Rugsėjo mėnesį pirmąkart Žemuosiuose Šančiuose įvykusi bendruomenės šventė Šančinės kauniečių žvilgsnį nukreipė nuo tradicinių renginių, vykstančių miesto centre, į kultūrinį vyksmą mikrorajone.

Anot šventėje dalyvavusio Kauno vicemero Simono Kairio, mieste vykstančios iniciatyvos atsiranda pačiu laiku – Kaunui besiruošiant dalyvauti Europos kultūros sostinės konkurse. „Kultūros sostinė tai ne tik fejerverkai ir renginiai, pirmiausiai tai ‒ miestiečiai, bendruomenė, iniciatyvos, kurios sprendžia miesto problemas“, – teigė politikas.

‒ Koks savivaldybės požiūris į bendruomenės iniciatyvas, susijusias su kultūra, aplinkos tvarkymu ir miesto plėtra?

‒ Man įdomiausia, kai idėjos ir iniciatyvos gimsta ne biurokratiniuose kabinetuose, o visuomenėje. Žiūrint į tai, kas čia vyksta, galima pasakyti, kad šis rajonas iš nuvertintos teritorijos tampa kultūrinių madų diktatoriumi.

‒ Bendruomenės gali daug padaryti, bet yra dalykų, kurių jos nepajėgios įveikti. Koks turėtų būti tų iniciatyvų santykis su savivaldybės institucijomis? Ar jos turėtų su jomis bendradarbiauti, ar konkuruoti?

‒ Konkuruoti tikrai neturi. Savivaldybė kaip institucija yra pirmiausiai tam, kad padėtų. Savivaldybė neturi atsakymų į visus klausimus, ji nežino visų problemų mieste. Kartais probleminiai objektai atrandami iš naujo ir netikėtai, todėl labai svarbu, kad bendruomenės ir pilietinės iniciatyvos atkreiptų dėmesį į tam tikras problemas. Kuo daugiau dėmesio, tuo lengviau kalbėti su savivaldybe. Kartais vien tik iniciatyvų neužtenka, nes dalykai kainuoja, o dažnai ir nemažai. Savivaldybės, kaip viešųjų išteklių turėtojos, misija yra paskirstyti resursus ten, kur bendruomenei labiausiai reikia.

‒ Iš Kopūstų lauko surinkta daug tonų šiukšlių, bet tokių dalykų rankom neišneši.

‒ Seniūnas gerai žino situaciją, o tokie renginiai yra tam, kad atkreiptų dėmesį į tam tikrus klausimus. Jeigu nebūtų, kas tas šiukšles surinko, išvežė, tai ir toliau būtų viskas taip ir likę. O dabar atidengta problema, kuri prašosi būti sprendžiama.

‒ Ar savivaldybė turi kultūrinę bendruomeninę politiką, ar numato, kaip spręsti problemas atviriau kartu su vietiniais?

‒ Kultūrinis procesas vyko sau, savivaldybės ‒ sau. Tačiau gera proga yra artėjantis kultūros sostinės konkurso projektas. Matau gerą galimybę susieti įvairius kultūros procesus į vieną. Kultūros sostinė tai ne tik fejerverkai ir renginiai, pirmiausiai tai ‒ miestiečiai, bendruomenė, iniciatyvos, kurios sprendžia miesto problemas. Dabar vyksta geras procesas ‒ jaučiamos iniciatyvos, kurios vyksta mieste. Jas visas reikia sudėti į kryptingą žemėlapį, kurio pagalba galima būtų spręsti miesto problemas.

‒ Kokiais kanalais bendruomenė gali tikėtis savivaldybės palaikymo infrastruktūriniams bendruomenės projektams?

‒ Aš nesuvesčiau visko tiesiogiai į bendruomeninę politiką, kuri suprantama kaip projektų rašymas ir finansavimas. Pirmiausia priklauso nuo politikų, kaip jei girdi ir mato, ir koks jų noras spręsti problemas.

‒ Liublino savivaldybėje daugelis naujų procesų prasidėjo todėl, kad ji teikė paraišką Europos kultūros sostinės konkursui. Šis procesas pakeitė miesto kultūros politiką, savivaldybė ėmė skatinti kultūros decentralizavimą, ėmė siekti, kad didžioji dalis finansavimo nebūtų skirta vien tik didiesiems renginiams, dažniausiai vykstantiems centre. Biudžetas buvo perskirstytas taip, kad skatintų mažesnes iniciatyvas. Ar Kaune yra panašių idėjų?

‒ Aš pats grįžau neseniai iš Torunės, kuri irgi varžėsi dėl Europos kultūros sostinės titulo. Kultūros sostinė nėra tikslas pats savaime, bet pats paraiškos rengimo procesas yra labai sveikas miestui, jis padeda suderinti bendruomenines iniciatyvas ir miesto politiką, decentralizuoti kultūrą ir įvertinti, realizuoti iniciatyvas iš apačios.

‒ Dinamiškų procesų skatinimas įvairiose miesto vietose keičia miesto mikrorajonų gyvenimus, padeda transformuoti erdves. Mums mikrorajonai yra kaip keiksmažodis.  Šančiai, atrodo, tampa vienu iš pavyzdžių, kur tos transformacijos veikia. Kaip manote, kokie galėtų būti bendradarbiavimo mechanizmai tarp bendruomenių ir valdžios institucijų?

‒ Na, manau, mes esame pakankamai atviri, bent jau bandom tokiais būti, tai ne visada lengva. Kultūros politika yra kur kas platesnė nei tik renginių finansavimas. Daug kur Europoje šie dalykai dar tik evoliucionuoja. Mums, patiems politikams, nėra taip lengva suprasti tuos procesus, kurie dabar vyksta, bet aš linkęs žiūrėti optimistiškai. Tikiu, kad politikai  su bendruomenėmis, kurios formuojasi mikrorajonuose ir kurios turi stiprias kultūrines veiklos formas, pamažu ras glaudesnį ryšį ir vienas kitą supras.

Komentaras

Davidas Noonanas

Airijos ambasadorius Lietuvoje

Airijoje mes turime bendruomenės meno projektų tradiciją ir stengiamės panaudoti bendruomenės iniciatyvas ir jos įsitraukimą kuriant viešąsias erdves. Labai įdomu pamatyti, kaip galima prieiti prie erdvės su specifine istorija ir ją perkurti, kaip susikurti kažką naujo, ko reikia pačiai bendruomenei. Geriausios iniciatyvos kyla iš partnerysčių. Reikia bendruomenės įsitraukimo, kad galima būtų suprasti, ko žmonės nori ir ko jiems reikia. Bendruomenės įsitraukimas užtikrina vietos ateitį. Bet reikia kurti partnerystes, nes kai kuriuos dalykus gali padaryti tik valdžios struktūros. Žiūrint į tolesnę šios vietos (red. past. - Kopūstų lauko) ateitį ‒ infrastruktūros sukūrimą, takų nutiesimą – reikia visų įsitraukimo. Taigi, žiūrint į ateitį, reikia ieškoti partnerių. Dubline finansinės krizės metu pačiame miesto centre atsiradus apleistoms teritorijoms savivaldybės tarnautojai susitarė su vietiniais menininkais ir ėmė ten kurti laikinas meno erdves ir miesto daržus ‒ tai, kas galėtų būti patrauklu vietinei bendruomenei. Partnerystės tikrai padeda šioms tuščioms, šiukšlynais virstančioms teritorijoms atgimti.