Rūdninkų knygynas atsilaikė prieš didžiųjų tinklų konkurenciją ir atgaivino susidomėjimą vinilinėmis plokštelėmis. Po dvylikos veiklos metų savininkai drąsiai sako neskaičiuoją darbo savaitės dienų.

Pasakoti apie šeimos valdomą Rūdninkų knygyną norisi pradėti netikėtai – nuo į jį užsukusio lankytojo, kelioms minutėms nutraukusio pokalbį su vienu knygyno savininkų Deimantu Vainilka. Sužinojęs, kad knygyno savininkas šiuo metu bendrauti negali, jis pažadėjo pasisukinėti mieste ir sugrįžti, kai šis bus laisvas. „Tai yra vienas mūsų žmonių, čia perkančių vinilines plokšteles. Jis mėgsta pabendrauti apie muziką. Mūsų knygynas nėra tokia parduotuvė, kur ant darbuotojų nugarų parašyta “Aš galiu jums padėti„, bet kur darbuotojai tik parodo, kurioje pusėje ieškoti prekės. Čia ateinantys žmonės nori, kad su jais kalbėtų ta pačia kalba“, – lankytojui išėjus sakė D.Vainilka.

Knygyno savininkas dienraščiui papasakojo apie knygų ir vinilinių plokštelių derinį knygyne, glaudų ryšį su klientais ir pirmuosius verslo žingsnius.

– Kaip ir kada gimė idėja įkurti knygyną?

– Knygynas jau 12 metų priklauso mūsų šeimai, tiesa, šis verslas gimė truputį spontaniškai. Pirmuosius žingsnius žengė tėvai, o mes su seseria Karolina į procesą įsijungėme šiek tiek vėliau. Tiesa, dabar pagrindinius darbus atliekame mes abu. Mes ir sukūrėme dabartinį knygyno veidą, toks jis yra jau šešerius septynerius metus.

Iš pradžių buvo labai sunku, nes galvojome, kad reikia turėti visas naujas knygas, kaip daro kiti knygynai. Tačiau tai yra visiškas savęs žlugdymas. Svarbiausia žinoti, kaip norėtum atrodyti. Aišku, užtrukome ilgą laiką, kol „nulipdėme“ save.

– Kas padėjo formuoti unikalų knygyno įvaizdį?

– Kaip reikia įgyvendinti knygyno idėją, truputį pasufleravo kelionės, – iš jų nuolat atsivežame ir idėjų, ir daiktų. Keliaudamas pastebėjau, kad vinilinių plokštelių parduotuvės gyvuoja visame pasaulyje. Kadangi plokštelių turėjau nuo senų laikų, – kasetes išmečiau, tačiau plokšteles pasilikau, – jomis po truputį užpildžiau lentynas. Taip pat radome bendraminčių.

Nuo šių metų vežtis plokštelių pradėjome labai intensyviai ir kol kas esame vieninteliai Lietuvoje, turintys tokį jų pasirinkimą. Dabar siūlome ir senų plokštelių, kurias žmonės paprastai perka sau, ir naujų, kurias dovanoja kitiems. Malonu tai, kad žmonės jas dovanoja net ir tiems, kurie neturi patefono, tačiau labai mėgsta kurią nors grupę. Kartais po pusės metų žmonės ateina ir sako, kad patefoną jau įsigijo.

Taip pat tapti įdomesniems mums padėjo siūloma spauda apie muziką, madą ir pan. iš visos Europos. Turime partnerių, kurie padeda žengti koja kojon su visa Europa.

– Vinilinių plokštelių šalyje siūlote bene vieninteliai, tad ar buvo sunku rasti tiekėjų?

– Kai kurie susitarimai su užsienio partneriais užtruko net iki metų. Lietuvos rinka plokštelių ir žurnalų požiūriu juokingai maža – pas mus nėra pasiūlos arba nėra daug žmonių, galinčių jas įpirkti. Taigi reikėjo labai argumentuoti savo norą bendradarbiauti: vieni prašė parodyti savo finansines ataskaitas, kiti patikėjo mūsų didžiuliu noru.

– Minėjote, kad buvo ir sunkumų. Ir nenuostabu – juk šalies rinkoje esama didelių knygynų tinklų. Kaip pavyksta su jais konkuruoti?

– Pradžia buvo sunki, nes reikėjo apsibrėžti savo tikslus. Mums nesvarbu, knyga išleista šiandien ar prieš penkerius metus, – svarbu tai, kas joje yra. Todėl mes pradėjome labai atidžiai atrinkti knygų turinį. Pradėjome klausinėti žmonių, kas jiems įdomu, arba žiūrėti, kokių lankytojų pas mus užsuka. Lietuvoje gyvenimo tempas labai lėtas – užsienyje jis greitesnis, dėl to ir privalai sekti naujienas.

– Kai kam gali pasirodyti, kad pasiūlyti knygų ir vinilinių plokštelių vienoje erdvėje – neįprasta. Kodėl nusprendėte aprėpti abi šias kryptis?

– Šios kryptys labai glaudžiai susijusios. Nes tas žmogus, kuris yra truputėlį reiklesnis muzikai, taip pat reikliau renkasi ir knygą. Ir atvirkščiai: tas, kuris klausosi geros muzikos, labiau krapštosi tarp knygų.

– Kaip tuomet apibūdintumėte savo klientus?

– Vinilinės plokštelės yra brangios. Tačiau nereiškia, kad jas perka tik turtingi žmonės. Yra ir žmonių, kurie atsisako begalės dalykų, kad nusipirktų tam tikrą vinilinę plokštelę. Su šiais žmonėmis reikia bendrauti, ir tai veža. Knygyne sukasi daugiau ar mažiau tie patys žmonės, o ir nauji ilgam nedingsta. Labai stengiamės, kad būtume įdomesni ir kas nors surastų tai, ko ieškojo. Aišku, daugelį dalykų dabar galima surasti internete ir atsisiųsti, bet žmonėms vis tiek norisi tiesioginio bendravimo.

– Matyti, kad su klientais palaikote artimą ryšį. Ar komunikacija iš lūpų į lūpas yra bene svarbiausias būdas pranešti apie savo knygyną?

– Šiandien yra ir daugiau būdų, kaip save reklamuoti, tačiau iš pradžių komunikacija iš lūpų į lūpas buvo svarbiausia. Verslo pradžia buvo tikrai sudėtinga, o pirmas drąsesnis žingsnis pranešti apie save buvo nusipirkti reklamos plotą nemokamai platinamame leidinyje. Tai padėjo padidinti apie mus šnekančių žmonių būrį. Tačiau apskritai mes reklamuojamės šiek tiek kitokiu būdu: jau daug metų kas mėnesį ar du rengiame įvairias jaunų žmonių ar studentų parodas, kuriose jie į gyvenimą prikelia užsigulėjusius savo darbus. Prieš ketverius ar penkerius metus čia netgi vyko mados parodos atidarymas – toji paroda vėliau pasklido po visą žiniasklaidą. Ir meninis filmas „Giedrė“ čia buvo filmuojamas.

– Galbūt šiandieną jau planuojate verslą plėsti?

– Plėstis į kitą miestą tikrai norėtume. Važiuotume į visus Lietuvos miestus ir miestelius, kurie turi senamiesčius. Tačiau problema ta, kad šalyje visi gyvena prekybos centruose. Nežinau, ar mes rastume savo vietą prekybos centre – prisitaikyti galėtume, tačiau, manau, laikysimės siekio būti senamiesčio gyvenimo dalimi.

Prieš metus labai norėjome atidaryti knygyną Klaipėdos senamiestyje, bet ten nėra žmonių, todėl reikia investuoti labai daug pinigų ir laiko.

– Tačiau investuoti juk reikėjo ir Vilniuje.

– Reikėjo, tačiau išgyventi čia yra palankesnė vieta, – jei žiūrėtume iš komercinės pusės, aplinkui yra viešbučių. Be to, Vilniuje, kad ir sumažėjusi, išliko senamiesčio kultūra. Kaune ji taip pat gyvesnė, tad ten knygyną atidaryti būtų lengviau. Žinoma, niekada nesakau „niekada“.

– Kaip šiandien vertintumėte savo sėkmę?

– Net nežinau, kaip matuoti sėkmę: ar pagal malonumą dirbti, ar pagal tai, kokį komfortą darbas sukuria buityje. Tačiau žinau, kad rytais keliuosi norėdamas eiti į darbą, gyvenu neturėdamas ryškaus pojūčio, kuri šiandien savaitės diena, – pirmadienis man nesiskiria nuo sekmadienio. Be to, darbas yra geras tobulėjimo variklis. Mes labai daug skaitome ir klausomės muzikos, – aš beveik visas čia esančias plokšteles esu išklausęs, – tačiau jaučiu, kad to nepakanka.

– Grįžkime į gana tolimą praeitį. Ar prisimenate, kokios buvo pačios pirmos į jūsų lentynas atkeliavusios knygos?

– Atsimenu, kad turėjome didžiulę Agathos Christie knygų kolekciją. Keista – pradžia buvo tokia sudėtinga, kad šie dalykai man net neužsifiksavo atmintyje. Nors dabar nesunkiai galėčiau pasakyti, kokių plokštelių turėjome prieš šešerius metus.