Kauno greitosios pagalbos medikams teko patiems traukti į Nemuną įkritusią senolę. Juos kvietę poilsiautojai to daryti nesiryžo arba nenorėjo. O ugniagesiams gelbėtojams teko važiuoti aplinkui, nes jų sunkiasvorė technika negalėjo prasibrauti pro siaurą gatvelę užkimšusius lengvuosius automobilius.

Apie nelaimę pranešė šuo

Tai įvyko penktadienį – vidury baltos dienos. Apie 16 val. greitosios medikai gavo Šančių paplūdimyje, ties 13-uoju krantu, poilsiaujančios moters pranešimą. Ji teigė mačiusi, kaip pro šalį su šuniuku praėjo senyva moteris. Po kurio laiko keturkojis ėmė be perstojo loti – šuo kvietė pagalbą, nes jo šeimininkė plūduriavo kniūbsčia vandenyje.

Paprašius, kad skambinusioji ištrauktų nelaimėlę iš vandens, nes svarbi kiekviena minutė, ši atsakė, kad gali tik ją atversti ant šono, kad nebūtų veidu į vandenį. Pagalbą kvietusi ir medikus pasitikusi pusamžė moteris vėliau prisipažino, kad bijojo.

Neįveikiamos kliūtys

Tačiau atvykus greitosios ekipažui, pakrantėje buvo ir daugiau žmonių – ne tik pradėjusių rinktis smalsuolių, bet ir kitų poilsiautojų.

Nepaisant to, nelaimėlė tebeplūduriavo pusiau panirusi, bet jau paversta ant šono. O medikai, kad ją pasiektų, turėjo įveikti ištisą kliūčių ruožą – negalėdami prasibrauti į nelaimės vietą siaura 13-jo kranto gatvele, kuri buvo užstatyta automobiliais, jie turėjo važiuoti aplinkui, o po to dar bėgti krantu ir galiausiai patys traukti gyvybės ženklų neberodančią senolę į krantą.

Tai padarė greitosios medicinos pagalbos vairuotojas su gydytoja, pasiekę nelaimės vietą tik per keturias minutes, nors pranešimas juos užklupo ne per toliausiai esančioje Šančių pastotėje.

Čia pat, Šančiuose, savo padalinį turintys ugniagesiai gelbėtojai, kurių autocisterna – dar didesnė, pasirodė nelaimės vietoje tik dar už keturių minučių. Jiems, braunantis per kliūtis, teko sugaišti apie aštuonias minutes.

Mirtis tarp žmonių

Ištraukę iš vandens nelaimėlę, greitosios medikai ją įsikėlė į automobilį. Tačiau ne tik todėl, kad, prieš pradedant defibriliavimą, reikėjo nelaimėlę nusausinti, bet ir stengiantis ją apsaugoti nuo įprastinio tokiais atvejais besirenkančių smalsuolių fotografavimo bei filmavimo mobiliaisiais telefonais.

Deja, senolės išgelbėti nepavyko. Anot į nelaimės vietą atbėgusios jos dukters, ligotai motinai, turėjusiai ir implantuotą širdies stimuliatorių, buvo 84-eri. Ir, greičiausiai, sutrikus sveikatai, jau nebuvo galima jos atgaivinti.

Tačiau poilsiautojai bei pradėję rinktis smalsuoliai juk nežinojo, kas atsitiko. O ir viskas įvyko prie pat kranto, o ne viduryje Nemuno. Ir ištraukti nelaimėlę iš vandens tikrai galėjo bet kas, nelaukiant, kol atvyks specialiosios tarnybos.  

Susvetimėjimas ar neišprusimas?

„Mes kasdien susiduriame su tokiu abejingumu. Skambinama iš pravažiuojančių automobilių, net nesustojant nelaimės vietoje, – dalijosi patirtimi Kauno greitosios pagalbos medikai, nesijausdami jokiais didvyriais. – Kas pirmas atvažiuoja, tas ir puola į pagalbą. Mes laukiame gelbėtojų tik tada, kai negalime prieiti prie nelaimėlio. O šiaip nebijome nei purvo, nei vandens.“

Be to, anot pašnekovų, šis įvykis ne tik apnuogino dalies mūsų visuomenės abejingumą kito nelaimei. Dar kartą pasitvirtino ir tai, kad gerų norų turintis žmogus nesiryžta padėti kitam, nes turi per mažai žinių, kaip teikti pirmąją pagalbą.