„Iki inauguracijos susitiksiu  su visų savaivaldybės skyrių ir įmonių vadovais. Griežtai keisime tvarką, kai savivaldybių įmonėms buvo daroma vienos ar kitos partijos įtaka. Ketiname visus užkurti taip, kad visi dirbtų miestiečiams, o ne lėtai nešiotų popieriukus“,– kardinalius pokyčius žada naujai išrinktas Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis.

Savivaldybės darbuotojams teks ne tik susitaikyti su permainomis, bet ir priprasti prie miesto vadovo  numylėtinės – kalytės Broškės, kuri lankysis ir mero kabinete. Apie būsimas naujoves, formuojamą komandą LRT televizijos laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis kalbasi su naujuoju Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu.

– Pone Matijošaiti, ne tik vairuojate raudoną „Ferrari“ ir „Porsche“ limuziną. Esate turtingiausias meras Lietuvoje per visus 25 Lietuvos Nepriklausomybės metus. Čia privalumas ar tik faktas?

– Linkėčiau, kad visi Lietuvos žmonės gyventų turtingai, kad reikėtų kuo mažiau galvoti ne kaip pasidinti pajamas, o apie darbus.

– Nemažai kalbama apie galimas rizikas Jums tapus meru. Vieni sako, esą jis jau turi pakankamai ir dirbs miestiečiams, kiti teigia, kad ieškosite naudos sau. Ką apie tai manote?

– Daug kas klausia, ar aš turiu kažkokių interesų mieste. Visiems sakau, kad turiu. Man labai rūpi, į kokius darželius ir mokyklas eis mano anūkai ir kitų kauniečių vaikai, kokiais jie užaugs žmonėmis, kur sportuos, kur leis laisvalaikį, ar emigruos į Vilnių, ką dabar daro apie 40 tūkstančių studentų, kurie mokosi Kaune ir po studijų išsivažinėja. Taigi, turiu interesų, kad ir mano, ir visų kauniečių anūkai liktų Kaune.

– Imsite mero algą?

– Be abejo. Kiekvienas dirbantis žmogus turi gauti atlyginimą.

– Jūsų manymu, kiek turėtų uždirbti vieno didžiausių Lietuvos miestų meras, kad galėtų oriai gyventi ir reprezentuoti miestą?

– Tiek, kad nereikėtų sukti galvos dėl buities. Ne tik meras turėtų tiek uždirbti, visi miestiečiai taip pat.

– Esate kada nors davęs kyšį?

– Jeigu atsakyčiau, kad daviau, būtų blogai, jei ne – irgi blogai. Pasakysiu tik tiek, kad esu su tuo susidūręs.

– Ar verslininkui įmanoma gyventi nedavus kam nors kyšio?

– Žiūrint, ką vadinsime kyšiu. Daug kas sako, kad gydytojai ima kyšius, bet jiems žmonės dažniausiai atsidėkoja. Nuperki dovaną vakų darželio auklėtojai – taip pat galima sakyti, kad davei kyšį. Bet  žmonės žino, kiek uždirba auklėtojos, gydytojai, todėl kažkuo ir prisideda.

– O Jums yra siūlę kyšį?

– Ne. Keisčiausia, kad dirbant milicijoje ir policijoje niekas nepasiūlė jokio kyšio. Mes turėjome su šviesaus atminimo žmona papildomų pajamų, bet tik namuose.

– Turite omenyje rožėmis klotą Jūsų verslo pradžią, kai dirbdamas milicininku pradėjote pardavinėti gėles?

– Mes ne tik pardavinėjome, mes jas ir auginome. Ir tai veikiau buvo ne rožėmis, o jų dygliais klotas kelias.

– Ar Jūs lengva ranka paliekate pareigas „Vičiūnų“ įmonių grupėje? Juk vadovavote daugybei prekybos, paslaugų, gamybos įmonių?

– Kiekviena įmonė turi savo vadovus, aš esu valdybos pirmininkas. Valdyboje daug jaunimo, visi vadovai užaugę pas mus. Nėra taip, kad vienas Matijošaitis sukūrė verslą. Jį sukūrė visa komanda.

– Kas bus Jūsų vietoje? Sūnus ar samdytas vadovas?

– Esu linkęs į sūnų.

– O jis ar linkęs? Ar jau laikas visą korporaciją atiduoti sūnui?

– Gal būčiau taip padaręs po kokių dvejų metų, bet atėjo ši diena ir pagreitino viską.

– Koks Jūs esate vadovas?

– Esu komandos vadovas. Įsiklausau, įsigilinu į visas naujoves, siūlymus ir priimu, jeigu jie teisingi. Mes kolektyve visuomet diskutuojame ne kaip paneigti, o kaip padaryti. Ir tik vėliau aptariame, kas galėtų sutrukdyti mūsų tikslams.

– Ar pagalvojote, kaip reikės dirbti savivaldybėje, juk čia kitaip nei versle. Vieni formuluoja užduotis, reikalauja rezultatų, kiti – tik kalba?

– Yra ir tokių, kurie su popieriukais vaikšto. Ir dar taip lėtai, kad norėtųsi spirti.

– Ar nemanote, kad darbas viešąjame sektoriuje iš pradžių bus sudėtingas?

– Taip. Tačiau man talkins patarėjai. Tai bus jauni žmonės, kurie yra tų sričių specialistai. Nežadu vienas nuėjęs dirbti. Ketiname visus užkurti taip, kad visi dirbtų ir stengtųsi patenkinti miestiečių poreikius. Ne nešiotų popieriukus, o padarytų taip, kad tų popieriukų būtų mažiau, jų kelias trumpesnis ir žmogus kuo greičiau gautų atsakymą.

– Daugelį savivaldybės darbuotojų turėtų gąsdinti toks Jūsų nusiteikimas?

– Kiekvienas išgąstis taip pat priverčia apgalvoti, kaip darbą padaryti efektyvesnį. Reikia pajudėt į priekį.

– Planuojate atsivesti į savivaldybę didelę komandą?

– Visų pirma, mes norime pasidaryti gerą savivaldybės ir jos valdomų įmonių nuotrauką. Mes jau buvome nuėję ir pas administracijos direktorių, ir pas finansų direktorių, sutarėme, ką jie mums paruoš per savaitę, ką gausime vėliau. Iki inauguracijos tikrai pabendrausiu su visų skyrių, savivaldybės įmonių vadovais ir įpareigosiu juos atlikti mūsų nurodytus namų darbus.

– Ar jau sukirtote rankomis su būsimais koalicijos partneriais?

– Būtų gerai, kad dirbtų visi tarybos nariai. Didžiausias nesutarimas yra su gerbiamu Andriumi Kupčinsku dėl jo asmeninių savybių. Sutarėme kad dirbs visi, išskyrus konservatorius, bet jeigu sulauksime gerų pasiūlymų, neblokuosime, nors jie tai darė.

– Galite pasakyti, kas užims vicemerų postus?

– Norėčiau, kad vicemerais taptų jaunimas, kurie savo darbais galėtų parodyti miestiečiams, kad ateityje jie galėtų tapti ir merais.

– Socialdemokratai, turintys keturis mandatus taryboje, teigai norintys išlaikyti visus buvusius postus. Jų įtakoje yra ir savivaldybės įmonė „Kauno vandenys“ . Paaiškinkite, kodėl partijos nori savo įtakoje turėti savivaldybės įmones?

– Buvo tokia tvarka, kad kiekviena partija stengdavosi turėti kuo didesnio biudžeto įmonę. Ji paremdavo partijų renginius, buvo galima čia įdarbinti partiečius. Nekalbu tik apie socialdemokratus, galime kalbėti ir apie jaunalietuvius, ir apie kitus. Būdavo, kad kažką įdarbina, o už viską sumoka miestiečiai. Įmonių vadovai turėdavo keletą neva patarėjų, kurie turėjo dirbti tose įmonėse ar bent kartkartėmis užeiti, tačiau tų patarėjų kabinetų net spynos buvo surūdijusios.

– Kaip bus dabar?

– Keisime šią tvarką.

– Suprantu, kad visi įmonių vadovai, pasirinkti dėl politinės priklausomybės, bus keičiami?

– Ne, žiūrėsime į vadovų dalykines savybes, vadybinius gebėjimus ir kiek jie patys norės daryti pokyčius.

– Pakalbėkime apie paprastesnius dalykus. Esate sakęs, kad savo kalytės Broškės niekada nepaliekate vienos namie, ją vedėtės netgi į filharmoniją. Ji mero kabinete taip pat bus?

– Norėčiau, kad savivaldybės darbuotojai gyvus padarėlius priimtų teigiamai.

– Kodėl Jūs nesiskiriate su tuo šuniuku?

– O ką Jūs siūlote? Į gyvūnų prieglaudą atiduoti? Tiek laiko, kiek praleidžiu darbe, joks gyvūnas neišbus vienas namuose.

– Kiek laiko trunka Jūsų darbo diena? Kiek ji truks, kai dirbsite meru?

– Neabejoju, kad truks mažiau. Paprastai namo grįžtu apie 21 valandą. Kaip bus dirbant meru, kol kas nežinau, nes dar nedirbau. Esu įpratęs dirbti tiek, kiek reikia.

– Kokias išvadas padarėte po šių rinkimų?

– Tikrai nesitikėjau tokių rezultatų. Tyrimai rodė kitką – kad galbūt būsiu antras antrame ture, galbūt kažiek mandatų laimėsim. Ir kai pirmąjame ture pamačiau tokį gyventojų palaikymą, net ašara ištryško ir susiėmiau už galvos. Tikrai nesitikėjau.

– Kuo tai aiškinate?

– Žmonėms atsibodo tai, kas vyksta. Merai keičiasi arba žūt būt stengiasi išsaugoti savo kėdę dalindami postus ir nežiūrėdami, ar žmonės dirba, ar nedirba, ar apskritai sugeba dirbti.

– Nebijote nusivilti atėjęs į viešąjį sektorių?

– Jūs kaunietis, aš irgi kaunietis. O kauniečiai nėra bailiai ar kvailiai.