Remiantis Evangelijos pasakojimu, Kristus iškilmingai kaip Karalius įėjo į Jeruzalę, o žmonių minios jam po kojomis klojo savo drabužius ir palmių šakas, todėl daugelyje krikščioniškų kraštų ši diena vadinama Palmių švente (diena), tad sekmadienį prieš šv.Velykas viso pasaulio krikščionys mini Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, švenčia atsidavimo Kristui, širdžių jam atvėrimo šventę.

Verbų sekmadienį Lietuvoje palmės dažniausiai pakeičiamos vietiniais augalais – paprastai rengiamos procesijos, kurių šiemet dėl karantino sąlygų, deja nebus. Verbų sekmadienį prasideda Didžioji, arba Kančios, savaitė, kurią vainikuos Kristaus prisikėlimas – šv.Velykos.

Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V a. Žodis "verba", įprastai vartojamas Lietuvoje, giminingas lietuviškiems žodžiams "virbas", "virbalas", spėjama, kad į lietuvių kalbą patekęs iš slavų kalbų XII–XIV a., dar prieš krikščionybę. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys.

Suvalkijoje, Žemaitijoje seniau tikrąja verba buvo laikoma paprasta kadagio šakelė. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio beržo ar žilvičio šakutę su kačiukais, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.

Pietryčių Lietuvoje ant medinio kotelio surišdavo įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlytėmis papuošdavo kadagio šakutę.

Įspūdingiausios – Vilniaus verbos: tai dirbiniai iš sausų augalų, būdingi Vilniaus kraštui. Įvairūs etnografai skirtingai aiškina Vilniaus verbų fenomeną. Manoma, kad jos kilusios iš senųjų Vilniaus amatininkų cechų procesijų tradicijos. Kitų nuomone, jų atsiradimą inspiravo biblinis Kristaus įžengimo į Jeruzalę siužetas. Tačiau apeiginės paskirties Vilniaus verbos neturėjo, buvo tik kaip dekoratyvinis elementas.

Anot tyrinėtojų, tradicinės Vilniaus verbos daugiausia buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės – dažniau pilkos, pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau.

Verbose derinami sausučių žiedeliai, nudažytos skiedrelės, įvairiaspalviai džiovinti augalai. Verbos viršuje įpinamas pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštas. Verbos anksčiau dažniausiai būdavo 0,5 m ilgio. Jų storis labai įvairuodavo. Šiais laikais verbos tampa daugiau ne religinės šventės atributu, o mūsų buities dekoratyviniu elementu. Jų galima įsigyti Vilniaus Kaziuko mugėse, Verbų sekmadienį prie bažnyčių.

Verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Lietuvoje nuo seno būta įvairių prietarų, susijusių su verbomis. Sakyta, kas Verbų sekmadienį į bažnyčią nueina be verbos, tam velnias kiša į ranką uodegą palaikyti. Verbų dieną su verba plakdavo vienas kitą dėl to, kad nebūtų mieguisti. Jei ūkininkas norėdavo, kad gyvuliai sveiki būtų, reikėdavo prikalti prie durų kadagio verbos kryželį. Iš bažnyčios parneštą verbą užkišdavo virtuvėje po sija, Velykų šeštadienį susirinkdavo visa šeimyna, pasidėdavo verbą ant stalo ir ją nukuldavo, supildavo verbos spygliukus į maišelį ir pakabindavo. Jei kas numirs, tai šiais spygliais pasmilkys.