Prognozės švelnėja
Šiemetė „žiaurē graži žėima“, kaip žemaitiškai dainuojama Austiejos dainoje, grasė ir pasitraukti efektingai – juk buvo nemažai sniego, o upėse buvo susidariusi storoka ledo danga. Tačiau, naujausiomis hidrologų prognozėmis, nuogąstavimai dėl didelio pavasarinio potvynio neišsipildys.
Vis dėlto galimo potvynio pradžios datą ir mastą tiksliai prognozuoti sunku. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT) Prognozių ir perspėjimų skyriaus vyriausioji specialistė Janina Brastovickytė-Stankevič aiškina, kad tam reikia įvertinti daugelį veiksnių: sniego dangos storį (kuo daugiau sniego upės baseine, tuo daugiau vandens jame), dirvožemio įšalą ir dirvožemio drėgmę prieš įšalant dirvai (kuo jie didesni – tuo mažesnė vandens infiltracija), ledo reiškinių (įskaitant ledo storį), sniego tirpimo intensyvumo, oro temperatūros pokyčius sniego tirpimo metu, kritulius. Ne mažiau svarbios ir klimatinės sąlygos, reljefas, upės baseino miškingumas ir ežeringumas.
„Išanalizavus visą minėtą informaciją jau gali būti preliminariai nustatoma numatomo ledo lūžimo, ledonešio, taip pat ir galimo potvynio pradžia. Tačiau data gali keistis priklausomai nuo vyraujančių meteorologinių sąlygų. Gamta yra nenuspėjama“, – sako J. Brastovickytė-Stankevič.
Pasak jos, šios savaitės vidurio prognozės nebuvo labai gąsdinančios: jei vandens lygis nekils sparčiau, ledonešis neprasidės, nes ledas nebus išlaužytas, jis tiesiog tirps vietoje ir tuomet žymesnio potvynio tikrai nesulauksime. Didžiausias jis gali būti Šilutės krašte, Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje, apie Kauną.
Šios savaitės vidurio prognozės nebuvo labai gąsdinančios: jei vandens lygis nekils sparčiau, žymesnio potvynio nesulauksime.
Vis dėlto žiema šiemet buvo ir rekordiškai snieginga, ir šalta, ledas kaustė upes. Baimintasi, kad galime vėl sulaukti potvynio kaip 2010-aisiais, kai vanduo pernakt užplūdo pakaunės gyvenvietes. Tačiau, pasak J. Brastovickytės-Stankevič, tąsyk vandens lygis upėse buvo žymiai aukštesnis nei dabar, todėl tokio didelio potvynio nesitikima. Susidarius ledų sangrūdų, vanduo kyla labai sparčiai, gali pakilti iki 2 m ir daugiau.
Nors šiuo metu didelio potvynio neprognozuojama, prireikus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pasirengusios reaguoti į situaciją, sprogdinti ledo sangrūdas pasiruošusi ir kariuomenė.
Nauja metodika
Labai svarbu kuo anksčiau prognozuoti potvynius, kad būtų spėta jiems pasirengti. Ką tik paskelbta, kad LHMT, Lietuvos energetikos instituto ir Latvijos aplinkos, geologijos ir meteorologijos centro mokslininkai bendrame projekte „ICEREG – Ledo sangrūdų potvynių rizikos valdymas Latvijos ir Lietuvos regionuose besikeičiant klimatui“ (jis finansuotas iš Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo (INTERREG) programos) sukūrė naują metodiką.
Iki šiol ledo sangrūdų sukelti potvyniai Lietuvoje buvo laikomi neprognozuojamais – trūko duomenų ir metodų jiems prognozuoti. Pasitelkus Suomijos ekspertų patirtį ir jų sukurtą metodiką sukurtas specialus ledo sangrūdų formavimosi modelis, pagrįstas istorinių duomenų analize, leisiantis prognozuoti tokių potvynių tikimybę ir galimus padarinius, numatyti, kokios teritorijos bus užlietos. Ledo sangrūdų atveju užliejama net kelis kartus didesnis plotas nei per įprastą potvynį.
Parengti pirmieji užliejamų teritorijų žemėlapiai. Potvynių grėsmių ir rizikos žemėlapiai buvo rengiami ir anksčiau, tačiau dabar jie galės būti sudaromi atsižvelgiant į ledo sangrūdų įtaką. Ankstyvojo perspėjimo sistema leis skelbti perspėjimus ne tik tada, kai ledo sangrūda jau yra susiformavusi, bet ir gerokai anksčiau – fiksuojant pirmuosius pavojingus signalus: staigų vandens lygio kilimą, intensyvų ledo formavimąsi ar ledo judėjimą. Tai suteiks galimybę iš anksto reaguoti į artėjantį pavojų tiek atsakingoms tarnyboms, tiek ir gyventojams.
J. Brastovickytė-Stankevič pasakoja, kad ICEREG projekto metu daugiausia dėmesio buvo skirta ledo sangrūdų susidarymo ypatumams ir galimoms prevencinėms priemonėms jų keliamų potvynių žalai sumažinti dviejose tiriamose upėse šiaurinėje šalies dalyje. „Ledo sangrūdos – sunkiai prognozuojamas reiškinys. Jos susidaro ledui judant pasroviui ir kliūvant ties tam tikrais upių vingiais, seklumomis, salomis, tiltais ir kitais hidrotechnikos įrenginiais. Taigi labai sunku įvertinti, kada tiksliai ir kur tiksliai jos gali susidaryti. Įgyvendinant projektą bandyta rasti būdų įvertinti sąlygas, ar ledo sangrūdos galėtų susidaryti. Kad būtų galima lengviau perprasti ledo sangrūdų susidarymo procesą ir bent jau preliminariai įvertinti galimą jų susidarymo laiką, buvo sukurtas koncepcinis modelis, apimantis tokius ledo sangrūdoms susidaryti svarbius parametrus kaip oro temperatūra, vandens lygis ir debitas bei vyraujančios orų sąlygos. Remiantis šio projekto rezultatais, dabar galime bent jau preliminariai įvertinti galimų ledo sangrūdų susidarymo riziką“, – pasakoja J. Brastovickytė-Stankevič.
Projekte tirtos upės Šiaurės Lietuvoje, tačiau, pasakoja LHMT Prognozių ir perspėjimų skyriaus vyresnioji specialistė Lina Žigaitė-Giedrienė, remiantis turimu koncepciniu modeliu, pagal šiuo metu esančias orų sąlygas, yra bandoma įsivertinti ir situaciją visos šalies mastu. Tiesa, kol kas panašių kaip ICEREG projekte potvynių grėsmių ir rizikos žemėlapių visai Lietuvai nėra, tai būtų didelis ir tikrai daug laiko užimantis darbas. Šiuo metu sudaryti ir periodiškai atnaujinami Aplinkos apsaugos agentūros žemėlapiai, skelbiami jų svetainėje, kuriais ir remiamasi vertinant galimas rizikas.
ICEREG projekte latvių ir lietuvių mokslininkai sukūrė naują metodiką, leisiančią prognozuoti tokių potvynių tikimybę ir galimus padarinius, numatyti, kokios teritorijos bus užlietos.
Hidroelektrinė padeda
Labai didelių potvynių Lietuvoje dabar pasitaiko kartą ar porą per 100 metų. Tačiau Nemuno deltoje gyvenantiems žmonėms žalos jie padaro kasmet, nuo potvynių ne kartą nukentėjo ir Kauno regionas.
Potvynių sumažėjo 1959 m. pastačius Kauno hidroelektrinę (HE). Tai siejama su potvynio sulaikymu Kauno HE tvenkinyje ir mažesne ledų sangrūdų susidarymo tikimybe ties Nemuno ir Neries santaka. Potvynius šiek tiek mažina ir 1976 m. pradėjusi veikti Vileikos-Minsko vandens talpykla Baltarusijoje.
Tačiau ar po pastarųjų poros metų Minsko režimo hibridinių atakų, kai tam pasitelkiami ir pabėgėliai, ir kontrabandiniai balionai, Vileikos-Minsko vandens talpykla, jei būtų netinkamai eksploatuojama, negalėtų tapti priemone sukelti neigiamų padarinių Lietuvai? Galbūt tai neįmanoma, nes smarkiai pakenktų ir Baltarusijai?
„Vileikos-Minsko vandens talpykla turi įtakos vandens lygio svyravimams Neryje, kaip ir Kauno marios – Nemunui. Tačiau kokių nors rimtesnių vandens lygio svyravimų dėl jos kol kas nepastebėjome. Šiuo metu stebima hidrologinė situacija nerodo neįprastų signalų, susijusių su šios talpyklos veikla“, – sako L. Žigaitė-Giedrienė.
Pasak jos, bet kokia didelė hidrotechninė konstrukcija teoriškai gali kelti riziką avarijos ar tyčinio poveikio atveju. Vis dėlto tokio pobūdžio įvykiai turėtų padarinių ne tik žemiau esančioms teritorijoms, bet ir pačiai šaliai, kurioje objektas yra.
L. Žigaitė-Giedrienė primena, kad ir Lietuvoje buvo atvejų, kai hidrotechninių statinių pažeidimai sukėlė staigų vandens lygio kilimą. Pavyzdžiui, 2022 m., lūžus „Ekrano“ užtvankai Panevėžyje, daug vandens pateko į Nevėžio upę, tačiau tuomet pavyko išvengti didesnės žalos.
Po Kauną – valtimis
Sniego tirpsmo ir gausių liūčių sukelti potvyniai nuo seno grasino prie didžiausių upių – Nemuno ir Neries – gyvenantiems žmonėms, juolab žiemos dažniau būdavo tokios kaip kad šiemetė – šaltos, su daug sniego. Kaunas buvo semiamas nuolat, o maždaug kas penkerius vanduo pridarydavo ir daug žalos. Didelius potvynius ties Kaunu lėmė Nemuno ir Neries santaka, nes upės nevienodu metu pavasarį atitirpsta ir neša ledus.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Kauno senamiestis apsemtas buvo 1715, 1811, 1829, 1855, 1906 m. Didelis potvynis kilo 1926-ųjų pavasarį. Neris Marvelėje užvertė ledais ir sunaikino kelis namus. Susigrūdę ledai užkimšo vagą ties Veršvais, dėl to vanduo ėmė smarkiai kilti ir ardyti Eigulių tiltą, pastūmė Vilijampolės tiltą. Kitą dieną vanduo pradėjo veržtis į gatves, kiemus ir namus.
Neries potvynio metu Nemunas dar buvo užšalęs, bet vanduo jau tiek pakilęs, kad ledai siekė Aleksoto tiltą. Vanduo ėmė sunktis į Vytauto bažnyčią, po trijų dienų pasiekė Valstybės teatrą. Senamiesčio gatvės buvo apsemtos iki 2 m, jomis žmonės plaukiojo valtimis. Nemune prasidėjus ledonešiui, neišlaikęs sugriuvo Vilijampolės tiltas. Potvyniui užsitęsus, Vilijampolėje ėmė stigti duonos.
Sunkus pavasaris Kauno laukė ir 1931-aisiais. Žiema buvo ilga ir šalta, laukus dengė 40–50 cm sniego sluoksnis, o Šiaurės Lietuvoje kai kur trobas užvertė iki pastogių. Potvynis Kaune prasidėjo naktį į balandžio 14-ąją, kitą dieną Nemunas pakilo iki 678 m, patvino iki Laisvės alėjos, apsėmė du trečdalius miesto, nešė namus, nuskendo žmonių. Gyventojai turėjo plaukioti valtimis, viešuoju transportu keliaudavo ir ant stogų.
Ties Kaunu 1936-ųjų kovo 14 d. vandens lygis Kauno vandens matavimo stoties nulinę altitudę viršijo 708 cm. Susisiekti miesto gatvėse vėl buvo naudojamos valtys.
Rekordinė stichija
1946 m. kovą Kaune kilo viena didžiausių XX a. stichinių nelaimių Lietuvoje – katastrofinio lygio potvynis. Stichija nusinešė daugiau nei 100 gyvybių. Buvo nuplauti kai kurių gyventojų namai, Kauno senamiesčio gatvės virto upėmis, vanduo užliejo pirmuosius namų aukštus.
Tų metų vasario pabaigoje–kovo pradžioje prasidėjo atlydys. Nemunu pajudėjo ledai, bet vėliau trumpam pašalo ir jie sustojo ties Vilkija. Ledų sangrūda siekė maždaug 4 km ilgį, o kai kurie ledo luitai buvo apie 5 m.
Kai ledai pajudėjo ir iš Neries, kovo 24-osios ankstyvą rytą jie susispaudė ties Nemuno ir Neries santaka, o neturėdama kur tekėti Neris pasuko Vilijampolės link, todėl labai greitai ėmė semti gyventojų trobas. Kovo 25 d. vanduo pasiekė S. Daukanto gatvę, Vienybės aikštę. Ledo lytys buvo atneštos iki Maironio ir K. Donelaičio gatvių, pasiekė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Karo Ligoninės ir Šiaulių gatvėmis vanduo atitekėjo į Vytauto prospektą.
Kovo 25-osios rytą Kauno senamiesčio vandens matavimo stotyje buvo pasiektas aukščiausias per stebėjimų istoriją vandens lygis – net 857 cm. Du trečdaliai tuomečio Kauno miesto ir jo priemiesčių buvo apsemta. Žmonės puolė gelbėtis lipdami į antrus namų aukštus, o gyvenę žemesnėse trobelėse kabarojosi ant stogų. Stipri ištvinusios upės srovė su ledais nusinešė kai kurias sodybas su gyventojais, gyvuliais ir kitu turtu. Plaukiantys ledai pažeidė Eigulių, Vilijampolės, Aleksoto tiltus.
Kovo pabaigoje kauniečiai susidūrė su maisto ir švaraus geriamojo vandens stygiumi. Daugelis žmonių prarado savo turtą, bėgo iš namų vienmarškiniai, nors dar buvo šalta. Nukentėjusius priglaudė įrengtos stovyklos, ten veikė karo lauko virtuvės, nemokamai dalytas maistas ir drabužiai.
Beje, apie didįjį Kauno potvynį sovietmečiu skelbta tik Kauno spaudoje, o nacionaliniu mastu bandyta nuslėpti katastrofą. Šis potvynis daug prisidėjo prie įsivyravusio požiūrio, kad, norint išvengti panašių stichijų ateityje, aukščiau Kauno būtina pastatyti hidroelektrinę, kuri 1959 m. ir pradėjo veikti.
Tačiau ir vėliau, pavyzdžiui, 1967-aisiais, vanduo yra pasiekęs miesto centrą, Laisvės alėją.
Užtvindytas Vilnius
Vilniuje didelių potvynių būta 1931, 1951 ir 1958 m. Aukščiausias vandens lygis – 825 cm – užfiksuotas 1931 m. Tai žymi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos cokolinio aukšto kampiniame akmens bloke įrėžta jo pakilimo lygį žyminti linija. Vanduo užtvindė Katedros aikštę, iki lubų užliejo Arkikatedros požemius, apsėmė Antakalnį ir Žvėryną, suardė arba nusinešė apie 4 tūkst. trobesių. Be pastogės liko apie 2 tūkst. gyventojų. Tarp namų teko plaukti valtimis.
Neryje prie Žaliojo tilto buvo galima matyti vandens nešamas namų liekanas, stogus, sienas, tvoras, avilius, šunų būdas ir kitus daiktus. Vanduo kilo taip greitai, kad pasiekė Žaliojo tilto lygį. Visi šie daiktai kliuvo ir tvenkėsi ties šiuo tiltu, tarp vandens ir jo apačios buvo likęs tik apie 30 cm tarpas. Gyventojai buvo mobilizuoti jį gelbėti – dieną ir naktį valtimis vilko į krantą upės plukdomus daiktus ir tiltas atsilaikė.
1979-aisiais irgi nedaug trūko, kad Vilnius būtų užlietas.
Mokslininkai perspėja: tikėtina, kad Lietuvos upėse sulauksime ekstremalesnių potvynių už tuos, kuriuos esame patyrę iki šiol.
Vandens spektakliai
Išskirtinė vieta – Nemuno delta: tai viena iš nedaugelio vietų Europoje, kur nuolat vyksta intensyvūs potvyniai. Smalsuoliams tai unikalus gamtos spektaklis, o ten gyvenantiems ar gelbėjimo tarnyboms – didžiulis iššūkis.
Vandens lygis potvynio metu ties Rusne gali pakilti iki 2 m. Išsiliejęs vanduo ir ledai grūdasi ties pylimais, apsemia gyvenvietes ir pavienes sodybas, kelius. Kartais potvynis priartėja net iki Šilutės miesto. Užliejamos teritorijos plotas siekia apie 400 kv km. Vanduo pridaro daug nuostolių.
Siekiant apsaugoti gyvenvietes nuo potvynių ir poplūdžių, Lietuvos teritorijoje dar praeito šimtmečio pradžioje pradėta rengti apsauginius pylimus. Pylimai tarsi apjuosė atskiras teritorijas, kurios vadinamos iš olandų pasiskolintu terminu – polderiai. Pirmasis toks Nemuno žemaslėnyje įrengtas 1907 m. Uostadvaryje (Rusnės saloje).
Daugiau ir ekstremalesnių
XXI a. pradžioje potvynių sumažėjo, nes sniego iškrinta mažiau, jo danga išsilaiko trumpiau. Vis dėlto jų pasitaikė, ir nemažų. 2010 m. kovą Lietuvos upėse susidarius ledo sangrūdų ir kilus potvynių, apsemtų teritorijų plotas siekė apie 35 tūkst. ha. Labiausiai potvynis paveikė Kauno, Panevėžio, Jonavos, Joniškio, Šilutės, Pagėgių apylinkes ir Nemuno deltą. Išplautos didelės teritorijos, keli šimtai žmonių evakuoti, infrastruktūra, gyvenvietės patyrė didelę žalą. Skaičiuota, kad žala valstybės ekonomikai siekė apie 2,8 mln. eurų.
Mokslininkai perspėja: tikėtina, kad Lietuvos upėse sulauksime ekstremalesnių potvynių už tuos, kuriuos esame patyrę iki šiol. Latvijos ir Lietuvos ICEREG projekto tyrėjai paskelbė tokius scenarijus ateičiai: didžiuliai ledo sangrūdų sukelti potvyniai, kurie statistiškai pasikartoja maždaug kartą per 100 metų, remiantis dabartine klimato kaitos prognoze, 2030–2050 m. Lietuvos upėse bus ekstremalesni nei iki šiol, o vėliau turėtų mažėti.
Atrodytų, pastaruoju metu, išskyrus šiemetį sausį ir vasarį, mažiau žiemų su daug sniego, ledu upėse. Tačiau klimato kaita pasireiškia gausėjančiais ir stiprėjančiais ekstremaliais reiškiniais, o staigūs oro temperatūros svyravimai ir gausus kritulių kiekis didina potvynių intensyvumą.
„Kadangi pastaraisiais metais žiemos buvo žymiai švelnesnės, esame nuo jų atpratę. Tačiau gyvename tokioje klimato juostoje, kurioje žiemos buvo ir bus. Vienais metais bus švelnesnės, kitais – vėl nagus parodys, kaip kad šiemet. Problema, kad pačių ledo reiškinių susidarymas vyksta vis skirtingesniu metu, dėl to sunkiau įvertinti galimą ledo sangrūdų, o kartu ir jų keliamą potvynio riziką“, – aiškina L. Žigaitė-Giedrienė.
Nuo potvynių vis dažniau kenčiama ir kitur Europoje. Be kita ko, ir dabar jie grasina kai kuriems Lenkijos, kitų šalių regionus. Daugėja ne tik pavasarinių potvynių, bet vėliau ir poplūdžių, kurie pastaraisiais metais nusiaubė Vidurio ir Vakarų Europą.
Pasak L. Žigaitės-Giedrienės, kasmet vis daugėja tokių staigių, intensyvių liūčių sukeltų poplūdžių, kurie vis sunkiau nuspėjami, nes formuojasi greitai krituliams nespėjant susigerti į dirvožemį.
Ar gali būti, kad ir Lietuvoje daugės tokių nebe sniego ir ledo sukeltų vandens stichijų? „Tikrai taip. Jau šiuo metu pastebima, kad padaugėjo tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių skysto pobūdžio kritulių keliamų poplūdžių. Manome, kad, klimatui keičiantis, jų bus vis daugiau“, – konstatuoja L. Žigaitė-Giedrienė.
Naujausi komentarai