę medžiagų, patys siuvo paklodes ir užvalkalus, gamino įvairias ugdymo procese naudojamas priemones ir netgi žaislus.

D.Sinkevičienė niekada nesigailėjo dėl savo pasirinkimo dirbti darželyje.

"Kaip per visus tuos metus pasikeitė lopšelis-darželis? Kaip diena ir naktis", – lėtai žingsniuodama koridoriumi direktorė omeny turėjo ne tik perdažytas sienas ir naujus langų rėmus.

Kas dar? Atnaujintas įstaigos fasadas, įrengtas drenažas, iškloti takai, lauko aikštelės papildytos naujomis priemonėmis,  sutvarkyta šildymo sistema, suremontuotos dvi kūno kultūros salės. Specialistų kabinetai ir visos darželio grupės aprūpintos ugdymo priemonėmis ir kompiuteriais. Naudojant informacinę sistemą "Mūsų darželis", tėvai mato ugdymo proceso eigą, savo vaikų sėkmes ir nesėkmes. Įstaiga tapo atviresnė tėvams, todėl dabar jie turi visas galimybes įsitraukti į darželio savivaldą, ugdymo ir ugdymosi procesą, organizuojamus renginius, gauti specialistų konsultacijas ir rekomendacijas.

"Žinoma, pasikeitė ir vaikai. Skirtingoms kartoms būdingas ir skirtingas mąstymas, vertybės, elgesys. Šiandien mes auginame kitokią kartą, kuri turi daugiau galimybių keliauti po pasaulį, daugiau sužinoti, nuo ankstyvo amžiaus juos supa išmaniosios technologijos ir įrenginiai", – D.Sinkevičienė džiaugėsi ne tik galimybe pažinti besikeičiančius vaikus, bet ir grįžtamuoju buvusių auklėtinių ryšiu. – Smagu, kai į darželį jie atveda savo vaikus. Taip užauginome jau ne vieną kartą."