Sunkmečio įkarštyje valstybės vairą perima moterys. Prezidento postą užėmė Dalia Grybauskaitė, o vienai svarbiausių – Finansų ministerijai – vadovauja laikinoji ministrė Ingrida Šimonytė.

– Kodėl priėmėte pasiūlymą užimti finansų ministro pareigas? Juk argumentų prieš turbūt buvo gerokai daugiau negu argumentų už?

– Svarstymas buvo paprastas. Vienoje pusėje yra daugybė minusų, o pliusai – tai viltis, kad realiai galiu padėti savo valstybei dirbdama šį darbą. Materialinių ar karjeros pranašumų nematau, nes politinio darbo amplua manęs niekada neviliojo. Iki tol maniau, kad ministerijos sekretoriaus pareigos yra karjeros viršūnė viešajame sektoriuje. Kadangi padėtis netradicinė, priėmiau netradicinį sprendimą. Nutariau pabandyti, nes nuoširdžiai tikiu tuo, ką daro ši Vyriausybė.

– Jūs minima kaip viena antikrizinio plano, kurto prieš Naujuosius metus, autorių. Ar praėjus pusmečiui gyvenimas pateikė netikėtumų, apie kuriuos negalvojote kurdami planą?

– Dėl tos autorystės... Jau juokaujama, kad iš žmonių, kurie minėti kaip to plano autoriai, greitai bus galima sudaryti naują politinę partiją. Neatsisakau savo indėlio, tačiau autorystės prisiimti negaliu, nors visiškai pritariu kokiems 80 proc. to plano sprendimų, kitiems – galbūt su išlygomis. Yra keli sprendimai, kurie man atrodė nebūtini.

Tuo metu iš tikrųjų atrodė: taip, mes krentam, bet tikėjomės, jog tas kritimas bus mažesnis, nei parodė šie metai. Tai lėmė du dalykai. Pirmiausia – bankai staiga pakeitė skolinimo politiką. Kad ji turėjo keistis, buvo akivaizdu, nes tendencijos stebėtos nuo 2008 m. Bet tokio greito apsivertimo nesitikėjome. O kitas dalykas – tuo pačiu metu aplinkinėse eksporto rinkose iškilo savų problemų: smuko vartojimas, nuvertėjo Švedijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos valiutos. Tai dar labiau užspaudė tą šaką, kuri turi šalį ištraukti iš nuosmukio.

Tačiau jei mes nebūtume priėmę visų tų priemonių gruodžio mėnesį, tai dabar turėtumėme 15–16 proc. biudžeto deficitą, ir pagrindinis klausimas būtų, kaip jį galėtume finansuoti. Tokiu atveju gyventume tokiu režimu – kiek pinigų gavau, tiek išdalijau ir nieko daugiau nežinau. Tai būtų labai skausminga, nes jei turi suplanuotą biudžetą, asignavimus ir įsipareigojimus, ir staiga tau vieną dieną pasako, kad bus finansuojama tik trečdalis ar pusė to, tai įsivaizduokite, kaip reikėtų gyventi.

– Ką būtumėte dariusi kitaip? Galbūt reikėjo labiau didinti pridėtinės vertės mokestį (PVM)?

– Būčiau linkusi žengti tuos žingsnius, kurie pareikalautų mažiau sprendimų ir duotų daugiau efekto. PVM didinimas būtų buvęs vienas tokių dalykų. Tikrai nebūčiau mažinusi gyventojų pajamų mokesčio tarifo, nes tai beprasmiškas sprendimas, turint omeny, kad darbo užmokestis po didžiulio šuolio turi mažėti. Tuo metu nepasisakiau ir už pelno mokesčio didinimą, nes vertinant investicinį patrauklumą ir kitus aspektus buvo galima šio sprendimo ir nedaryti.

Tai, kas pateikta Seimui su naujausiu biudžeto pakeitimu, yra vieno mokesčio – darbo užmokesčio fondo viešajame sektoriuje – pakeitimas. Tai geriausia strategija, kuri finansiškai ir kitomis prasmėmis duotų patį geriausią efektą.

– Kokių priemonių ruošiatės imtis ateityje?

– Turime pabaigti su Seimui pateiktais sprendimais. Tai siūlymas mažinti darbo užmokestį ir didinti PVM, dėl to diskusijų dar neabejotinai bus. Galvosim, ką darysim toliau. 2010-ųjų biudžetas bus ne ką menkesnis negu šiųmetis, nes vis dar turėsime mažėjančias pajamas, smunkančią ekonomiką, todėl gali prireikti daugiau priemonių. Dėl jų šiuo metu Vyriausybėje diskutuojame ir su profsąjungomis, ir su verslu, su pensininkais, ir su įvairiomis socialinėmis grupėmis.

Problema yra paprasta – skola auga labai sparčiai. Šalis, kuri turėjo vos 15 proc. BVP siekiančią skolą, labai greitai gali tapti šalimi, turinčia 100 proc. BVP skolą. Jei turime tokio dydžio deficitus, tai reiškia, kad turime vis daugiau lėšų skirti palūkanoms mokėti ir negalime šitų lėšų skirti kitoms reikmėms.

Kalbame apie socialinio draudimo fondo išmokų peržiūrėjimą, taip pat atlyginimų valstybės tarnyboje mažinimą, galbūt socialinio draudimo įmokų didinimą. Pagrindinis iššūkis šaliai šiuo metu yra ne valstybės biudžetas, o socialinio draudimo fondo biudžetas, kuris labai tiesiogiai priklauso nuo darbo užmokesčio, o kadangi jis laba sparčiai krenta, krenta ir jo pajamos, nors išlaidos išlieka gana pastovios. Visų "Sodros" išlaidų – pensijų, motinystės ir nedarbo išmokų – mažinimas visada sukelia ginčus.

Kalbų, ką čia priimti, o ko ne, dar bus. Pavyzdžiui, didinti pensinį amžių – pirmaisiais metais šis sprendimas duoda nedidelį efektą, bet tai labai svarbi priemonė galvojant apie tai, kas bus po 20–30 metų. Paprastų karpymų metas baigėsi. Reikia galvoti ne apie tai, kaip "Sodra" užbaigs šiuos metus, o kokia jos padėtis bus kitais ir dar kitais metais, nes jos padėtis pradės gerėti tik tuomet, kai pradės augti darbo užmokestis. Tai geriausiu atveju bus 2012-aisiais.

– Ar turite viziją, kaip Lietuva atsigaus po krizės, ir ar šiuo metu mokesčių našta besiskundžiantis verslas po 2–3 metų galės lengviau atsikvėpti?

– Turėtume visi susėsti ir dėl to susitarti. Verslas pastaraisiais metais ėjo pačiu paprasčiausiu keliu – buvo daug pigių pinigų, staiga visi ėmė dėmesį skirti nekilnojamajam turtui, staiga visi tapo vystytojais, staiga visos gamybinės teritorijos buvo paverstos nuomojamais biurais. Dabar susiduriama su milžiniškomis problemomis. Visa tai galėjo vykti tik todėl, kad buvo daug pigių pinigų.

Faktas, kad tokių pinigų niekada nebebus. Tai reiškia, kad joks vidaus vartojimas verslo negalės ištraukti, todėl gelbės tik tai, ką jis gali parduoti užsienyje. Dabar Lietuvoje, sakyčiau, yra sanitarinis laikas – išliks tie verslai, kurie turi ką parduoti užsienyje. O Vyriausybė turi mažiausiai dvi užduotis. Pirmiausia, ji eksportuotojams turi padėti per inovatyvias priemones, kuriamas Ūkio ministerijos, gauti ES pinigus. Be to, mums mirtinai reikia tiesioginių užsienio investicijų, apie kurias ilgą laiką buvome pamiršę, nes pinigų netrūko. O juk turime problemų, dėl ko jos neateina. Jos paprastai neateina ne dėl mokesčių, o dėl popierizmo, biurokratinės aplinkos.

Neneigiu, kad ateityje gali būti mokesčių pakeitimų. Tikrai apie tai kalbėsime, diskusijos jau prasideda. Manau, reikia mažinti pelno mokestį – tai ir verslui, ir užsienio investuotojams būtų gera žinia. O teiginius, kad ir kiti mokesčiai yra dideli, vertinčiau atsargiau. Tačiau valstybė turi galimybių padaryti taip, kad verslas galėtų taupyti, t.y. nereikėtų skirti daug laiko ir pinigų vykdant begalinius biurokratinius reikalavimus.

– Užsiminėte apie bankus, kurie šiuo metu atsisako skolinti. Jų pozicija lyg ir pateisinama, mat taip stengiamasi apsisaugoti nuo nuostolių. Tačiau ar yra kokių svertų paveikti bankams?

– Bankų biznis yra skolinti. Suprantu, kad bankas negali skolintis už 10 proc., o skolinti už 3 proc., nes jis bankrutuos. Kita vertus, negali gi būti taip, kad šiuo metu visai nėra perspektyvių projektų, kuriems nebūtų galima duoti pinigų. Netikiu tuo. Sutinku, kad galbūt nėra gerų nekilnojamojo turto projektų, tačiau kad apdirbamojoje ar kitoje pramonėje nebūtų nei vieno gero projekto, tuo vis dar abejočiau. Bankai suvokdami tai, kad jų verslas nėra valdyti turtą, o skolinti, turėtų tas rizikas vertinti šiek tiek santūriau.

– Ar yra koks būdas bankus priversti skolinti?

– Tiesioginių svertų Vyriausybė kaip ir neturi. Ko tikrai nesinorėtų, tai įsivelti į tokius tarpusavio kaltinimus ir bandymus vieni kitiems įkąsti. Ach, jūs, bankai, neskolinate, mes tuojau priimsime fizinių asmenų bankroto įstatymą ir tada jums visiems bus labai blogai. Bankai tuomet atsakys padidindami VILIBOR iki 20 proc. ir iš viso niekas negalės pasiskolinti. Tai neproduktyvi diskusija. Įsivaizduoju, kad valstybė galėtų pabandyti pasiūlyti bankams projektų, kuriuose jiems būtų įdomu dalyvauti. Intensyvesnis bendradarbiavimas ir dialogas galbūt tą butelio kamštį galėtų pramušti. Aišku, nereikia įsivaizduoti, kad bankai yra aptekę pinigais ir jų niekam neduoda. Bankai turi problemų, jos pasaulinės. Daugelį bankų gelbėjo valstybės, o mums kol kas labai sekėsi, kadangi nereikėjo to daryti.

– O ar reikėtų gelbėti bankus mokesčių mokėtojų pinigais, jeigu jie neskolina verslui? Finansinio tvarumo įstatymas nėra priimtas, tačiau diskusijos vyksta.

– Kad to įstatymo neturime, dar nereiškia, kad nebus problemų. Tačiau galime atsidurti situacijoje, kai problema iškils ir nežinosime, ką su tuo daryti. Tai procedūros, ką Vyriausybė darys vienu ar kitu atveju, todėl to tikrai nevadinčiau pagalbos bankams įstatymu. Jeigu bankų sektorius susidurtų su problemomis, o šio įstatymo nebūtų, vis tiek ta dilema iškiltų, kaip kad iškilo Latvijoje dėl "Parex" banko.

Šis įstatymas Vyriausybės tikrai neįpareigoja gelbėti bankų, ir tikrai nemanau, kad yra naivuolių, tikinčių, jog Lietuva gali išgelbėti kurį nors Skandinavijos banką. Antrinės bendrovės pirmiausia yra pagrindinės bendrovės rūpestis. Turint omenyje, kad tiek SEB, tiek "Swedbank" oficialiai labai aiškiai deklaruoja, kad antrinėms bendrovėms suteiks tiek kapitalo, kiek reikės. Taigi nemanau, kad tą įstatymą gali tekti išbandyti dėl kurio nors iš antrinių bankų.

– Užsiminėte apie fizinių asmenų bankroto įstatymą. Dabar jis būtų nesąžininga priemonė "paspausti" bankus, tačiau ar apskritai jo reikėtų?

– Neįsivaizduoju, kodėl šio įstatymo Lietuvoje neturėtų būti. Klausimas tik, kada jį reikėtų priimti. Žmonės į tą įstatymą žiūri labai paprastai ir vertina kaip lengviausią savo problemų sprendimą užuot ėję kalbėtis į bankus, kurie dažniausiai suinteresuoti susitarti, nes jiems nereikia daug butų ar namų.

Manau, kad tas įstatymas anksčiau ar vėliau bus. Klausimas kyla dėl jo įgyvendinimo ir teismo proceso, kaip įvertinti, ar aplinkybės jau atitinka bankrotą ar dar ne. Ūkio ministerija šiuo metu dirba su šio įstatymo koncepcija.

– Beje, ar Vyriausybė, skolindamasi iš vietos bankų, tokiu būdu neatima pinigų iš verslo? Juk bankai kur kas mieliau skolina valstybei, nes dėl jos garantijų yra tikresni.

– Taip, iš principo tai problema. Tai vienas argumentų, kodėl reikia mažinti biudžeto deficitą. Jį reikia spausti tam, kad nereikėtų daug skolintis, nes kai valstybė skolinasi nemažai, ji tarsi paima tas lėšas, kurios kitaip būtų padalytos verslui. Tačiau tai nereiškia, kad visos lėšos, kurias mes pasiskoliname, būtų atiduotos verslui. Bet faktas tas, kad jeigu bankas gali pasirinkti, skolinti valstybei ar rizikingesniam projektui, veikiausiai rinksis valstybę. Jeigu susitartume dėl mažesnio biudžeto deficito, pavyktų iš dalies išspręsti ir šią problemą. Neseniai išleidome 500 mln. eurų vertės obligacijų emisiją vien dėl to, kad taip dažnai nesiskolintume vidaus rinkoje.

– Iki šių metų Vyriausybė buvo pasiskolinusi daugiau kaip 6 mlrd. litų, kiek dar ketinama pasiskolinti iki metų pabaigos?

– Turime pasiskolinę beveik 7 mlrd. litų. Kiek dar reikės, nenorėčiau atskleisti. Bet skolintis iki šiol mums sekėsi, todėl bandysime ir toliau tai daryti. Galvojame rudenį platinti dar vieną euroobligacijų emisiją. Vis dėlto negalime būti tikri, kad tą pavyks padaryti, nes sėdime ant tokio ugnikalniuko.

– Jeigu nepavyksta pasiskolinti ar stabilizuoti finansų iki metų pabaigos, ar turite atsarginį planą? Jau minėjote, kad neatmetate galimybės kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą (TVF).

– Pagalba iš tarptautinių institucijų nėra atsarginis planas, o viena opcijų, kuri visą laiką yra šalia. Yra tarptautinės organizacijos, pirmiausia, Europos Komisija (EK), po to – TVF. Kaip ES šalis pirmiausia kreiptumėmės į EK, nes ir Latvijos atveju, didžiausią pinigų dalį skiria EK, o ne TVF, nors visi kalba apie pastarąjį.

Jei matome, kad negalime finansuoti skolos ar atsiranda kažkokių problemų skolinantis, tai visada galima šia galimybe naudotis. Visada galime kreiptis kaip šalis narė, susitarti dėl papildomų sąlygų, jeigu tokios būtų keliamos, nors šiek tiek tuo abejočiau. Įvertinus tai, kiek Vyriausybė jau yra padariusi be jokių liepimų ir įsipareigojimų, tie papildomi reikalavimai galės būti tokie, kokius Vyriausybė ir pati planuoja.

– O kas būtų blogiau: ar kreipimasis pagalbos į tarptautines institucijas, ar devalvacija?

– Tai iš viso nepalyginami dalykai. Nieko nematau blogo, jeigu tektų kreiptis į TVF. Kitų valstybių problema dažnai būna ta, kad jos ilgai ignoruoja sunkumus, o kai pamato, kad nebegali daugiau išgyventi, kreipiasi pagalbos. Mūsų atžvilgiu situacija yra kitokia: kritikuota ir barta Vyriausybė jau kelis kartus sumažino deficitą, politinė valia pakankamai stipri. Tad jeigu reikės, tai į TVF ir kreipsimės, o ne devalvuosime litą.

Devalvacija nėra alternatyva, jos žala yra gerokai didesnė. Kai kreipiamasi į TVF, žala daugiau padaroma šalies reputacijai, o devalvacijos atveju žala yra materiali, nes didžioji paskolų dalis paimta eurais, tai reiškia, kad žmonių, valstybės ir verslo įsipareigojimai labai išauga. Jau nekalbu apie gyventojų pasitikėjimą valstybe, nes jie visą laiką žinojo, kad vienas euras buvo 3,45 lito. Devalvacija turi teorinį pranašumą, kad staiga šalis tampa pigi ir itin konkurencinga. Mūsų pasirinktas kelias yra siekti to paties, tik sudėtingesniu būdu – per algas ir per kainas.

Kodėl vakariečiai dažnai sako, kad mūsų ši strategija nesuveiks? Nes jie neįsivaizduoja, kaip darbo užmokestis gali mažėti 10 proc. Jeigu Prancūzijoje kas nors pasakytų, kad jūsų darbo užmokestis mažės 1 proc., tai Paryžiuje būtų pilnos gatvės streikuojančių žmonių. Tas jiems atrodo neįmanoma, o mes jau vieną kartą buvome Rusijos krizėje, tada ūkis prisitaikė pakankamai greitai. Rinka jau kartą prisitaikė, todėl galvojame, kad taip konkurencingumą ir atgausime.

– Kaip manote, kiek ilgai truks tas prisitaikymas ir atlyginimų mažėjimas?

– Mūsų vertinimais, jie kris iki pat 2011 metų. Didžiausias nuosmukis bus šįmet, toliau jis mažės, o 2012-aisiais darbo užmokestis pradės šiek tiek augti. Pozityvus ūkio augimas numatomas 2011 metais, kitais metais jis dar bus neigiamas. Labai svarbios Vakarų rinkos, kadangi priklausome nuo eksporto. Kuo greičiau juose pavieniai atsigavimo ženklai virs tendencijomis, tuo greičiau kilsime ir mes.

– O ar manote, kad Lietuva iš krizės galėtų pradėti kilti turėdama eurą, kaip kad planuoja premjeras Andrius Kubilius?

– Laikantis labai patikimų ir kietų deficito mažinimo strategijų, techniškai įmanoma 2011 metais atitikti kriterijus, kad 2012-aisiais būtų galima įsivesti eurą. Tačiau žiūriu į tai labai racionaliai: euro šaliai reikia. Jo reikia, nes visi šie VILIBOR, CDS yra ta kaina, kurią mes mokame už tai, kad jo neturime nekalbant jau apie visus gandus dėl devalvacijos. Jeigu mes būtume įsivedę eurą 2007 metais, šių neramumų jau nebūtų, turėtume žemesnes palūkanų normas, valstybė skolintųsi už kitas palūkanas.

Mano atsakymas į klausimą, ar 2012-aisiais euras realu: tai yra labai didelis iššūkis ir pareikalaus labai didelių pastangų. Euro reikia ne valdžiai, nes jeigu valdžia brangiai skolinasi, tai ne ministerija už tai sumoka, o žmonės, todėl kad visas palūkanas ir skolas atiduos mokesčių mokėtojai.