Garbaus amžiaus relikvijos

Per penkiolika istoriniuose prezidento rūmuose įsikūrusio muziejaus veiklos metų žmonės ir organizacijos jam patikėjo daugiau nei 2 000 istorinių artefaktų, šeimos relikvijų, kasdienių daiktų. Vieni jų priklausė žymiems tarpukario visuomenės veikėjams, intelektualams, valstybės prezidentams. Kiti – eiliniams kauniečiams.

"Daugelis mūsų eksponuojamų daiktų jau yra garbaus amžiaus – 80 ar net 100 metų. Per šimtmetį visuomenėje labai daug kas pasikeitė, o šie artefaktai mums leidžia bent akies krašteliu pažvelgti į anuometinį gyvenimą", – teigia parodos kuratorė istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė.

Nors tai nesą mūšiai ar perversmai, kasdienybės istorija yra labai svarbi. "Iš pradžių atlikusi tik papildantį vaidmenį, dabar kasdienybės istorija sulaukia vis didesnio auditorijos dėmesio. Greta didžiojo valstybės naratyvo ji mums atskleidžia įvairių žmonių asmeninių gyvenimų detales", – sako pašnekovė, pateikdama parodoje eksponuojamo geltono grafino su taurelėmis ir arbatos servizo pavyzdį. Muziejui šiuos eksponatus padovanojo Alvydas Semaška – tarpukario Lietuvos karininko, o vėliau partizano Jono Semaškos-Liepos sūnus.

"Šie indai išgyveno visą tremties istoriją. A.Semaškos tėvui žuvus, jo šeima 1948 m. gegužę, operacijos "Vesna" metu buvo ištremta į Sibirą, – pasakojo I.Jakubavičienė. – A.Semaškai buvo vos devyneri metai, kai sovietų kariai su stribais įsiveržė į namus ir liepė motinai susirinkti daiktus. Persigandusi moteris nežinojo, ką daryti. Tad stribų vyriausiasis pavaldiniams liepė paimti didelę paklodę, ištraukti lagaminą ir iš bufeto surinkti brangesnius daiktus. Tik išvežti į Sibirą, motina su sūnumi pamatė, kokių vertingų daiktų jiems pridėjo stribai."

Žinoma, tremtyje tokie gražūs indai nebuvo labai reikalingi. Tačiau jie tremtiniams primindavo tėvynę ir buvusį gyvenimą. Kai po Stalino mirties šeimai leista grįžti namo, indai taip pat sugrįžo į Lietuvą.

Vieno šalio istorija

Matydami, kad kauniečiai mėgo brangius, patvarius daiktus, galime daryti išvadą, kad jie puikiai suprato, kas vertinama Europoje, tikėjo šviesia savo valstybės ateitimi.

Vienas įdomiausių parodos eksponatų – prezidento Aleksandro Stulginskio žmonos Onos Stulginskienės rankomis megztas šalis. Žvelgiant į jį galima papasakoti ne tik Stulginskių šeimos, bet ir svarbią dalį Lietuvos istorijos.

Buvusi pirmoji šalies ponia šalį mezgė jauniausiai vyro seseriai Barborai, gyvenusiai Amerikoje. "Barbora ten atsidūrė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuo metu Lietuva priklausė carinei Rusijai, o daugybė lietuvių nelegaliai pirko vadinamąsias šipkartes ir iš Liepojos laivais plaukė į Ameriką laimės ieškoti, – atskleidė istorikė. – Taip nutiko ir Stulginskių šeimai. Mirus motinai, A.Stulginskio tėvas nusprendė parduoti savo ūkį ir visiems vaikams išdalyti pinigus. Gavę lėšų, pora būsimo prezidento brolių ir jauniausia sesuo nusprendė išvykti už Atlanto. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir A.Stulginskiui tapus prezidentu, broliai aplankė jį Lietuvoje, tačiau Barbora taip niekada ir neatvyko. Tad šalis jai buvo išsiųstas paštu."

Atrodytų, kad aksesuarui istorijos jau ir pakanka. Tačiau ji vystosi toliau. "Kaip žinote, iš Lietuvos prezidentų vienintelis A.Stulginskis 1941 m. birželį buvo ištremtas į Sibirą. Į tremtį jis pateko tik su žmona, nes dukros Aldonos tuo metu nebuvo namuose, Kaune ji studijavo mediciną – pasakojimą tęsė I.Jakubavičienė. – Artėjant antrajai sovietų okupacijai, Aldona su vyru pasitraukė iš Lietuvos, nes suprato, kad kitaip tremties išvengti nepavyks. Įsikūrę karo pabėgėlių stovyklose, jie ieškojo giminių Amerikoje, kadangi JAV paskelbė, kad bus galima atvykti tiems pabėgėliams, už kuriuos laiduos Amerikos piliečiai. Tada ir pravertė Stulginskio artimųjų buvimas Valstijose. A.Stulginskaitės šeimai jie padėjo įsikurti."

Žinoma, moteriai labai trūko daiktų, galinčių priminti tėvus. Tad teta Barbora A.Stulginskaitei padovanojo minėtąjį šalį. Gaila, tačiau mamos A.Stulginskaitė taip ir nepamatė – sovietai vis kėlė kliūtis joms susitikti. Tuo tarpu prezidentui vėliau buvo leista porą kartų pamatyti dukrą. "Tad galime sakyti, kad megztas šalis pasakoja Lietuvos istoriją nuo pat 1900-ųjų, kai išsiskirstė Stulginskių šeima, iki pokario, kai jis A.Stulginskaitei buvo perduotas Amerikoje", – pastebi I.Jakubavičienė.

Prasmė: I. Jakubavičienė tikisi, kad paroda įkvėps ne vieną kaunietį dėmesingiau pažvelgti į paveldėtas šeimos relikvijas. "Muziejuose tokie daiktai gali toliau gyventi savo gyvenimą", – sako ji. J. Lasauskaitės nuotr.

Asmenybės veidrodis

Parodos eksponatai nebūtinai susiję su garsiomis Lietuvos asmenybėmis ar svarbiais valstybės įvykiais. Žinoma, Istorinė Prezidentūra dėmesį pirmiausia skiria Lietuvos prezidentų reliktams. Vis dėlto pastebėta, kad prezidentų istorijos didįjį pasakojimą galima sėkmingai papildyti mažosiomis kasdienybės istorijomis.

Nemažai kauniečių pasidalijo kasdieniais savo tėvų ar senelių daiktais, kurie šiandien nebenaudojami. Vieni jų – senoviški krikšto drabužėliai. Su jais buvo pakrikštytos net dvi kartos – 1928 m. gimusi mama, o vėliau – jos dukra. Čia pat matome ir didžiulį moterų siekį kurti jaukius namus: kruopščiai siuvinėtos dailios staltiesėlės, servetėlės, siuvinėti pagalvių užvalkalai perteikia to meto estetiką.

Parodoje eksponuojami drabužiai ir įvairūs aksesuarai byloja apie eleganciją ir stilių mėgusias Lietuvos moteris. Įdomiai atrodo tarpukario ponių nešiotos kailinės rankų movos. Šiandien rankas žiemą dažniausiai šildome pirštinėmis. Tačiau prieš 100 metų damos delnus sunerdavo į specialų tikro kailio aksesuarą, viduje turintį kišenėlę pinigams susidėti. Tad movos atlikdavo ir puošmenos, ir rankinės funkciją.

Vienas kaunietis muziejui padovanojo ir elegantiškus kaliošus. "Mums įprasta, kad su guminiais batais moterys eidavo į daržą. Tačiau šie yra ypatingi, nes lietui lyjant damos į juos įsispirdavo avėdamos vakarinius batelius. Teatre avalynė būdavo pakeičiama, o kaliošai paliekami drabužinėje, – pasakojo istorikė. – Ši kaliošų pora pagaminta Čekoslovakijoje, ji priklausė valstybės tarnautojai. Tuo metu egzistavo išties griežtas aprangos kodas. Kad ir koks būtų metų laikas, damos prie vakarinės suknelės privalėjo avėti elegantiškus batelius su pakulniu."

Pasak pašnekovės, šiandienė moterų mada skiriasi ir dar vienu aspektu. Ji pastebėjo, kad anksčiau damos mėgdavo įsigyti vieną prabangų daiktą, kuris ilgai tarnautų. Tarkime, brangaus metalo delninukę. Šiandien mėgstame pirkti daug, bet pigių daiktų. Pati mada ir jos tendencijos taip pat keičiasi akimirksniu.

Pasak I.Jakubavičienės, atsigręžti į kasdienybės istoriją yra be galo svarbu: ne veltui pasaulyje netgi steigiami muziejai, kuriuose pristatomas eilinių žmonių gyvenimas. Žvelgdami į tuometinius daiktus, galime daug pasakyti apie visuomenės nuotaikas, jos siekius, tikslus, moralines normas.

"Juk kiekvienas daiktas ką nors išreiškia. Kaip drabužių spinta gali nemažai papasakoti apie jos savininką, taip ir naudoti daiktai atskleidžia daug įdomių detalių. Pavyzdžiui, matydami, kad kauniečiai mėgo brangius, patvarius daiktus, galime daryti išvadą, kad jie puikiai suprato, kas vertinama Europoje, tikėjo šviesia savo valstybės ateitimi. Jie galvojo, kad kuria Lietuvą šimtmečiams ir visa tai, ką jie įsigyja, tarnaus ne tik jiems, bet ir jų vaikams bei anūkams", – pastebėjo pašnekovė.

Naikino patys

Lietuvybę sauganti lietuvių išeivija – tarpukario inteligentų vaikai – šiandien yra garbaus amžiaus.

Deja, sovietmečiu labai daug tarpukario daiktų buvo sunaikinta. Ypač tų, ant kurių būta Antano Smetonos pavardės, Vyčio ar trispalvės elementų. Tad kiekviena tų laikų fotografija ar artefaktas šiandien yra aukso vertės.

"Tokius daiktus netgi buvo pavojinga laikyti namuose. Juk gali būti iškart apkaltintas, kad esi nelojalus sovietinei valdžiai. Tad patys žmonės daug ką naikino. Ypač fotografijas – su A.Smetona, Lietuvos kariuomene, – atkreipė dėmesį I.Jakubavičienė. – Tokias nuotraukas išlaikė tik drąsiausi rezistentai. Teko kalbėti su įvairių tarpukario visuomenės ir politikos veikėjų palikuonimis. Jie pasakojo, kad, prasidėjus trėmimams, tėvai kūrė krosnis ir pelenais paleido fotografijas iš viešų renginių, valstybei svarbių švenčių minėjimų. Dėl šios priežasties tarpukario nuotraukos rinkoje turi savo kainą – juk jų nėra išlikusių tiek daug."

Vis dėlto kauniečiai muziejui padovanojo nemažai fotografijų iš kasdienio Lietuvos tarpukario gyvenimo. Pavyzdžiui, Danutė Naginienė atnešė netgi du savo tėvų albumus. Jos motinos Adelės Malaiškaitės-Rakickienės albume buvo 40 nuotraukų iš moters pedagoginės veiklos, asmeninio gyvenimo. Kad albumai nesudiltų, o nuotraukos nebūtų pažeistos, lankytojai jų vartyti negalės. Tačiau vertingiausios muziejui dovanotos nuotraukos eksponuojamos ekranuose, primenančiuose atverstą fotografijų albumą.

Muziejui padovanota nemažai daiktų, kurių šiandien buityje nebenaudojame. Vienas tokių – peilis popieriui. Geltoni jo ašmenys daugeliui primena plastiką, juk šiandien esame pripratę prie šios medžiagos. Vis dėlto tai natūraliai pageltęs kaulas. Šis peilis buvo reikalingas atplėšti vokui ir skaitymui paruošti naujas knygas. Visiškai naujų knygų lapai tarpukariu būdavo sudėti taip, kad prieš skaitant juos reikėdavo supjaustyti.

Pasak I.Jakubavičienės, įdomiais eksponatais gali tapti net tarpukariu gamintos produkcijos pakuotės, kurių išlikę ganėtinai mažai. Šiandien tikriausiai taip pat retas pagalvoja, kad po 100 metų eksponatu gali virsti dabartinis jogurto indelis ar kvepalų buteliukas. Vis dėlto senosios pakuotės ne ką mažiau nei patys daiktai mums gali papasakoti apie to meto visuomenę. Parodoje akį labiausiai traukia Klaipėdoje gamintų cigarų "Prezidentas" dėžutė.

Kai kurie kauniečiai nusprendė pasidalyti svarbiomis šeimos relikvijomis. Parodos afišą puošia išskirtinis eksponatas – kišeninis šveicariškas "Omega" firmos laikrodis kartu su medalionu. Medalionai, kurių viduje būdavo laikomos šeimos fotografijos, tarpukariu buvo itin populiarūs. Eksponuojamą laikrodį-medalioną muziejui padovanojo Danutė Andriušytė, kurios tėčiui – agronomui Juozui Andriušiui jis ir priklausė. Moteris pasakojo, kad kišeninis laikrodis buvo tiesiog suaugęs su jos tėvu, nuolat naudojamas. Vis dėlto jis išlaikė nuostabią išvaizdą.

Tarp parodos mecenatų yra ir tokių, kurie muziejui dovanojo ne jų šeimai priklausiusius, bet netikėtai atrastus daiktus. Pavyzdžiui, Vidmantas Šablinskas pasidalijo prezidento kanceliarijos viršininko kunigo Pijaus Bielskaus reikmenimis. Vyras šiuos daiktus aptiko Aukštojoje Panemunėje remontuodamas namą.

"Išties smagu, kad suradę tokių vertingų dalykų žmonės neskuba domėtis, kiek už juos galėtų gauti antikvariate. Šie daiktai tikrai turi savo vertę, tad kai kurie kartais susigundo parduoti Lietuvos istorijai svarbias relikvijas", – pastebėjo I.Jakubavičienė.

Netikėta staigmena

Norisi paskatinti visuomenę atsiverti ir su turimais paveldėtais daiktais atvykti į muziejų, kur muziejininkai galėtų patarti dėl tolesnio jų likimo.

Kartais muziejui dovanoti daiktai tampa staigmenomis ir patiems mecenatams. Manydami, kad dovanoja vidutinės vertės objektą, jie iš tikrųjų padovanoja kur kas vertingesnį artefaktą. Taip visai netikėtai Istorinę Prezidentūrą pasiekė A.Smetonos dukters Marijos Valušienės porcelianinis servizas.

Besitraukdama iš Lietuvos, servizą M. Valušienė paliko savo bute Kaune. Šį butą vėliau prižiūrėjo jos vyro sesuo, vertėja Birutė Valušytė. Butą paveldėję žmonės mažai ką žinojo apie M.Valušienės servizą, jie galvojo, kad viskas priklausė B.Valušytei. Pamanę, kad muziejui bus vertinga turėti ir prezidento giminių daiktų, servizą jie atnešė į Istorinę Prezidentūrą. Čia ir paaiškėjo, kad jis priklausė ne paprastai Kauno inteligentei, bet prezidento dukteriai.

Vis dėlto su svarbiausiais šalies asmenimis susiję eksponatai per pastaruosius kelerius metus daugiausia atkeliavo iš lietuvių bendruomenių užsienyje. 2019 m. į Istorinę Prezidentūrą iš Putnamo (JAV) sugrįžo vardinė 1938 m. A.Smetonai dovanota suvenyrinė moneta. Adelaidės miesto Australijoje bendruomenė muziejui padovanojo Stulginskių šeimai priklausiusį sidabruotą samtį ir barometrą.

Kodėl lietuvių bendruomenės užsienyje tik dabar ryžosi svarbius artefaktus sugrąžinti į Lietuvą? Pasak I.Jakubavičienės, tai paskatino šalies šimtmečio renginiai. Tačiau būta ir kitų priežasčių. "Lietuvybę sauganti lietuvių išeivija – tarpukario inteligentų vaikai – šiandien yra garbaus amžiaus. Dažnai jų anūkai lietuviškai jau nekalba ir su mūsų šalimi stiprių sąsajų neturi. Tad bendruomenių atstovai supranta, kad ilgainiui svečioje šalyje nebus kam tuos daiktus išlaikyti. Geriau juos sugrąžinti į Lietuvą, kur artefaktais bus tinkamai pasirūpinta, – pastebėjo pašnekovė. – Tiesa, pirmaisiais atkurtos Lietuvos dešimtmečiais buvo delsta ir dėl baimės. Žvelgiant iš už Atlanto, mūsų nepriklausomybė dar atrodė trapi."

I.Jakubavičienė tikisi, kad ilgainiui vis daugiau žmonių pradės vertinti šeimos ir kasdienybės istorijas. "Kauniečių namuose tarpukarį menančių daiktų tikrai dar apstu. Kartais paveldėję senelių namus, anūkai net nebežino, ką daryti su tais daiktais. Buityje tokie prietaisai jau nenaudojami, o indai seniai išėję iš mados. Dar liūdniau, kad vis dar vadovaujamasi įsitikinimu, kad senas fotografijas geriausia sudeginti. Norisi paskatinti visuomenę atsiverti ir su turimais paveldėtais daiktais atvykti į muziejų, kur muziejininkai galėtų patarti dėl tolesnio jų likimo. Muziejuose tokie daiktai gali toliau gyventi savo gyvenimą, iliustruoti anuometinės kasdienybės istoriją ir sulaukti dėmesio", – pastebi ji.

Kas? paroda „Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“.

Kur? Istorinėje Prezidentūroje.

Kada? veikia iki 2021 m. liepos 6 d.