Įvykių chronologija tokia: po vidurnakčio Bendrasis pagalbos centras sulaukė sunerimusio vyro skambučio, kad galimai kažkas negero nutiko minėtame daugiabutyje gyvenančiai moteriai, kuriai jis niekaip negali prisiskambinti telefonu.

Tradiciškai apie šį įvykį informuota policija bei greitosios medikai. Tačiau nuspręsta pirmiausiai nurodytu adresu siųsti policiją.

Šios pareigūnams nurodyto buto durų, nepaisant beldimo į jas bei skambinimo durų skambučių, niekas neatidarė, dėl ko tradiciškai paprašyta ugniagesių gelbėtojų pagalbos.

Tačiau, panašu, kad skambinusysis į Bendrąjį pagalbos centrą sugebėjo įtikinti ir policiją, kad gali būti svarbi kiekviena minutė.

Ugniagesių gelbėtojų, vienintelių pranešusiųjų apie šį įvykį, suvestinėse teigiama, kad jų pagalbos, atskubėjus nurodytu adresu per šešias minutes, nereikėjo. Policija jau pati buvo atidariusi duris.

Anot policijos atstovės, jos kolegos rado šiame bute 36-erių metų moterį, kurios gyvybei ne tik negrėsė joks pavojus, bet ir nereikėjo jokios pagalbos.

Natūraliai kylant klausimų, kas tokiu atveju atsakys už sugadintą turtą, policijos atstovė atsakė, kad jos kolegos, reaguodami į šį pranešimą, taip pat bergždžiai naudojo brangų savo laiką bei resursus.

Žodžiu, aiškintis „išgelbėtajai“ reikėtų su tarnybas ant kojų sukėlusiu vyriškiu. Jeigu bendrauti su šiuo nenorėta, tai, kodėl nereaguota ir į uniformuotų policijos pareigūnų beldimą bei skambinimą į duris?