Kaip ir žmonės, nugyvenę savo laiką žemėje, sukūrę prasmę ir palikę vietą kitiems. Liūdna ir skaudu, deja, tokie gyvenimo dėsniai ir toks yra gimimo – mirties procesas. Kol dar esame gyvi ir nešame savąją naštą, galime mintimis prisiglausti prie tų, kurie išėjo į Rojaus sodus sutikti savo Amžinybės. Per Vėlines dažniau susimąstome apie trumpalaikiškumą ir savo gyvenimo trapumą, o žvakės liepsnelę įžiebiame Jiems, kurie buvo su mumis Didžiajame kelyje...
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo bažnyčioje) buvo aukotos Šv. Mišios ir vyko koncertas – minėjimas, skirtas Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje dirbusiems mokytojams, išėjusiems, bet palikusiems po savęs darbų tąsą.
Šv. Mišiose giedojo gimnazijos choras „Cantica“ (vadovas Rolandas Daugėla, koncertmeisterė Aušra Gelusevičienė), jaunučių choras (vadovės Beatričė Sankauskaitė ir Dalė Jurkonienė, koncertmeisterės Aurika Vitkienė ir Rita Kochanauskaitė), solo atliko Augustė Kustaitė (mokytoja Rima Daugėlienė). Muzika yra tarsi delnais iš širdies pakylėti žodžiai tiems, kurie mums buvo ir tebėra brangūs, nes mes norime dalintis gyvenimiška šviesa ir tauriais žmogiškais troškimais, kad ši tąsa visada būtų stipri.
V. Mačernis, lietuvių poetas, anksti palikęs šią žemę, savo „Vizijose“ akcentavo gyvųjų ir mirusiųjų ryšį. Tai yra tiltas tarp to, kas praėjo, ir to, kas yra. Praeitis ir dabartis. Tamsa ir šviesa. Būtis ir nebūtis. Ir tuos krantus į vieną visumą sujungia žvakių liepsna. Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja meniniam ugdymui Nijolė Noreikaitė uždegė bendruomenės žvakę tiems, kurių jau nėra, kurie jau išėjo...
Po Šv. Mišių vyko koncertas – minėjimas. Juozo Naujalio muzikos gimnazijos styginių orkestras (vadovė Oksana Tunevič, koncertmeisterė Eglė Kirkaitė) atliko G. F. Hendelio chorui skirtą kūrinį „Canticorum jubilo“ iš oratorijos „Judas Makabėjus“. Tai vokiečių kompozitoriaus, puikiai įvaldžiusio vėlyvojo baroko muzikos stilių, kūrinys. Tas pats gimnazijos styginių orkestras atliko ir F. Šuberto „Serenadą“. Kompozitorius laikomas romantinės muzikos pradininku. F. Šuberto melodingas ir lyriškas kūrinys nuaidėjo bažnyčios skliautais ir nuteikė bendruomenę rimčiai ir susikaupimui. 1 gimn. klasės mokinė Marija Širvinskaitė atliko Juozo Naujalio „Giesmę į Panelę Švenčiausią“ (koncertmeisteris Darius Kudirka).
Muzika ir poezija – tai šaltinis, iš kurio galima semti dvasios vandenį ir girdyti juo sielą. Žodis sušildo, o muzika apkabina. Raidės jungiasi į žodžius, o natos sukabina į grandinę melodiją. Savo kūrybos poeziją skaitė gimnazijos mokytojos Ramunė Jarocka ir Marija Gustainienė. Gal kas nors ir ašarą nubraukė, nes menas yra galingas, jis ne tik girdimas, bet ir jaučiamas visa sielos esybe. Emocijos pačios veržiasi iš žmogaus vidaus ir vyksta dvasinis dalijimasis: linkime ne tik ramybės vieni kitiems, bet savo apkabinimu atveriame kelią į širdį. Tik taip žmogus ir tegali būti šiame pasaulyje: kol dar plaka širdis, tol jis neša meilę kitiems, siunčia ją ten, kur nepasiekia žodžiai, muzika, bet tik mintys. Ir tai yra labai stipru.
Povilas Garšanovas (koncertmeisterė Ella Vladimirskaja) violončele atliko G. Fore kūrinį ,,Praradimas“, o Aušra Lukoševičiūtė (koncertmeisterė Aušra Gelusevičienė) fleita atliko K.V. Gliuko šokį ir melodiją iš operos „Orfėjas ir Euridikė“. O kas gi nežino graikų mito apie Orfėją ir Euridikę? Siužetas yra apie tragiškai pasibaigusią meilę, bet norisi akcentuoti muzikos galią. Orfėjui pavyko suminkštinti Požemio karalystės valdovų Hado ir Persefonės širdis. Orfėjas grojo arfa ypač liūdnas melodijas, verkė dievai ir nimfos. Tai tokia yra galinga muzika. „Norėk gyventi“, – pabrėžė savo poetiniu žodžiu mokytoja Ramunė Jarocka. Svarbu norėti ir būti šioje žemėje, tęsti visa tai, kas pradėta tų, kurie išėjo ir kuriems per Vėlines dega žvakės, palinksta prie šaltų antkapių baltos karališkųjų chrizantemų galvos...
Renginio pabaigoje gimnazijos chorai atliko nežinomo autoriaus kūrinį „Laudate omnes gentes“ (koncertmeisterė Aušra Gelusevičienė). „Gyvenimo virpėjimo beliko tik saujelė,/ Ir metų skaičiai vis dažniau į eilę stoja...“ – tai eilutės iš mano eilėraščio. Gal saujelė, o gal dar šiltas delnas, nes jame visi nešame meilės šilumą – bendrystę. Kol dar esame, dalinkimės šviesa su gyvaisiais ir su mirusiaisiais. Tegul plazda žvakių liepsnelės, kai nuo debesies krašto nutįsta ilga rūko brydė, o ant šalto antkapio tyliai cakteli ašara...
Naujausi komentarai