P. Vileišio įspaudas

Kaune, Perkūno alėjos pradžioje, kur dabar įrengta erdvi automobilių stovėjimo aikštelė, sovietmečiu stovėjo M.Čepo sodyba. Gimęs Šiaulių apskrities Diržių kaimo turtingų ūkininkų šeimoje, carinės okupacijos metais M.Čepas mokslus ėjo Šiaulių gimnazijoje, kur pradėjo slapta skleisti Petro Vileišio išleistas lietuviškas knygeles, gautas iš P.Vileišio brolio Antano.

Būdamas septintokas M.Čepas tapo vienu iš kelių šimtų Tilžėje leisto mėnesinio laikraščio "Aušra" prenumeratorių, platino laikraštį tarp tėviškės ūkininkų, ragindamas jį prenumeruoti. Būdamas gimnazistas lankydavosi lietuvybei simpatizavusio grafo Nikolajaus Zubovo dvare, iš kurio bibliotekos gaudavo paskaityti lenkiškos literatūros apie Lietuvos praeitį.

Bendradarbiavo "Varpe"

"Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, tačiau jis pasirinko medicinos studijas Maskvos universitete. Po poros metų supratęs, kad mediku būti negalės, jis perėjo į Teisės fakultetą ir drauge su Antanu Vileišiu, Stasiu Matulaičiu ir kitais bendraminčiais dalyvavo slaptos Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje. M.Čepas bendradarbiavo "Varpe", kuris buvo tartum "Aušros" tęsinys. "Varpo" iniciatoriais 1888 m. buvo Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugijos nariai: V.Kudirka, Jonas Staugaitis, Juozas Adomaitis-Šernas ir kt.

Įsitraukęs į varpininkų judėjimą, M.Čepas atostogų metu gimtinėje aktyviai platino "Varpą", Ūkininką", kitus leidinius. Baigęs studijas Maskvoje, gavo paskyrimą į Mintaują (Jelgavą), kur apsigyveno Jono Jablonskio bute", – pasakojo M.Čepo anūkė D.Andriušytė-Butrimienė.

Priglaudė J. Jablonskis

Pas Jablonskius, Mintaujoje, lankydavosi lietuvių inteligentija, rinkdavosi varpininkai. Tad M.Čepas atsidūrė pačiame lietuvybės židinyje, kur laikui bėgant susipažino su Motiejaus Lozoraičio ir Prano Mašioto šeimomis, A.Krikščiukaičiu-Aišbe, jau sirgusiu V.Kudirka ir kt.

Matomoje D.Andriušytės-Butrimienės namų vietoje kabo unikali, stulbinanti istorinių asmenybių gausa nuotrauka. Ji daryta 1894 m. Mintaujoje. Oficiali nuotraukos atsiradimo priežastis – J.Jablonskio dukters Onutės (būsimos Vytauto Landsbergio mamos) krikštynos, tačiau tai tebuvo varpininkų suvažiavimo priedanga. Nuotraukoje užfiksuota grupė krikštynų dalyvių, tarp kurių buvo Motiejus Lozoraitis (Stasio Lozoraičio tėvas), Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Tumas-Vaižgantas, V.Kudirka. Toje nuotraukoje matyti ir jaunas varpininkas M.Čepas. Kas jį atvedė į šią istorinę draugiją?

Paskyrė dirbti Sibire

1987 m. M.Čepo, jauno, nedaug uždirbančio teisininko, gyvenimas netikėtai pasikeitė – po Trijų karalių jis gavo iš carinės Rusijos teisingumo ministerijos pasiūlymą dirbti taikos teisėju Sibire. Anuomet lietuviai, gavę paskyrimus dirbti į tolimus Rusijos kampelius, stengdavosi išvažiuoti jau sukūrę šeimas Lietuvoje. Tad ir M.Čepas išvažiavo į naują darbo vietą Sibire su būsima žmona – J.Jablonskio seserimi Marija.

Beje, J.Jablonskis labai sielojosi dėl sesers išvykimo į Sibirą,  kuris buvo tapęs nelaisvės namais visiems kovotojams už laisvę. M.Čepas, vos atvykęs į Čitą, 1889 m., susituokė su Marija Jablonskyte.

Aplankė V.Kudirką

Anot pašnekovės, prieš išvykdamas į Sibirą M.Čepas su tėvais ir būsima žmona apsilankė Vladislavove (Kudirkos Naumiestyje), kur jis vienas užsuko į svečius pas Kazį Grinių, su kuriuo studijuodami Maskvoje gyveno viename kambaryje. Iš K.Griniaus sužinojo, kad gydytojas V.Kudirka persikėlęs iš Šakių į šią vietovę ir jau nebepraktikuojąs. Mat sergąs džiova ir iš savo buto, kur rašo straipsnius "Varpui", nebeišeinąs. M.Čepas su K.Griniumi nutarė aplankyti V.Kudirką.

Jiems įžengus į kambarį, V.Kudirka gulėjo lovoje vienmarškinis. Savo prisiminimuose M.Čepas rašė„ kad prie "Varpo" redaktoriaus lovos stovėjo staliukas, ant jo – rašalo buteliukas, plunksnakotis ir šūsnis prirašytų bei tuščių popieriaus lapų. V.Kudirka atrodė silpnas. K.Grinius buvo surinkęs pinigų jam gydytis užsienyje, tačiau suma dar buvo per menka. Tuomet M.Čepas padėjo ant stalo šimtinę. V.Kudirka, išgirdęs, kad M.Čepas važiuoja dirbti į Sibirą, pasakė: "Važiuoji – važiuok, bet Lietuvos nepamiršk."

Pateko į L. Vaineikio bylą

Kai 1900 m. Lietuvoje prasidėjo garsioji Liudo Vaineikio ir kitų lietuvių tautinio judėjimo dalyvių byla, atliekant kratą jo, L.Vaineikio, namuose, caro žandarai rado sąrašą žmonių, kuriems jis siųsdavo spaudą, o per kratą pas G.Landsbergį-Žemkalnį Maskvoje – M.Čepo 100 rublių perlaidos kvitą su pastaba perduoti ją L.Vaineikiui. Tad M.Čepas po kratos jo namuose žandarų lydimas buvo išvežtas iš Sibiro į Liepoją ir, nagrinėjant jo bylą, dvejus metus turėjo gyventi prižiūrimas žandarų. Be to, buvo paliktas be tarnybos ir uždarbio. Tačiau M.Čepas vis vien įsigudrindavo dalyvauti slaptoje lietuvių veikloje. Išlikusiame M.Čepo dienoraštyje rašoma, kad, pavyzdžiui, 1902 m. pavasarį jis drauge su A.Vileišio šeima dalyvavo lietuvių gegužinėje Valakampiuose.

Pritrūkus svarių įrodymų, M.Čepo bylą carinė valdžia nutraukė ir grąžino jį į darbą Sibire. Anuomet buvo juokaujama, kad carinė valdžia lietuvių tautinio judėjimo dalyvius trėmė į Sibirą, o M.Čepą – iš Sibiro į tėvynę.

Pasitikėjo Sibiro lietuviai

"Visur, kur senelis dirbo, skleidė lietuvybę, rūpinosi Lietuvos valstybingumo reikalais, – teigė D.Andriušytė-Butrimienė. – Pirmojo pasaulinio karo metais, kai į Čitą atvyko daug lietuvių karo pabėgėlių, Čitos apygardos teismo teisėjas M.Čepas įsteigė lietuvių labdaros draugiją jiems šelpti. Buvo jos pirmininkas. Draugija buvo aktyvi. Tai byloja vėliau Lietuvos finansų ministru tapusio Martyno Yčo prisiminimai. Juose minima, kad, Lietuvoje veikusios minėtos draugijos centro komiteto nariams atvykus traukiniu į Čitą, jie perone buvo pasitikti didelio būrio lietuvių, vilkinčių tautiniais drabužiais ir su puokštėmis gėlių rankose giedančių "Tautišką giesmę", kuri vėliau tapo Lietuvos himnu."

Tad neatsitiktinai, pasak D.Andriušytės-Butrimienės, jos senelį Sibiro, kuriame jis dirbo 25 metus, lietuviai išrinko atstovu 1917 m. Petrograde vykusiame lietuvių suvažiavime Lietuvos nepriklausomybė klausimu. Kai Lietuva 1918 m. paskelbė nepriklausomybę, M.Čepas buvo paskirtas Tolimųjų Rytų lietuvių reikalų atstovu, vadovavo Užbaikalės lietuvių komitetui, kuris rūpinosi tremtinių grįžimu į Lietuvą.

Grįžo į Lietuvą

M.Čepas su žmona ir vaikais į Lietuvą grįžo 1923 m. Nepriklausęs jokiai partijai M.Čepas Kaune buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo teisėju, po šešerių metų – pirmininko pavaduotoju, o 1933 m. – Vyriausiojo tribunolo Civilinio skyriaus pirmininku.

"Senelis Ąžuolyne, dabartinėje Perkūno alėjoje, įsigijo vienaaukštį kuklų medinį namelį. Tai buvo tik antras namas dabar labai prestižinėje Ąžuolyno vietoje. Pirmąjį namą pasistatė, atrodo, Nekvedavičius. Tas medinis namas tebestovi ir dabar, o vietoje senelio namo dabar plyti didelė automobilių stovėjimo aikštelė prie naujųjų daugiabučių namų. Tai štai toje vietoje tarpukariu M.Čepai augino daržoves, prižiūrėjo sodą. Gyveno kukliai, nes didesnę dalį uždarbio skirdavo įvairioms pašalpoms, besimokantiems giminaičių vaikams remti. 1939 m. jis išėjo į pensiją ir gal todėl išvengė sovietų represijų", – samprotavo D.Andriušytė-Butrimienė.

Namuose karaliavo kariškiai

Kai 1940 m. mirė M.Čepo žmona, jam vienam buvo per sunku tvarkytis namuose ir jis gyvendavo tai pas dukteris, tai pas sūnų. Paragintas Mykolo Biržiškos, pradėjo rašyti savo prisiminimus.

"M.Čepas prisiminimus rašė į įvairius bloknotus, sąsiuvinius, nes pokariu trūko popieriaus. Senelio namelyje prie Ąžuolyno nuo okupacijos pradžios įsikūrė rusų kariškiai. Po kelerių metų jo dukrai Danutei Andriušienei pavyko atgauti ir sklypą, ir namelį, o išlikusią tėvo sofą, virtuvinę spintelę teko atpirkti iš kariškių. Kiemo sandėliuke radome į krūvą su senais žurnalais ir laikraščiais suverstų unikalių nuotraukų iš senelio jaunystės. Tarp jų buvo ir garsioji fotografija su V.Kudirka ir kitais varpininkais", – pasakojo M.Čepo anūkė Danutė, kuri iki šiol saugo tą ir kitas istorines nuotraukas.

Tapo knygos sudarytoja

M.Čepui gyvenant savo namelyje, 1954 m. už politinius eilėraščius buvo suimta jo dukra Danutė – pašnekovės Danutės mama, o namelyje padaryta krata. Tuomet M.Čepas išsikraustė gyventi pas kitą dukrą. Po kelerių metų sugrįžo į Kauną ir gyveno pas dukrą Danutę iki mirties 1962 m. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

"Mes, vaikai, žinojome, kad senelis kažką metų metais rašė, bet tuo nesidomėjome. Kai tapome studentais, senelis jau prastai matė – mes užrašydavome jo diktuojamus prisiminimus Molio Motiejaus slapyvardžiu. Tuos prisiminimus į dienos šviesą iškėlė nepriklausomybės pradžioje senelio sesers anūkė Teodora Katilienė. Po septyniolikos metų tie prisiminimai sugulė į knygą "Molio Motiejaus užrašai", kurios leidybą parėmė senelio sūnėnas Domas Adomaitis. Man teko atsakomybė tapti senelio prisiminimų knygos, kuri iliustruota M.Čepo giminių ir artimųjų išsaugotomis nuotraukomis, sudarytoja", – kalbėjo D.Andriušytė-Butrimienė, įamžinusi senelio prisiminimus, kurie yra tikra dovana mūsų nepriklausomybės ištakų tyrinėtojams.