Nupieštos svajonės

Naujai įrengta vestibiulio erdvė ir keltuvas tampa nauja centrine mokyklos ašimi, sujungiančia tarpukario ir sovietmečio statybos pastato korpusus V.Kudirkos progimnazijoje. Čia įsikuria biblioteka. Joje įrengta vieta pasakoms skaityti, erdvė mokytis, išdėstytos atviros lentynos ir tvyro mokinukams, o ne bibliotekininkams mėgautis skirta atmosfera.

Vestibiulyje atsiranda vietos popamokinei veiklai, mokyklos radijui, įvairiai visuomeninei veiklai. Tam, kad prasiskverbtų šviesa ir saulės spinduliai, gerinamos stogo konstrukcijos, fasaduose – nauji langai ir stoglangiai. Šviesos kanalas, atviras nuo stogo iki apatinės erdvės, – tarsi ryšys su kosmosu.

Mokyklos koridoriuose verda naujas gyvenimas. Koridoriuose senajame pastate – ramybės zona, stacionarūs tūriai – kambariukai, o į sporto salę vedantis naujojo pastato koridorius  panašesnis į bėgimo takelį – speciali sportinė grindų danga, stacionarios spintelė ir minkštos nišos.

Mokyklos valgykla panašesnė į savitarnos svetainę, tiksliau, čia atsiranda galimybė rinktis: ar mėgautis cinamonu kvepiančiomis mokyklos valgykloje iškeptomis bandelėmis, ar mamos pagamintu skanėstu iš atsineštos iš namų dėžutės.

Kiemas – vaikams

Tai tik nedidelė dalis fantazijų, gulusių į architektų projektinius pasiūlymus. Keliamės į progimnazijos kiemą. Ilgai buvusi labiau į mašinų stovėjimo aikštelę panaši erdvė neatpažįstama. Didžiulis asfaltuotas kiemas skaidomas į penkias skirtingas ir viena kitą papildančias erdves.

Žalioji kiemo oazė, universali sporto aikštelė, lauko terasa, kurioje staliukai ir kėdės, karstynių zona, išplečiama prieduoba tampa mokyklos aikšte, bet galima rinktis ir amfiteatrą, ir kiek kitaip, tačiau panašiai į atskiras skirtingai veiklai numatytas zonas suskirstytą kiemo variantą.

Visa tai – architektų išgirsti ir projekte sugulę progimnazijos mokinių ir mokyklos bendruomenės fantazijų vaisiai. Patys kurdami, klijuodami savo popierines fantazijas, plepėdami apie norą mokykloje turėti jaukių kampų su sėdmaišiais, vaikai sufleravo, kokią mokyklą nori matyti.

Kitoks požiūris

"Ar projektai realūs? Jie pagrįsti ir bus investuojami pinigai. Pagal mokyklos pasirinkimą bus suremontuota kažkokia dalis iš parengto projekto", – nestandartinio projekto įgyvendinimu neabejojo Švietimo aprūpinimo centro Projektų administravimo skyriaus vedėja Dalia Lėckaitė.

Švietimo ministerija inicijavo projektą "Bendrojo ugdymo mokyklų (progimnazijų ir pagrindinių mokyklų) modernizavimas: šiuolaikinių mokymosi erdvių kūrimas". Regis, tokia iniciatyva turėjo ateiti iš Ūkio ar Aplinkos ministerijos, nes kalbama apie pastatus ir jų pritaikymą šiandienos poreikiams.

Žvilgsnis krypo giliau. Pasiremta seniai žinoma tiesa – aplinka daro tiesioginę įtaką ugdymo procesui, todėl iniciatyva ir skriejo iš ugdymo rezultatų gerumo siekiančios ministerijos. Projekto partneriai – Vilniaus dailės akademija (VDA) – taip pat nestandartiškai pažiūrėjo į neeilinį valstybinį užsakymą.

"Architektai rengė kūrybines dirbtuves siekdami išgirsti mokinukų ir mokyklos bendruomenės svajones, lūkesčius. Pagirčiau architektus, kad jie taip netradiciškai pažvelgė į parengiamąjį darbą", – dėstė projekto vadovė D.Lėckaitė.

Bendruomenės namai

VDA Interjero dizaino katedros vedėjas docentas Rokas Kilčiauskas pripažino, kad netradiciniu metodu architektai naudojosi pirmą kartą. Prieš pradedant darbus vyko kelios mokslinės konferencijos, diskusijos, pasitarimai su psichologais ir galiausiai – akistata su mokyklos bendruomene.

Docentas iš toliau ėmėsi pristatyti minimą netradicinį metodą. Esą savaime suprantamas dalykas, kai architektas, prieš projektuodamas individualų namą, susipažįsta su šeimininku, išklauso kone visą giminės istoriją, sužino apie name gyvensiančių žmonių įpročius, pomėgius ir tai, ko tikrai neturi būti būsimame name.

"Viešosios paskirties pastatai, atrodo, projektuojami visiškai kitaip. Yra įstatymai, normos, užsienio pavyzdžiai, kuriais remdamasis architektas brūkšt – nupiešė, ir tvarka. Teko persiversti – į mokyklos pastatą pažvelgti kaip į tos bendruomenės namus", – kalbėjo architektų grupės vadovas R.Kilčiauskas.

Laikytasi nuostatos, kad architektas šiais laikais nėra vienintelis projektavimo uzurpatorius, kuris, sėdėdamas savo biure, gali suprojektuoti teisingą mokyklą. Tos erdvės naudotojai, gyventojai, net ir nebūdami projektuotojais, tikrai geriau arba bent jau lygiavertiškai architektams žino, kokia turėtų būti jų mokyklos erdvė.

Kitas klausimas, kaip juos išgirsti arba kaip juos prakalbinti? Štai tada ir įsisuko VDA architektų naudota metodika.

Informacijos mediatoriai

"Svarstėme, kad jei paprašysime mokyklos administracijos atrinkti 20 skirtingo amžiaus grupių mokinių, tai jie parinks sau lojalius, o norėjosi įvairiapusiškumo. Konsultavomės su psichologais, kaip turėtume elgtis", – pirmuosius metodikos mėginimo žingsnius dėliojo R.Kilčiauskas.

Pirmūnas, padauža, tylenis ir protinguolis – pagal tokius psichologinius portretus buvo rekomenduota parinkti mokinukus. Architektai mokykloje rengė kūrybines dirbtuves. Su vaikais bendravo daugiau žaidimo, su suaugusiaisiais – diskusijų ir pasiūlymų forma. Architektai tapo kūrybinių dirbtuvių metu gautos informacijos mediatoriais ir pavertė tą informaciją architektūrine kalba.

Taip nubraižyti projektiniai šiuolaikinės mokyklos pasiūlymai,  labiau panašūs į pasaką. "Švietimo įstaigų architektūra buvo ir vis dar yra apleista, valstybės mastu skiriama mažai dėmesio. Viskas labiau orientuota į energetinį efektyvumą, todėl iš inžinerinės pusės pastatai patvarkyti, o kad tuose pastatuose būtų galima veikti, kurti, mokytis kitaip – nebuvo daroma", – dėstė R.Kilčiauskas.

Kaunas nemiega

2017-ųjų mokslo metų pradžioje V.Kudirkos progimnazija jau galės kirpti dalies projekto įgyvendinimo atidarymo iškilmių juostelę. Iš ES struktūrinių fondų kiekvienai projekte dalyvaujančiai mokyklai skirta po 300 tūkst. eurų. Visam projektui įgyvendinti lėšų reikėtų daug daugiau.

Architektai tiki, kad 2017 m. vasarą, kai mokinukai atostogauja, pradėję darbus, iki rugsėjo 1-osios spėtų juos baigti. Mokyklos turėjo pasirinkti, kurią jiems parengto projekto dalį norėtų įgyvendinti.

"V.Kudirkos progimnazijoje visiškai iš naujo, naujoje vietoje bus įrengta biblioteka-skaitykla. Ji rasis intensyvioje mokyklos sankryžoje ir tai bus labiau mokinių nei bibliotekininkų vieta. Kita dalis – sporto centras. Mokykloje yra sena visiškai neišnaudota šaudykla. Ši ir aplink susijusios patalpos ir erdvė bus pertvarkytos", – pasirinkimus minėjo architektas.

Projekto partneriais tapo ir miestų, kurių mokyklos dalyvauja projekte, savivaldybės. VDA architektus maloniai nustebino Kauno vadovų požiūris. "Kaunas buvo numatęs investiciją į progimnazijos lauko aikštyną, dabar ją padidino ir dar kažkiek prisidės prie investicijų į progimnazijos vidų. Vertinant Lietuvos kontekstu, Kauno savivaldybė – viena iš nedaugelio savivaldybių, kuri labai greitai suprato šito projekto esmę ir gėrį", – džiaugėsi R.Kilčiauskas.

Valstybė ir jos resursai

V.Kudirkos progimnazijos kiemas iki šiol panašesnis į asfaltuotą automobilių stovėjimo aikštelę. "Sovietinių mokyklų architektūra yra labiau žiedinio tipo, kai pastatą galima apeiti ratu.  V.Kudirkos progimnaziją sudaro ir sovietinio, ir tarpukario architektūros L formos pastatai, kurie nutįsta į tolimus aklagatvius. Įgyvendinus projektą, transporto priemonių mokyklos kieme nelieka, atsiranda laisvos erdvės ir kiemas tampa betarpiška mokyklos erdve", – nerealioms fantazijoms prilygstantį vaizdą piešė architektas.

R.Kilčiauskas pasitelkė dar vieną iki šiol nenagrinėtą aspektą. Didžioji dalis sovietmečiu statytų mokyklų pastatytos pagal panašius projektus, t. y. kone ant to paties kurpalio užmautos. Taigi architektų parengtais projektiniais pasiūlymais, radusios lėšų jiems įgyvendinti, galės pasinaudoti ir kitos Lietuvos mokyklos.

Dar vienas šio projekto unikalumas – mokyklų modernizavimo projektas patikėtas VDA studentams. "Tik taip ir matyčiau, kaip valstybė galėtų, o gal netgi turėtų išnaudoti savo resursus, – tvirtino doc. R.Kilčiauskas. – Valstybė turi problemą – pastatus, kurių funkcija – švietimas. Valstybė turi kitų resursų – aukštąjį mokslą ir būrį ten studijuojančių kūrybingų žmonių. Valstybė ir užsako, kad tas aukštasis mokslas išspręstų jos problemą – modernizuotų mokyklų erdves."