Pirmasis sezonas – nenuviliantis

Linai ir Deividui Rūgiams idėja teikti baidarių nuomos paslaugą kilo pernai, kai patys skolintomis baidarėmis nuo Kauno „Akropolio“ atplaukė iki namų Kačerginėje. „Mums taip patiko, kad pamanėme: verta pabandyti imtis versliuko, nes į abi Nemuno puses atsiveria graži panorama, matomi lankytini objektai: Vytauto bažnyčia, Nemuno ir Neries santaka, Pyplių piliakalnis, Raudondvario bažnyčios bokštai, o jei plauki toliau – Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nusprendėme, kad ir kitiems turėtų būti įdomu visa tai pamatyti“, – pasakojo L. Rūgienė.

Šis baidarių nuomos sezonas Rūgiams – pirmasis. Tiesa, jam prasidėjus ir atšilus orams, kačerginiečiai negalėjo girtis susidomėjusių gausa. Tačiau, kai ilgesniam laikui stojo karščiai, pasimėgauti plaukimu, anot Linos, daug kas norėjo čia ir dabar.

Pirmieji Rūgių klientai plaukė nuo Baltarusijos sienos iki Kačerginės, o po jų pasipylė vietos gyventojų užsakymai vienai savaitgalio dienai be nakvynės. Verslininkai turi šešias baidares, aštuonias irklentes. Kadangi dažniausiai turimą inventorių nuomoja plaukimams Nemunu, jo visiškai pakanka. „Vieni parplaukia, kiti išplaukia, trūkumo nejaučiame. Dažniausiai mūsų klientai – dvi trys šeimos“, – sakė L. Rūgienė.

Skaičius: L. ir D. Rūgiai turi šešias baidares ir aštuonias irklentes. Regimanto Zakšensko nuotr.

Didžiausia šiemet plaukusi kompanija – aštuoni vyrukai. Jie rinkosi maršrutą nuo Lapių Nerimi, o paskui – Nemunu iki Kačerginės. Kelionė prasidėjo 10 val. ir tęsėsi iki 18 val. Rūgiai jau buvo pradėję nerimauti, gal kas nors baidarininkams nutiko, tačiau jie nuramino, kad viskas gerai, kompanija pasroviui plaukė neirkluodama, mėgaudamasi vaizdais. „Tai buvo ne tik gausiausia, bet ir ilgiausiai plaukusi kompanija“, – šypsojosi pašnekovė.

Vis dėlto, verslininkams labiausiai įsiminė baidarininkai, pasirinkę maršrutą nuo Baltarusijos sienos. „Mus jų pasirinkimas nustebino, ne mažiau – ir jo įveikimo greitis: trys dienos su dviem nakvynėmis. Nors mes paprastai nugabename baidares ten, kur klientai pageidauja, į starto vietą, bet šie pasiėmė patys“, – pasakojo Lina.

Ne visi klientai finišuoja Kačerginėje, nors dauguma mėgsta po kelionės pasivaikščioti miestelyje. Baidarėmis Nemunas skrodžiamas ne tik iki Zapyškio, kiti plaukia iki Pavilkijo, iki kelto.

„Manau, mūsų versliukas plėsis, kuo daugiau bus žinomumo, kuo daugiau pabandžiusių, tuo daugiau atsiras klientų. Nepabandžiusiems atrodo, kad Nemunas – labai ramus, nėra jokių slenksčių, krioklių, akmenų. Paskui supranta, kad taip manydami klydo. Būna ir vėjo, pasitaiko, kad ir srovė ne tokia srauni, kad baidarę stumti reikia ir į kitą pusę, plaukimas išties nenuobodus“, – šypsojosi moteris.

Ji pasidžiaugė, kad kol kas nė vienas klientas negrįžo pametęs irklą ar apgadinęs inventorių. „Mūsų klientai – labai atsakingi, atsargūs. Atsargūs ir mes – drąsiausi nori irkluoti be liemenių, bet pavyksta susitarti dėl saugumo“, – patikino Lina.

Kadangi baidares dažniausiai užsisako savaitgaliams, tai leidžia suderinti šeimos galvos Deivido darbą Vilniuje, motinystę – Rūgių šeimoje auga dvi mažametės dukros.

Mėlyno autobusiuko vilionės

Su nauja veikla šiemet debiutavo ir kačerginietis Andrius Laurinavičius, turintis ratų montavimo-balansavimo servisą. „Prieš aštuonerius metus kelionėje Anglijoje nustebome pamatę, kad esama tokių transporto priemonių, iš kurių bet kur galima prekiauti ledais. Praėjo nemažai laiko, kol įgyvendinome savo svajonę“, – šypsojosi A. Laurinavičius.

A. Laurinavičius. Regimanto Zakšensko nuotr.

Mėlynas autobusiukas savaitgaliais ledais džiugina miestelio gyventojus ir svečius, jau spėjo pabuvoti keliuose Kauno rajono renginiuose, o darbo dienomis jį galima rasti Ringauduose, prie „Iki“ prekybos centro.

Šiuo metu atsigaivinti ir pasmaližiauti siūloma devynių skirtingų skonių ledais. Minkštuosius vis stengiasi paįvairinti: yra kramtomosios gumos skonio, kurie bene mėgstamiausi vaikų, taip pat – obuolių, aviečių ir kitokių skonių. Suaugusieji dažniausiai renkasi obuolių skonio ledus.

„Dauguma suaugusiųjų paatvirauja, kad minkštieji ledai primena vaikystės vasaros atostogas Palangoje. Į ledų kūgelį įsmeigiame vafliuką, vaizduojantį mielą gyvūnėlį, jis dažnam asocijuojasi su kaimo močiutės keptais vafliais. Suaugusiesiems tai visada sukelia šypseną, o vaikams – džiaugsmą ir nuostabą“, – pasakojo pašnekovas.

Jei vaikams netyčia nukrinta ledas, nemokamai padarome kitą porciją, kad nusiteikę mažieji nenuliūstų, neapsipiltų ašaromis.

Rutuliukais parduodami ledai vilioja pistacijų, bananų, karamelės, kakavos, braškių skoniais, neseniai verslininkas asortimentą papildė sorbeto ledais, nes būtent tokiais atsigaivinti nori miestelyje stabtelėję dviratininkai.

A. Laurinavičius ledų masę perka. „Jei norėtume patys gaminti ledus, reikėtų turėti tokios produkcijos gamyklėlę. Kada nors galbūt taip ir bus“, – šypsojosi vyras. Kiek spėjo pastebėti, ledų diena – sekmadienis, nes vietinės ir atvykėlių šeimos skiria laiko pasivaikščiojimams, plūsteli dviratininkų. Tuomet parduodama apie 200 porcijų.

Be ledų, mėlyname autobusiuke taip pat galima paragauti kavos, šaltutėlio šerbeto, atsigaivinti gaiviaisiais gėrimais, kava. Kartais ledais prekiauja pats Andrius, kartais – jo žmona, prie šios veiklos prisijungė vyro sesuo, neseniai įdarbino vieną samdomą darbuotoją, nes spėjo įsitikinti, kad šeimos narių šiam versliukui jau nepakanka, o šventėse, festivaliuose visuomet triūsia net keturiese.

Andrius nesiryžo išskirti nė vienos – ledingos buvo visos: Šv. Jono Krikštytojo atlaidai Zapyškyje, Lietuvos valstybės gimtadienis Raudondvaryje, „Akacijų alėja“ Kulautuvoje, Mėlynių festivalis Lekėčiuose (Šakių r.).

„Mums svarbiausia – geros emocijos, matyti šypsenas žmonių veiduose, nes man atrodo, kad lietuviams trūksta pozityvumo. Jei vaikams netyčia nukrinta ledas, nemokamai padarome kitą porciją, kad linksmai nusiteikę mažieji nenuliūstų, neapsipiltų ašaromis“, – filosofija, kuria vadovaujasi, pasidalijo verslininkas.

Mėlynas autobusiukas naujutėlaitis parkeliavo iš Kinijos, jo spalvą padiktavo to paties pavadinimo Keistuolių teatro daina.

Neapolio dvelksmas

Ši vasara – antroji, kai Kačerginėje galima pasimėgauti neapolietiškomis picomis „Kumeliuko sapne“. Tiesa, intriguojantis pavadinimas neišduoda, kad tai – picerija, tačiau yra užkodavęs du dalykus. Emilis Grigonis picas kepa pritaikytoje buvusioje arklių pervežimo priekaboje. „Visada svajojau apie savo restoraną, tai buvo tarsi sapnas, taip ir atsirado pavadinimas „Kumeliuko sapnas“, – šypsojosi kačerginietis.

Emilis neslėpė – pirmieji metai buvo labai chaotiški, nes svajojo, kad mažutėje kavinukėje dirbs vienas: virs kavą, keps picas, aptarnaus klientus ir dirbs prie kasos, mat net nenutuokė, kiek sulauks susidomėjusių.

„Norėčiau padrąsinti jaunimą nebijoti žengti pirmo žingsnio, imtis veiklos, neišsigąsti, jei pradžia bus chaotiška. Gal ne viskas klostysis taip, kaip tikėjotės, bet palaipsniui viskas išsisprendžia“, – neišsigandęs sunkumų jaunas verslininkas motyvavo kitus siekti savo svajonės.

Paklaustas, kokia antroji vasara, pašnekovas patikino: karšta, nes picos kepamos krosnyje, kūrenamoje malkomis. Ji – ne tokia didelė, kaip įprastose picerijose, tačiau privalumas, kad malkos laikomos labai arti kepamos picos, ji labai greitai ir gerai iškepa. Tiesa, naujam žmogui ja naudotis nepaprasta, reikia įdirbio. „Dėl to pradžioje galvojau, kad kepsiu vienas, tačiau šiemet jau turiu nemažą komandą ir nesigailiu, kad, atmetęs būgštavimus, jog gali nukentėti kokybė, žengiau tokį žingsnį ir atradau tokių žmonių, kurie labai mėgsta gaminti, turi pašaukimą“, – džiaugėsi E Grigonis.

Rekordas: E. Grigonis per dieną yra pardavęs net 200 picų. Regimanto Zakšensko nuotr.

Šiuo metu „Kumeliuko sapne“ dirba septyni darbuotojai, picerija Kačerginėje turi padavėją, kavą verdantį baristą ir penkis picų kepėjus. Be to, picerija šiemet jau turi patalpas viduje, kur gali laikyti produktus ir inventorių, todėl mažiau laiko sugaištama juos vežiojant.

„Neliūdžiu, kad kiekvieną vasaros dieną paaukoju darbui, žvelgiu į ateitį ir tikiuosi, kad kada nors reikės mažiau dirbti, tada ir atsiimsiu už tai, ką prarandu dabar“, – optimistiškai kalbėjo pašnekovas. Jaunas verslininkas tešlą užmaišo iš vakaro, ryte jau suka į rutuliukus, pasiruošia ingredientus, antradieniais–penktadieniais klientų laukia nuo 15 val., o savaitgaliais – nuo 12 iki 21 val. Taip šešias dienas per savaitę, kartais užtrunka ir ilgiau, kol išsiskirstys lankytojai.

„Kadangi Kačerginė žinoma kaip graži vietovė, į kurią galima atminti dviračiais iš miesto, daugiausia klientų sulaukiame vakare, tada ir turime daugiausia darbo. Darbingiausios dienos – šeštadienis ir sekmadienis. Kiekvienas savaitgalis vis atrodo kaip rekordinis. Siekti rekordų nėra mano tikslas, man svarbiau išlaikyti kokybę“, – pabrėžė Emilis.

Šiuo metu „Kumeliuko sapno“ rekordas – 200 picų per vieną dieną, tad nenuostabu, kad karštymečiu klientams eilėje palaukti tenka ir valandą. Kačerginietis siūlo rinktis iš aštuonių skirtingų picų. „Dauguma jų ruošiamos atsižvelgiant į neapolietiškus standartus, 4–5 picos dažnai dominuoja itališkose picerijose. Tačiau turime ir šiek tiek neįprastų, nes man patinka eksperimentuoti ir modernistinis požiūris, kai ant picos pado galima uždėti bet ką. Viena tokių originalesnių – pica su karamelizuotais svogūnais, taip pat kepame su aitriųjų paprikų medumi, mėtomis, būtent šios ir yra favoritės“, – pasakojo E. Grigonis.

Jaunas vyras taip pat yra dirbęs kepykloje, todėl dar šiemet ketina vietoje kepti šviežias bandeles.

Emilis yra ISM industrijų technologijų vadybos studentas, kitais metais taps bakalauru. „Nežinau, kaip pasisuks kita vasara. Pagal skambesį atrodo, kad picerijos verslas ir industrijų technologijų vadyba labai skirtingi dalykai. Vis dėlto matau labai daug panašumų, randu, ką savo veikloje reikia pataisyti. Toli nuo šios krypties neisiu, o vėliau žiūrėsiu“, – paklaustas, ar kitą vasarą „Kumeliuko sapnas“ vėl lauks lankytojų, aptakiai kalbėjo pašnekovas.

Neįprasti miltai ir giros

Žolininkei Rūtai Borutienei vasara – irgi didysis darbymetis. Moteris renka ir džiovina augalus. Anksčiau moteris siūlydavo tik arbatų mišinius, dabar asortimentą praplėtė. „Kiek tos arbatos gali išgerti, juolab kad esama tokių, kurie jos iš viso negeria. Augalai tinka ne tik arbatai, todėl pradėjau gaminti prieskonius, prieskoninę druską ir augalų – gudobelės, lazdynų žirginėlių, garšvų, dilgėlių ir kiaulpienių – miltus, vaistažolių giras“, – vardijo pašnekovė.

Užimtumas: R. Borutienei vasara – irgi didysis darbymetis. Regimanto Zakšensko nuotr.

Dar viena naujovė – smilkalai. Juos Rūta skirsto į žieminius ir vasarinius. Su pastaraisiais sunkiau: žaliems augalams džiovinti reikia karščio, gerai vėdinamų patalpų, kad viduje ryšulėlis nesupelytų. Žiemą paprasčiau, mat smilkalai gaminami iš džiovintų augalų.

Pernai rudenį išsipildė sena Rūtos svajonė: ji aukcione įsigijo buvusios bibliotekos patalpas. „Noriu įkurti bendruomenės namus ir atgaivinti mamos veiklą. Tiesa, ji buvo bibliotekininkė, bet būrė bendruomenę“, – šypsojosi pašnekovė.

Pažadas: pernai įsigytose patalpose žolininkė išsaugos nežinomo autoriaus vitražą, nes vienoje jo pusėje vaizduojama pieva. Regimanto Zakšensko nuotr.

Moteris dar tebegyvena įkurtuvių nuotaikomis: viena kačerginietė atidavė stalą, kitus Rūta pirko ir nori atnaujinti: nušveisti, nudažyti ir dekoruoti gėlėmis. Štai nežinomo autoriaus vitražą, kuriam jau kelios dešimtys metų, žada išsaugoti, nes vienoje pusėje vaizduojama pieva, o kitoje – jūros dugnas.

Kai atsirado patalpos, žolininkė neberengia išvažiuojamųjų edukacijų bendruomenėse, jas organizuoja Kačerginėje, supažindina su augalais, jų savybėmis, degustuoja arbatas ir vaistažolių giras.