Atsakymas, žinoma, priklauso nuo to, koks keliautojas esate. Tačiau pasaulyje vis dažniau pastebima tendencija, kai kelionės kryptis renkamasi dėl maisto. O ką daryti, kad gastronominio turisto tašku žemėlapyje taptų ir Kaunas?

Kodėl Kaunui vertėtų siekti gastronominių turistų dėmesio?

Pasaulio kulinarinių kelionių asociacijos (World Food Travel Association) 2019 m. pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad vartotojai labiau nei bet kada yra apsėsti kokybiškų maisto bei gėrimų produktų patirties. Tai rodo, kad kulinarinių kelionių rinka tik augs. Kulinarinis turizmas naudinga puse tampa visiems žaidimo dalyviams: tiek maistą mėgstantiems keliautojams, tiek kelionių organizatoriams, tiek vietos smulkiajam verslui.

Šį rugsėjį Lietuvoje viešėjęs tarptautinio kulinarinio turizmo tyrėjas, Čiko Kalifornijos valstijos universiteto docentas Metju Stounas (Matthew Stone) pasakoja, kad į skonių paieškas besileidžiantys turistai išleidžia daugiau pinigų nei įprasti keliautojai.

„Gastronominiai turistai dažniau nei kiti aplanko ir kitas vietas, išleidžia daugiau pinigų apsipirkinėdami, dažniau renkasi aplankyti teatrą ar eiti į sporto renginius“, – teigia tyrėjas.

Antrą kartą Kauno kolegijos Turizmo ir viešbučių studijų programos studentams dėstyti atvykęs M. Stounas įsitikinęs: „Kaunas turi didelį potencialą pritraukti gastroniminius turistus, tačiau šis potencialas ne visada tinkamai išnaudojamas“.

Į ką, anot Metju, reikėtų atkreipti dėmesį šiame mieste įsikūrusioms maitinimo įstaigoms? Jis siūlo pirmiausia pradėti nuo suvokimo, kad maistas yra būdas pajusti ryšį su vietos kultūra.

„Vis dažniau turistai nori pasijusti tarsi vietiniai ir būtent maistas leidžia ieškoti sąsajų su vietos gyventojais. Pavyzdžiui, jei keliauju į Čikagą tikriausiai nekils didelio noro kiekvieną sykį aplankyti Vilio bokštą (angl. Willis Tower), bet galiu norėti grįžti į savo mėgstamą piceriją arba susirasti naują kavinę. Taip pat, jei kartą jau mačiau „Mona Lizą“, mažai tikėtina, kad atvykęs į Paryžių norėsiu vėl pamatyti šį paveikslą, tačiau didelis šansas, kad grįšiu į restoranus, kurie prieš tai sužavėjo“, – teigia Metju, pridurdamas, kad aplankyti matytus turistinius objektus gali būti nuobodu, tačiau dar kartą patirti jau ragauto patiekalo skonį – greičiausiai ne.

Subliuškęs įsitikinimas apie nacionalinius patiekalus

Didžiausią pasaulyje kulinarinio turizmo tyrimų programą „World Food Travel Association“ užbaigęs ir įsimintinų maisto turizmo patirčių tyrimus vykdantis M. Stounas atkreipia dėmesį, kad, norint pritraukti gastronominius turistus, nereikėtų akcentuoti tik tautinių patiekalų.

Jei į Lietuvą turistas atvyksta vedinas tikslo susipažinti su lietuviška virtuve, tai dar nereiškia, kad jis ieškos tik nacionalinių patiekalų, greičiausiai labiau jį sudomins eklektiška, autentiška, inovatyvi patirtis.

„Jei į Lietuvą turistas atvyksta vedinas tikslo susipažinti su lietuviška virtuve, tai dar nereiškia, kad jis ieškos tik nacionalinių patiekalų, greičiausiai labiau jį sudomins eklektiška, autentiška, inovatyvi patirtis. Tokio tipo keliones besirenkantis turistas nori visos jausmų paletės: patirti vietos aplinką, klimato pojūčius ir visa, kas jį supa aplinkui, besimėgaujant maistu“, – įsitikinęs Stounas.

Antrindama M. Stouno minčiai, prieš keletą metų prestižiniame Skandinavijos restoranų gido „White Guide“ reitingavime į geriausių Baltijos šalių restoranų 30-tuką patekusio restorano „Monte Pacis“ vadovė Indra Ramanauskienė teigia pastebinti, kad Kaunas apskritai vis dar užstrigęs tarpukario rolėje, akcentuojant Smetonos laikus ar Laikinąją sostinę. „Norėčiau pabrėžti, kad kalbant apie lietuvišką virtuvę ir jos istoriją yra ir kitų sluoksnių. Juk buvo ir karalienė Bona, ir Hanzos miestas, ir kitų laikotarpių, kuriais galime didžiuotis bei ieškoti savitumo. Sutinku, kad tai patrauklūs ir įdomūs laikotarpiai, bet pati manau, kad reikėtų keisi šį požiūrį, žiūrėti plačiau“, – įsitikinusi I. Ramanauskienė.

Gurmanų laikomu skandinaviškojo „Michelin‘o“ reitingu įvertintas restoranas, anot vadovės savo meniu atnaujina kiekvieną sezoną. Šiuo metu esantis meniu dedikuotas Pažaislio vienuolyno fundatoriui Kristupui Žygimantui Pacui. Tačiau tai dar nereiškia, kad restorano svečiams gaminami baroko virtuvės patiekalai. „Jei atneštume tai, ką valgė tų laikų žmonės, turbūt retam, kuriam patiktų“, – juokiasi Indra. „Žinoma, mes visada ieškome istorinių receptų, ir aš pati, ir su komanda, ir su draugais. Tačiau mūsų siūlomas meniu dažniausiai varijuoja tarp istorijos ir modernumo“, – atskleidžia restorano vadovė.

Pati Indra teigia pastebinti, kad gastronominių turistų prieš karantiną išties daugėjo. Tačiau, pastarajame kontekste, greičiausiai dėl to, kad žmonės pavargo suktis savo virtuvėse, pastebėtas ir vietos turistų antplūdis. Verslininkės nuomone, siekiant Kaunui pritraukti gastronominius turistus koją kiša miesto žinomumo ir pasiekiamumo kliūtys – siaura vietinio oro uosto krypčių pasiūla.

„Užtat žmonės, kurie matę nemažai pasaulio, giria pas mus siūlomą kokybės ir kainos santykį. Pavyzdžiui, jei restoranas įsikūręs turistų sraute, tai klientų turi bet kokiu atveju, bet tuomet turistas atėjo, pavalgė, išėjo ir daug šansų, kad jis ten nebegrįš. Tačiau, kai sieki, kad klientas sugrįžtų, tai yra žymiai sunkesnis darbas, įpareigojantis išlaikyti kokybę ir vis atsinaujinti“, – teigia Pažaislio vienuolyne įsikūrusio restorano bei viešbučio „Monte Pacis“ vadovė.

Lietuviškam kuklumui čia ne vieta

Paklausus, ką patartų vietos restoranams, norintiems pritraukti turistus į Kauną, Metju pabrėžia autentiškumą. Pasak jo, norint išsiskirti iš kitų, reikėtų pamiršti lietuvišką drovumą. „Maitinimo įstaigoms vis svarbiau tampa istorijos pasakojimo (angl. „storytelling“) elementai. Galbūt restoranas įsikūręs istorinėje vietoje, gal turi receptą, kuris tobulintas šimtmečiais, o galbūt produktai yra užauginti pačių? Visa tai tampa itin reikšmingomis detalėmis, siekiant gastronominių turistų dėmesio. Regiono istorijos yra pati galingiausia priemonė kurti naują maisto patirtį“, – įsitikinęs tyrėjas.

Dar vienas būdas, kuris gana neįprastas Lietuvoje, tačiau sparčiai populiarėja JAV, anot Čiko Kalifornijos valstijos universiteto docento, yra besikuriantys rančų muziejai. „Šie muziejai išsiskiria ne tik įsikūrusiais vietos ūkiais, bet ir specifiniais maisto produktais, neįprastais suvenyrais. Pavyzdžiui, jei ūkininkas turi kopūstų lauką, turistams siūloma įsigyti iš jo pagaminto muilo ir kitų neįprastų gaminių. Kodėl gi tokios patirties neatnešus ir į Kauno regioną?“, – retoriškai klausia Metju.

„Kuriant muziejinį ūkį, reikėtų suprasti, kad iš jo gaunamos žaliavos, greičiausiai, yra skirtos regiono poreikiams tenkinti. Kalbant apie turistus, siūlyčiau galvoti apie tokius suvenyrus, kurie galėtų tapti lauktuvėmis ir taptų būdu parodyti kitiems apie ką yra ši šalis ar regionas. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad tokie ūkiai – puikus būdas prisidėti prie socialinio ir ekonominio šalies vystymosi“, – pastebi Metju.

Ir, žinoma, tarptautinio kulinarinio turizmo tyrėjas siūlo nepamiršti maisto festivalių, kurie pasaulyje turi senas tradicijas bei pastaruoju metu vis labiau populiarėja ne be reikalo – mat tai vienas lengviausių būdų privilioti skonių paieškos keliais žygiuojančius turistus.

„Natūralūs, organiški, ekologiški ir tvarūs produktai, taip pat informacija meniu apie tai, ar maistas vegetariškas, ar veganiškas, ar turi jūros produktų, kiaušinių ir kitų alergenų – visa tai vis dar neįprasta Amerikoje, tačiau, maloniai nustebino Kaune“, – apibendrindamas įspūdžius, kuriuos patyrė vizituodamas Kauno kolegijos Turizmo ir laisvalaikio vadybos katedroje, teigia Metju, pridurdamas, kad, žinoma, tikslingiausias būdas prisivilioti gastronominius turistus – turėti aiškią strategiją ne tik šalies, bet ir miesto mastu.