Subendrinus bausmes, jam paskirta 15 tūkst. eurų bauda, taip pat pilnai tenkintas civilinis 89 tūkst. 804 eurų ieškinys turtinei žalai atlyginti bei priteistos ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Kaip pranešė teismas, įrodyta, jog V. S., veikdamas apgaule, savo ir savo ūkio naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Švelniakailius žvėrelius (audines) auginęs ūkininkas su Suomijoje veikiančia įmone buvo sudaręs išankstinio finansavimo sutartį. Ja įsipareigojo per 2017-2018 metų audinių auginimo sezoną užsakovams pateikti 6 tūkst. kailių ir už šį užsakymą gavo 114 tūkst. eurų avansinį mokėjimą.

Nustatyta, jog iš gautų 114 tūkst. eurų, V. S. daugiau kaip 55 tūkst. eurų išgrynino ir nepateikė jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Pasak teismo, V. S., žinodamas, kad nėra įvykdęs turimų įsipareigojimų, siekdamas apgaule įgyti svetimą didelės vertės turtą ir suprasdamas, kad įsipareigojimų nevykdys, dėl tų pačių kailiukų sudarė sutartį ir su Kanadoje veikiančia įmone.

Įrodyta, kad V. S. nutylėjo turimus neįvykdytus bei pradelstus įsipareigojimus, kurių įvykdymui neturėjo lėšų ir įsipareigojo jiems iki 2019 metų sausio 20 dienos pristatyti 5 tūkst. neapdorotų audinių kailių. Jie pagal sudarytą sutartį su Kanadoje veikiančia įmone buvo įkeisti.

Nuslėpdamas, kad audines yra įsipareigojęs užauginti kitai įmonei, V. S. iš Kanadoje veikiančios įmonės avansiniu mokėjimu gavo 75 tūkst. eurų.

Iš gautų 75 tūkst. eurų, apie 23 tūkst. eurų V. S. išgrynino ir nepateikė jokių išlaidas pagrindžiančių pinigų, o likusią sumą – apie 52 tūkst. eurų – jis panaudojo padengdamas turimus finansinius įsipareigojimus įmonėms ir fiziniams asmenims, pervesdamas į buvusios sutuoktinės asmeninę banko sąskaitą bei apmokėdamas už įvairias prekes ir paslaugas.

Sudarydamas sutartį su Kanadoje veikiančia įmone, V. S. melagingai patvirtino, kad ūkyje augina 1,7 tūkst. audinių ir apie 9 tūkst. 350 audinių jauniklių, nors Ūkinių gyvūnų registre buvo deklaravęs, jog jų augina 6,5 tūkst.

Teismo manymu, tam, jog sudarytų įspūdį, kad įsipareigojimus ketina vykdyti, V. S. įmonei buvo pristatęs 147 kailius (iš sutartų 5 tūkst.), kai tuo metu buvo pasirašęs papildomą susitarimą su Suomijoje veikiančia įmone, kuriai įsipareigojo pristatyti mažiausiai 3 tūkst. audinių kailiukų, už tai iš įmonės gavo 18 tūkst. 357 eurus.

V. S. nei per ikiteisminį tyrimą, nei per teisiamuosius posėdžius savo kaltės dėl nusikalstamų veikų nepripažino. Vyras teigė, jog audinių kailių nepristatė, nes sugedo ūkyje buvęs šaldytuvas, todėl kailiai sušuto ir juos teko išmesti.

Dėl aplaidžios buhalterinės apskaitos tvarkymo jis nepagrįstai kaltino buhalterinės įmonės darbuotojus.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus įrodymus, padarė išvadą, jog jų užtenka įrodyti V. S. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų.

Teismas pažymėjo, kad nė vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino versijos dėl audinių kailiukų laikymo šaldytuve, jų sušutimo ir utilizavimo. Taip pat įrodyta, kad V. S., turėdamas skolų tiek kitoms įmonėms, tiek fiziniams asmenims, turėjo tikslą avansu gautus pinigus, kurie buvo skirti audinių auginimui, panaudoti savo naudai – turimoms skoloms padengti bei savo interesams tenkinti.

Valstybinį kaltinimą teisme palaikė Kauno apygardos prokuratūros prokurorai.

Nuosprendis nėra galutinis ir gali būti skundžiamas.