Kauno miesto muziejaus išleistoje knygoje aštuoni istorikai nauju žvilgsniu pažvelgė į 700 Kauno istorijos metų. Lengvai skaitoma, neakademine kalba aprašomi svarbiausi miesto įvykiai nuo jo įkūrimo iki pat šių dienų. Knygoje – net 33 intriguojančios istorijos su savo herojais ir svarbiais įvykiais.

Klestėjimo metas

Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalimi tapusi knyga yra kelių autorių kolektyvinis darbas. Aštuoni istorikai pasirinko po vieną Kauno miesto istorijos šimtmetį ir kiekviename amžiuje išskyrė po dešimt svarbiausių to meto įvykių ir asmenybių. Galiausiai istorikė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė visą medžiagą sujungė į vientisą tekstą.

Iki tol miestas išgyveno aktyvų karų su Vokiečių ordinu laikotarpį, todėl vystyti ramią prekybą ir sėkmingus ekonominius santykius buvo sudėtinga.

Dr. L. Bucevičiūtė rinko ir rengė istorinę medžiagą apie XV a. Kauno gyvenimą. Pasak jos, regėdami miestą tokį, koks jis yra dabar, mes kartais pamirštame, kad Kaunas anksčiau buvo visai kitoks. Tad, skaitydamas knygą, skaitytojas galės nusikelti į praėjusių amžių Kauną ir įsijausti į to meto kauniečių gyvenimą.

Istorikė atkreipia dėmesį, kad XV a. Kauno gyvenime svarbiausia data tapo 1408 m. Būtent tada Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis miestui Magdeburgo teisės pagrindu suteikė savivaldos teisę. Tai buvo reikšmingas startas miestui plėtotis, vystytis ir klestėti.

Simbolis: tarp į Vakarų Europą eksportuotų prekių būta ir vaško, kurio lydymo krosnis galima matyti Rotušės aikštėje, eksponuojamas po stiklu. / E. Butkevičiaus nuotr.

„Kaunas įgijo teritorinę ir ekonominę autonomiją, jam buvo suteiktos tam tikros prekybos ir amatų laisvės ir lengvatos. Buvo įteisinta asmeniškai laisvų ir ekonomiškai įgalintų pirklių ir amatininkų bendruomenė, tiesiogiai atsakinga valdovui. Kartu Vytautas perleido Kaunui svarstykles, vaškinę ir karpyklą. Tad Kaunas galėjo pats tvarkytis savo vidaus gyvenimą, lengviau prekiauti, – paaiškino pašnekovė. – Kaunas yra įsikūręs labai patogioje upių santakoje, tad prekyba vandens keliais vyko ir iki XV a. Tačiau nepamirškime, kad iki tol miestas išgyveno aktyvų karų su Vokiečių ordinu laikotarpį, todėl vystyti ramią prekybą ir sėkmingus ekonominius santykius buvo sudėtinga. Tik XV a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje miestas pagaliau ėmė klestėti. Šis klestėjimo periodas, kurio LDK laikais vėliau nebepavyko pakartoti, truko iki pat XVI a. pabaigos.“

Pasak dr. L. Bucevičiūtės, gauta savivaldos privilegija į miestą priviliojo čia perspektyvų mačiusių vokiečių pirklių, kurių bendruomenė XV a. Kaune buvo labai gausi. Jų dėka mieste pradėjo vykti rimta tarptautinė prekyba, o 1440 m. čia įkurta Hanzos pirklių kontora. „Tai yra nenuginčijamas įrodymas, kad tuo metu miestas išgyveno savo ekonominės plėtros piką. Kalbant šių laikų terminologija, galima sakyti, kad to meto užsienio investuotojams Kaunas atrodė puiki vieta plėsti savo rinkas ir aktyvinti prekybos ryšius“, – sakė istorikė.

1440 m. Kaune įsteigiama Hanzos pirklių kontora. / archyvo nuotr.

Svarbi prekė – vaškas

Pasak pašnekovės, XV a. tapęs svarbiu vandens prekybos miestu, Kaunas į Vakarų Europą eksportuodavo nemažai savo gamybos prekių. Viena jų – bičių vaškas, naudotas antspaudams ir bažnyčių žvakėms, patrankoms gaminti ir kitoms reikmėms.

Vaškas būdavo lydomas specialiose krosnyse, stovėjusiose tuometėje Turgaus (dabar Rotušės) aikštėje. Šias seniausias Europoje ir vieninteles išlikusias vaško lydymo krosnis, eksponuojamas po stiklu, Rotušės aikštėje galima pamatyti ir šiandien.

„Vaško lydymo krosnys Kaune atsirado XV a. viduryje, kai miestui buvo suteikta teisė lydyti vašką ir jį eksportuoti. Krosnyse pagamintas vaškas būdavo formuojamas į tam tikrą mato vienetą, vadinamą akmeniu, ant jo būdavo išspaudžiamas miesto herbas – tarsi firminis ženklas, rodantis, kas yra gamintojas. Kitos pagrindinės Kauno eksporto prekės buvo mediena ir pelenai, kurių daug būdavo plukdoma į Vakarų Europą, – pasakojo dr. L. Bucevičiūtė. – Šios eksporto prekės charakterizavo ne tik Kauną, bet ir visą Baltijos regioną.“

Istorikės teigimu, aktyviai prekiauti ėmęs Kaunas stengėsi visomis išgalėmis saugotis nuo užsienio pirklių galimos žalos miestui ir jiems brėžė labai aiškias ribas. Tam pasitarnavo įvairūs ekonominiai saugikliai, kuriuos užtikrino Lietuvos didžiojo kunigaikščio miestui suteiktos privilegijos. Pavyzdžiui, sankrovos teisė, leidusi stabdyti toliau keliaujančius svetimšalius pirklius ir reikalauti nustatytą laiką Kaune sandėliuoti savo prekes. Svetimšaliai pirkliai turėjo Kaune savo prekes ne tik sandėliuoti, bet ir leisti vietiniams pirkliams jas pirkti. Tik vėliau jie galėdavo su savo prekėmis toliau keliauti per valstybės teritoriją.

Traukė vienuolius

Dar vienas Kaunui svarbus XV a. antrosios pusės įvykis, aprašomas knygoje, – vienuolių bernardinų atsikėlimas į miestą. Pasak dr. L. Bucevičiūtės, nors kiekvieno skyriaus pasakojimas sukasi apie tam tikrą istorinį įvykį ir asmenybę, kartu atskleidžiamas to laikotarpio miesto gyvenimas – teisė, religija, pramonė ir prekyba, medicina, mityba ir kiti kasdienybės aspektai.

Istorija: Kauno senamiestyje esantys XVI a. pastatai mena miesto klestėjimo laikotarpį. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Knygos skyriuose, konstruojant siužetą, nupasakojamos ir kitos svarbios temos. Tad, pasakojant apie bernardinų apsigyvenimą Kaune, aprašomas ir tuometis miesto dvasinis gyvenimas, bažnyčių statybos“, – atskleidė ji.

Pašnekovės teigimu, XV a. Kaune visuomenės dvasiniams poreikiams patenkinti svarbiausia buvo bažnyčia. Ji – pagrindinis mediatorius tarp visų luomų ir socialinių grupių. Todėl 1468 m. įvykęs vienuolių bernardinų atsikėlimas ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios prie Kauno pilies statybos buvo labai svarbus įvykis. Be to, vienuolių atsikėlimas į Kauną rodo, kad tuo metu miestas išties augo, plėtėsi ir vystėsi, gausėjo jo gyventojų skaičius.

„XV a. Kaunas sparčiai augo ir buvo patrauklus perspektyvų ieškantiems svetimšaliams. Pirkliai ir amatininkai iš įvairių kraštų norėjo gyventi ir vystyti savo veiklas būtent Kaune. Jų dvasiniams poreikiams patenkinti reikėjo bažnyčių, – sakė istorikė. – Bažnyčios ir vienuolynai buvo svarbūs ir tuo, kad šalia jų steigėsi vadinamosios špitolės – socialines paslaugas teikiančios vietos nepasiturintiems. Į jas buvo priimami gyventi elgetos, ligoniai, seni žmonės, neįgalieji. Būtent vienuolės ir vienuoliai rūpindavosi šiais užribyje likusiais visuomenės nariais. Tad bažnyčios ir vienuolynai atliko ne tik dvasinę, bet ir svarbią socialinę funkciją.“

Saugu: sandėliuose Vokiečių Hanzos sąjungos pirkliai laikė prekes, kurias gabendavo į Kauną ir iš jo. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Kodėl vienuolių atsikėlimas į Kauną ir naujų bažnyčių statymas buvo reikšmingas įvykis, aiškina istorikė. Tiesa, pirmoji žinoma Kauno špitolė paprastai datuojama 1519 m. ir siejama su pranciškonų bažnyčia, tačiau nenuginčysime, kad būtent XV a. antrojoje pusėje susiformavo šio socialinio reiškinio svarba ir poreikis.“

Pasak dr. L. Bucevičiūtės, XV a. Kaunas stipriai išaugo ir visapusiškai sustiprėjo. Gauta savivaldos teisė leido sparčiai vystytis miesto ekonomikai. Be to, šiuo laikotarpiu nebūta nei stiprių kataklizmų, nei epidemijų, gaisrų ar karų, kaip, pavyzdžiui, XVII a. viduryje, kuris Kaunui buvo ypač dramatiškas.

Tikėtina, kad, peržengus XVI a. ribą, Kaune galėjo gyventi apie 6–7 tūkst. žmonių – gana daug kaip tais laikais. Po XVII a. įvykusio nuopuolio Kauno bendruomenė sumažėjo beveik tris kartus.

Miestietis ir miestėnas

Dr. L. Bucevičiūtė pasakojo, kad LDK laikotarpiu miestas buvo labai sudėtinga socialinė struktūra. Svarbiausia to priežastis buvo visuomenės susiskirstymas į luomus. Urbanizuotoje erdvėje kaimynystėje nuolat gyveno, veikė, kartu buvo ir bendravo įvairių luomų žmonės – miestiečiai, bajorai, dvasininkai. XV a. Kaune sąvoka „miestietis“ buvo suprantama visai kitaip nei dabar.

„LDK laikotarpiu miestiečiu laikytas tas, kuris Kaune turėjo nekilnojamojo turto, išpažino krikščionybę (buvo katalikas) ir buvo teisėtos santuokos palikuonis. Neatitinkantis šių trijų svarbių sąlygų, toks žmogus nebuvo laikomas visateisiu miestiečiu, galinčiu prisiekti miestui ir pretenduoti į miesto savivaldos organus“, – atskleidė pašnekovė.

Tik miesto piliečiai galėjo pretenduoti į miesto savivaldą, rezidavusią rotušėje. „Savivaldą sudarė miesto taryba (magistratas) – burmistrai ir tarėjai – ir suolininkų kolegija. Pastaroji sprendė teisminius reikalus, susijusius su baudžiamosiomis bylomis mieste. Taip pat miesto taryboje veikė vaitas – vaizdžiai kalbant, tuometis meras. Vis dėlto tokia analogija netiksli, nes vaitas dažniausiai būdavo bajoriškos kilmės asmuo, kurį skirdavo valdovas. Tai labiau garbės nei galios pareigybė. Vaitas turėdavo pasižymėti nepriekaištinga reputacija, kad miestiečiai iš tikrųjų gerbtų jį ir klausytų jo žodžio“, – akcentavo dr. L. Bucevičiūtė.

Istorikės teigimu, trijų pagrindinių sąlygų neatitikę Kauno gyventojai negalėjo vadintis tikraisiais miestiečiais, miesto piliečiais. Tad tikslinga juos būtų įvardyti miestėnais. Miestietis ir miestėnas LDK laikų Kaune buvo dvi skirtingos sąvokos.

„Miestėnas gyveno mieste, jis galėjo verstis amatais ir prekyba, turėti turto. Tačiau jis neatitiko būtinų sąlygų, todėl negalėjo pretenduoti į miesto savivaldą“, – pasakojo pašnekovė.

Žemiausią miesto socialinį sluoksnį sudarė užribio žmonės – benamiai, elgetos, prostitutės, padieniai darbininkai. Žemiausiam to meto visuomenės sluoksniui priklausė ir valstiečiai, kurie, patirdami savo šeimininkų engimą ir prievartą, neretai bėgdavo.

„Viena iš vietų, kur valstiečiai bėgdavo, būdavo miestai. Tuo metu populiarus lozungas skelbė: miesto oras daro žmogų laisvą. Iš tikrųjų, jei valstiečiui pavykdavo mieste išsislapstyti bent dešimt metų, jis tapdavo laisvas ir buvęs šeimininkas nebeturėdavo į jį teisių. Mieste besislapstantys valstiečiai dažniausiai stabilių pajamų neturėdavo ir tapdavo padieniais darbininkais“, – XV a. teisinius subtilumus atskleidė istorikė.

Viduramžių kasdienybė

Knygoje daug dėmesio skiriama kauniečių kasdienybei. Aprašant svarbiausius miesto istorinius įvykius, taip pat atskleidžiama, kaip gyveno, kuo tikėjo, ką dirbo ir valgė įvairių istorinių laikotarpių kauniečiai.

Dr. L. Bucevičiūtė pastebėjo, kad, tariant žodį „miestas“, iškyla šiuolaikiniam Kaunui būdingas vaizdinys – asfaltas, šaligatviai, apšvietimas. Vis dėlto, pasak jos, XV a. Kaunas vizualiai nelabai skyrėsi nuo kaimo. Nors jau būta mūrinių namų, mieste dominavo mediniai pastatai. Netgi akmenimis grįstą grindinį galėjai rasti tik centrinėje miesto dalyje, aplink rotušę.

„Be abejonės, viduramžių Kauno sanitarinė būklė buvo prasta. Vis dėlto mieste veikė viešosios pirtys, kuriose savo paslaugas teikė barzdaskučiai. Apskritai, barzdaskučių cechas buvo labai reikšmingas mieste, šio amato atstovų veiklos spektras buvo labai platus, aprėpė daugybę paslaugų, – pasakojo pašnekovė. – Barzdaskučiai ne tik atliko tiesioginę savo funkciją, bet ir kriminalinių bylų atveju būdavo kviečiami įvertinti aukos sužeidimų pobūdį, tarsi tų laikų medicinos ekspertai. Barzdaskučių cecho skiriamasis ženklas buvo varinė lėkštelė, keliama virš durų. Tai nuoroda, kad būtent čia galima tikėtis barzdaskučių paslaugų.“

Istorikės teigimu, kadangi Kaunas buvo svarbus viduramžių prekybos miestas, čia kiekvieną dieną zujo daug įvairiausių žmonių – ne tik vietinių miestiečių, bet ir svetimšalių pirklių. Tad pagrindinės miesto gatvės ir aikštės turėjo priminti spalvingą turgavietę, kurioje visi skuba, bendrauja vieni su kitais įvairiausiomis kalbomis – lietuvių, vokiečių, lenkų, rusėnų, judėjų.

„Eilinio kauniečio dienos ritmas būdavo susijęs su jo veikla. Dauguma miesto gyventojų buvo amatininkai ir pirkliai, kurių tikslas – parduoti kuo daugiau prekių. Tad dienos, kai atvykdavo gausesnės užsienio pirklių grupės, būdavo labai intensyvios ir reikšmingos. Pirkliai skubėdavo įsiūlyti savo prekes, o amatininkai norėdavo apsirūpinti reikalingomis žaliavomis, – apie to meto kasdienybę pasakojo istorikė. – Miesto gyvenimą paįvairindavo mugės. Jos buvo labai svarbios ir reikšmingos. Amatininkams ir pirkliams tai buvo puiki galimybė pristatyti ir išparduoti savo gaminius. Per muges Kaune, kaip ir kituose miestuose, prekyba vykdavo laisvai, svečiams pirkliams nebuvo taikomi prekybos draudimai.“

Mugės data būdavo iš anksto suderinama, todėl paprastai per muges į Kauną atvykdavo daug svetimšalių pirklių. „Pagrindinis veiksmas vykdavo aplink miesto rotušę. Čia buvo tuometė turgaus aikštė, kurioje prekiauta. Šalia – dabartinėse Muziejaus ir Santakos gatvėse – ir Hanzos prekių sandėliai, kur užsienio pirkliai sukraudavo sandėliuoti atsigabentas prekes“, – pasakojo istorikė, leisdama vizualizuoti ano meto Kauno gyvenimą.

Knygoje – istorinės asmenybės

Pasak dr. L. Bucevičiūtės, lengvai skaitoma knyga skirta skaitytojui, kurio nedomina sudėtingi akademiniai tekstai, bet jis nori daugiau sužinoti apie Kauną. Vis dėlto tai negrožinė literatūra. Knygai medžiagą rinko istorikai, joje galima rasti visus naudotos literatūros šaltinius.

„Kiekviename knygos skyrelyje veikia tam tikras herojus, kurio pavardės neminime, tad gali pasirodyti, kad tai išgalvotas žmogus. Tačiau, įsigilinus į aprašomą laikotarpį, tampa aišku, kad tai reali tuo metu gyvenusi asmenybė. Pavyzdžiui, skyriuje, pasakojančiame apie vienuolių benediktinių įsikūrimą Kaune, minima sesuo Eufemija. Tai  tikra istorinė asmenybė – Kauno pavieto teisėjo Andriejaus Skorulskio dukra Eufemija Skorulskytė, kuri tapo vienuole, – atskleidė pašnekovė. – Stengėmės skaitytojų neapkrauti informacija. Tačiau, susidomėjus tam tikra asmenybe ir norint apie ją sužinoti daugiau, galima pasinaudoti knygoje pateiktomis nuorodomis ir susirasti akademinių tekstų, kuriuose plačiau rašoma apie tą žmogų.“

Papasakojus apie pagrindinius beveik 700 metų istoriją skaičiuojančio Kauno įvykius, knygos veiksmas baigiasi 2022-aisiais – metais, kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Paskutiniame skyriuje aprašomi Laisvės alėja einantys Vytauto Didžiojo universiteto absolventai, kurie vėliau susėda kavinėje ir simboliškai pakelia bokalus. Jų vardai minimi ne veltui, nes tai aštuoni knygos bendraautoriai, kurie tikisi, kad jų parengta knyga skaitytojams padės daugiau sužinoti apie savo miestą.

„Žinoma, gana nedidelės apimties literatūros kūrinyje neįmanoma sutalpinti visos Kauno istorijos. Tačiau tai ir nebuvo mūsų tikslas. Lengvais potėpiais paryškinome tam tikrus esminius prabėgusių šimtmečių Kauno reiškinius, įvykius ir žmones. Tikimės, kad skaitytojui apie juos skaityti bus įdomu, jis atras intriguojančių ir netikėtų faktų“, – vylėsi dr. L. Bucevičiūtė.

1440 m. Kaune įsteigiama Hanzos pirklių kontora

<...> Prisišvartavus Hansas kaipmat suprato, kad susikalbėti šiame mieste sunku nebus. Uoste daug kur girdėjo kalbant vokiškai. Visame triukšme buvo įmanoma išskirti šnekant lietuviškai, lenkiškai ir rusėniškai. Kauno uosto garsas nedaug skyrėsi nuo gimtojo Dancigo: vienas per kitą rėkė žmonės, daužėsi laivai, dunksėjo iškraunami kroviniai. Kiek paklausinėjęs jis kaipmat išsiaiškino, kad geriausia eiti link vadinamųjų Hanzos sandėlių. Ten ir ras visus reikiamus asmenis. Sandėliai buvo dideli, todėl laivui dar tik artinantis prie uosto kairiajame Nemuno krante, visai netoli nuo santakos su Nerimi, jis įsidėmėjo eilę išskirtinių pastatų, būdingų pirklių gyvenamam miestui.

Išlipęs į sausumą Hansas leidosi krantu link Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, kurioje dažniausiai meldžiasi visi atvykėliai iš vokiškų žemių. Už dar visai neseniai pastatytos bažnyčios matėsi nedidelės, bet senos vietinių gyventojų kapinės. Toliau kelias ėjo link raudonų plytų pastato išskirtiniu fasadu. Buvo aišku, kad jis irgi neseniai čia stovi. Į gatvę buvo atsukta ištaigingoji jo pusė: vienodai išdėstyti į viršų kilo penki plytų stulpeliai, viršuje papuošti lyg kokiais pumpurais. Matyt, šiame name sprendžiami svarbūs miestui klausimai, nes iš abiejų pusių jo duris varstė galybė žmonių. Visai greta pastato iš šiaurinės pusės stovėjo dar vienas tokio paties dydžio namas. Tik nebuvo toks puošnus ir atrodė, kad yra skirtas laikyti prekes. Prieš jo duris, į kurias vedė nedideli laipteliai, ėjo dar viena statmena gatvė. Hansui reikėjo pasukti kairėn, kad pasiektų savo tikslą – prekių sandėlius.

Kiek paėjęs vyras susitiko pažįstamą iš Dancigo ir tuoj ėmėsi visko klausinėti. Jiedviem vaikštant po miestą pavyko sužinoti, jog Hanzos kontora Kaune atidaryta prieš beveik trisdešimt metų, bene 1440-aisiais. Jos pirkliai tarpininkauja perveždami pagrindines prekes. Labai apsimoka į Kauną gabenti ne tik druską, kurią šį sykį atplukdė Hansas, bet ir tokias gėrybes, kaip gelumbę, prieskonius ar net silkę. Žinoma, gerai čia perka ir prabangos prekes: papuošalus, stiklą, išdailintus koklius ar gražiai dekoruotus indus. Kadangi šiuose kraštuose gausiai vartojamas midus ir alus, tai niekuomet neprašausi atgabendamas vieną kitą bokalą. Indą, dekoruotą biblijiniais vaizdais, į kelionę buvo pasiėmęs ir Hansas, taip įprasmindamas tėvo atminimą, kuris šį bokalą dar jaunystėje buvo būtent šiuose kraštuose išlošęs ir visur vežiodavosi kaip talismaną.

Jaunasis pirklys prisipažino, kad atėjus pavasariui ketina namo leistis prisikrovęs ne tik žvėrių kailių ir pelenų, bet ir odos, verpalų bei taukų. Žinoma, visa tai bus tik pavasarį. O dabar reikia rūpintis iškrauti atplukdytą druską, pelningai viską parduoti ir sėkmingai įsikurti šiame mieste peržiemoti.

Hanso tėvas buvo žinomas šiuose kraštuose pirklys, todėl sūnui nereikėjo sukti galvos, kur apsigyventi. Jo namas stovėjo prie pagrindinės miesto aikštės. Dviejų aukštų dailus mūrinis pastatas buvo gražus pažiūrėti, nors ir neįmantrus. Vidiniame kieme stovėjo ūkiniai trobesiai, o pusrūsyje galima saugoti ir kai kurias atsivežtas gėrybes. Vis dėlto sukrauti visą 7 laštų svorio druskos krovinį šiame name niekaip nebūtų pavykę, todėl teks tartis dėl vietos Hanzos sandėlyje.

Šaltinis: „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“