Įsiminė vokietės "gut"

"Kartais per dieną surenku vos keturis–šešis eurus", – teigė gražiausiu Kauno viešuoju tualetu tituluojamos įstaigos Rotušės aikštėje budėtoja, parduodanti klientams 29 centų vertės bilietus, suteikiančius galimybę čia nusilengvinti.

Šį bilietą jį įbruka primygtinai, tačiau tualetinio popieriaus neduoda, nes jo yra tualetų kabinose, kuriose – švaru, tačiau apdaila – morališkai pasenusi. "Viena pas mus apsilankiusi vokietė, išeidama parodė nykštį ir pareiškė, kad tualetas "gut" ! – gyrėsi budėtoja. Tiesa, prieš leisdama žurnalistams nufotografuoti, dar kartą nubėgo pažiūrėti, ar tikrai viskas tvarkinga.

Pašnekovė prisipažino nežinanti, kad lapkričio 19-oji yra paskelbta Tarptautine tualetų diena. Šią daugumai šypsnį keliančią dieną yra pripažinusi net Jungtinių Tautų Organizacija. O jai datą parinko ir įteisino jau penkiolika metų gyvuojanti Pasaulinė tualeto organizacija, kurios būstinė – Singapūre. Taip norėta atkreipti dėmesį, kad dar labai daug pasaulio gyventojų naudojasi lauko tualetais. Lietuvoje tualetų namuose neturi 9 proc. gyventojų.

Narkomanus pakeitė statybininkai

Besikalbant su Rotušės aikštės viešojo tualeto budėtoja, kurios stažas šiose bendrovės "Kauno švara" priklausančiose įstaigose – dešimt metų, užsuko vos viena lankytoja.

"Užsieniečiai, daugiausia – rusai, lenkai, ukrainiečiai – autobusais dažniausiai čia lankosi vasarą", – teigė budėtoja, vėl grįždama prie švaros temos. Esą ne vienas klientas yra prašęs pasakyti receptą, kaip jie taip švariai tvarko tualetą. Tiesa, tokie klausimai kyla tik lietuviams, nes tik jie kartais palieka ir pridergtus klozetus. Dažniausiai per šventes ir būdami neblaivūs.

Tačiau didžiausia piktžaizdė, anot pašnekovės, – narkomanai, nuo kurių net tenka skubiai uždaryti tualetą. Nors pastaruoju metu jų sumažėjo, kaip ir lankytojų. Viena iš galimų akyse tirpstančio jų skaičiaus priežasčių – prasidėjusi pastato renovacija, beveik užmaskavusi šį tualetą. O niekur aplinkui nėra jokių nuorodų, vedančių į jį.

Užsieniečiai tuštinasi kavinėse

"Net nežinojome, kad netoliese yra tualetas! Jokios nuorodos!" – stebėjosi jaunų turkų pora. Jis – pagal "Erasmus" programą jau tris mėnesius studijuoja Kauno kolegijoje. Ji – Italijoje, šiuo metu atvykusi aplankyti draugo. Vaikinas teigė, kad pasinaudoti viešaisiais Kauno tualetais jam dar neteko. Tiesiog niekur jų nematė. Prispyrus reikalui, eidavo į kavinę, o šiose esą tualetai beveik nesiskiria nuo Turkijos.

Studentai iš Turkijos prisipažino, kad taip pat nieko nebuvo girdėję apie Tarptautinę tualetų dieną.

Delegaciją iš Kinijos į Kauno senamiestį atlydėjusios Kultūros ministerijos atstovės pašnekinti savo svečių neleido. Tačiau prisipažino, kad, jeigu šiems prireiktų į tualetą, vestų juos tik į kavinę arba muziejų.

Senamiestyje yra ir skandalingai išgarsėjęs, auksiniu vadinamas viešasis tualetas, tačiau itin brangiai atsiėjęs statinys baigia surūdyti ir prie Kauno pilies jo greičiausiai nebeliks.

Sovietmečio salelė

Panašios taktikos priverstas laikytis ir ne vienas kaunietis, kuriam staiga susuka pilvą pačioje miesto širdyje – Laisvės alėjoje. Palikus toli už nugaros minėtą viešąjį tualetą Rotušės aikštėje, kitas – tik Įgulos bažnyčios prieigose. Beje, į pastarąjį gidės turistų nevedžioja.

Nors bilietas į šią įstaigą, esančią turistų gausiai lankomos M.Žilinsko galerijos kaimynystėje, taip pat kainuoja 29 centus, kontrastas tarp jos ir Rotušės aikštės tualeto – akivaizdus. Čia nėra klozetų – reikia pritūpti kaip gūdaus sovietmečio laikais, o ties budėtojos langeliu kabo neaiškios spalvos pigiausio tualetinio popieriaus rulonėlis. Šio tualeto budėtoja buvo labiau panaši į karį sargyboje.

"Nešnekėsiu – mums uždraudė savivaldybė, esame pasirašę!" – nesileido ji į kalbas, bet patvirtino, kad į tualetą užsuka vis mažiau klientų.

Iniciatyva nepasiteisino

Telieka spėlioti, kur kauniečiai, jau nekalbant apie miesto svečius, bėga miesto centre prispirti gamtinių reikalų?

Vieną Kęstučio gatvės tarpuvartę puošia du iškalbingi ženklai, kuriuose vaizduojamas raudona linija perbrauktas besišlapinantis vyras. Anot kaimynystėje butą besinuomojančio jaunuolio, tai pokerio klubo, kuris buvo įsikūręs už artimiausio kampo, palikimas. Neapsikentę ne tik savo klientų, bet ir žmogišką orumą praradusių girtuoklių savivalės bei paliekamų kvapų, jie pakabino šiuos ženklus.

Tačiau, pašnekovo teigimu, nelabai tai gelbsti, o ir pats klubas išsikraustė.

Kapinės virsta tualetu

Dar baisesnė situacija – Ramybės parke, kuriame veikė senosios Kauno kapinės. Neveikiančio parko viešojo tualeto griauti neleido paveldosaugininkai. Esą statinys labai gerai įsikomponuoja į parko visumą ir atitinka naujamiesčio architektūros koncepciją. Tačiau niekas pirkti jo nenori, o vietiniai gyventojai baigia paversti šio pastato-vaiduoklio prieigas sąvartynu, tempdami čia net senus baldus.

Anksčiau šalia stovėjo biotualetas, tačiau po to, kai chuliganai vasarą šį apvertė, daugiau, kur būtų galima nusilengvinti civilizuotai, parke nėra. Nors kitame jo pakraštyje stovi dar vienas biotualetas, tačiau savaitgaliais nedirbantys kelių darbininkai jį laiko aptvare su spyna.

"Manau, kad reikėtų senąjį viešąjį tualetą atnaujinti, tačiau būtina apšviesti jo prieigas, nes dėl aklinos tamsos jis ir nebuvo populiarus. Dar idealiau būtų, kad jis nebūtų mokamas – negi kauniečiai nesurenka tam savo mokesčiais pinigų? Be to, mes turime merą, kuris jau įrodė, kad moka taupyti", – dalijosi savo nuomone Ramybės parke sutikta Gintarė.

Turime dėkoti vokiečiams

Anot istorikų, masiškai tualetai Lietuvoje pradėti statyti prieš 100 metų. Tai – vokiečių, 1915 m. okupavusių Lietuvą, palikimas. Nuomonės, kodėl jie išleido įsaką nedelsiant visiems lietuviams pasistatyti lauko tualetus, išsiskiria. Vieni teigia, kad švara pagarsėję okupantai buvo pakraupę nuo rastų apdergtų galulaukių. Kiti – kad šis įsakas buvo vienas iš būdų surinkti kuo daugiau mokesčių, nes tualetų neįsirengę gyventojai buvo apmokestinami.

Pirmieji lauko tualetai Lietuvoje atsirado XIX a. pabaigoje prie bažnyčių. Tačiau į juos buvo žiūrima gana šnairai. Nors kai kurios kaimo moterys netrukus rado šiems gimtojo peizažo svetimkūniams kiek kitokią paskirtį – eidavo ten persiauti batų arba tiesiog pailsėti.

Dar prieš 150 metų net ir mūsų elitui tekdavo lengvintis kur pakliūva. Anot kai kurių gidų, Tiškevičiai turėjo tiek dvarų, nes šiuose nebuvo tualetų. Paviešėję mėnesį viename, jie nebeapsikęsdavo apdergtų pašalių smarvės ir su visa didžiule prie to prisidėjusia savo svita kraustydavosi į kitą dvarą. O ankstesnis buvo kuopiamas.