„Swansea“ – tai pietų Velse įsikūręs ir šiuo metu aukščiausioje Anglijos „Premier“ lygoje žaidžiantis futbolo klubas. Jo pavadinimas, kaip dažnai nutinka Anglijoje, sutampa su miesto (liet. Svonsis), kuriam klubas atstovauja, pavadinimu.

„Swansea“ ekipa taip pat gerai žinoma dėl savo pravardės – gulbės. Tai tinkamas komandos apibūdinimas. Balta namų apranga žaidžiančius, solidų ir elegantišką futbolo stilių demonstruojančius  „Swansea“ žaidėjus lengva sutapatinti su šiuo paukščiu.

Šių metų vasario 24 dieną gulbės iškovojo didžiausią pergalę klubo istorijoje. Finale „Swansea“ net 5:0 sutriuškino „Bradford“ vienuolikę ir iškovojo Lygos, arba dar kitaip vadinamą „Capital One“, taurę. Tai pirmas tokio prestižo trofėjus komandos istorijoje.

Tačiau dar visai neseniai „Swansea“ atrodė visai ne kaip gulbė, o greičiau priminė Hanso Christiano Anderseno aprašytą bjaurųjį ančiuką. Šis klubas buvo žinomas tik vietiniams miesto gyventojams ar žmonėms, kurie detaliai seka žemesnių Anglijos futbolo lygų gyvenimą.

Simboliniu istorijos, kurią čia mėginsime papasakoti, pradžios tašku galima laikyti momentą, įvykusį lygiai penkerius metus nuo tada, kai dabartinis treneris Michaelis Laudrupas iškėlė į viršų Lygos taurę. Tuomet, 2007-ųjų vasario 24-ą, „Swansea“ treneriu buvo paskirtas jokios analogiško darbo patirties neturintis 33-ejų ispanasRoberto Martinezas.

Šis žmogus nebuvo visiškai nežinomas klubo sirgaliams. 2003 metų sausį jis atėjo į komandą kaip žaidėjas ir suvaidino svarbią rolę, išvengiant iškritimo į žemesnę lygą. „Swansea“ tuo metu buvo ką tik nukritusi į ketvirtąjį pagal pajėgumą divizioną ir įveikusi didelių finansinių problemų palikusią savininkų kaitą. Klubas rūpinosi kaip išgyventi, o ne progresuoti. Tačiau 2007 metais situacija jau buvo pagerėjusi, juodžiausios dienos buvo praeityje.

Treneriu tapęs R.Martinezas klube pradėjo taikyti visiškai naują futbolo filosofiją. Ispaniškoje futbolo mokykloje išaugęs treneris įdiegė savo žaidėjams idėją apie kamuolio kontrolės ir tikslių perdavimų svarbą. Tai atrodo paprasta, tačiau Anglijoje, o ypač žemesniuose šios šalies futbolo divizionuose, vis dar pakankamai gajus mąstymas, kad svarbiausia kamuolį kuo greičiau pasiųsti link varžovų vartų, į paskutinį aikštės trečdalį. O ten jau taktiką galėtume pavadinti posakiu „kaip Dievas duos“.

Tačiau R.Martinezas „Swansea“ pritaikė tą pačią strategiją, kurią jau buvo pradėję įgyvendinti ir tobulinti tokie klubai kaip „Arsenal“ ir „Barcelona“. Iš dalies dėl to dabartinę Katalonijos ekipą atsiminsime kaip vieną iš sėkmingiausių klubų modernaus futbolo eroje, o jau šiek tiek vėliau panašus stilius pavers Ispanijos futbolo rinktinę galingiausia jėga Europoje ir pasaulyje.

Kamuolio kontrolė ir perdavimai tapo šių komandų tikslu ir priemone, strategija ir taktika. Toks stilius leido ne vien sėkmingai griauti varžovų gynybą. Natūralu, kad kontroliuojant mačą pačiam, jo kontroliuoti negali varžovas. Bėgiojimas paskui tiksliai perdavinėjamą kamuolį didžiąją rungtynių dalį vargina priešininkų žaidėjus ir veda juos iš kantrybės. Aišku, sėkmingai įgyvendinti tokį žaidimo planą aikštėje nėra paprasta, tačiau, surinkus tinkamą žaidėjų kolektyvą, įmanoma.

Pirmajame nuo pradžios iki pabaigos R.Martinezo sezone komanda laimėjo „League One“ titulą ir padarė tai labai užtikrintai. Surinkti 92 taškai ir nepralaimėta 18 mačų iš eilės. Į antrąjį pagal pajėgumą Anglijos divizioną buvo sugrįžta po 24 metų pertraukos. Vien tai klubo sirgaliams jau atrodė kaip milžiniškas laimėjimas, tačiau geriausia dar laukė ateityje.

Tiesa, tolimesnės pergalės jau buvo siejamos ne su R.Martinezo vardu. 2009 metų birželį ispanas perėjo į „Premier“ lygoje žaidžiantį „Wigan Athletic“ klubą. Jo įpėdiniu „Swansea“ ekipoje tapo portugalas Paulo Sousa. Jis klubą treniravo tik vieną sezoną, o lygoje užėmė neblogą 7 vietą, tačiau po to priėmė pasiūlymą stoti prie „Leicester City“ vairą.

Po P.Sousos išvykimo klubo treneriu tapo kita labai svarbi figūra Brendanas Rodgersas. Svarbu paminėti tai, kad R.Martinezo sukurtas klubo identitetas per šią trenerių kaitą nei kiek nenukentėjo. Ispano darbą nuosekliai tęsė ir B.Rodgersas. Tai nereiškia, kad klube nebuvo jokios kaitos. Kiekvienas treneris turi savų idėjų, kurias siekia įgyvendinti, keičiasi ir klube žaidžiantys futbolininkai, tačiau principai, kuriais rėmėsi gulbės, išliko tie patys.

Toks  tęstinumas nuo R.Martinezo iki P.Sousos, o vėliau B.Rodgerso nėra visiškai savaime suprantamas dalykas. Skaitytojai, kurie atidžiau domisi futbolu jau ilgesnį laiką, turbūt galėtų prisiminti ne vieną atvejį, kai komandų žaidimo stilius, priklausomai nuo trenerio norų, stipriai keičiasi. Tai ne visada būna į bloga, tačiau ne visada ir padeda.

Vienas iš geriausių paskutinių metų nepavykusios kaitos pavyzdžių galėtų būti Andre Villas-Boaso mėginimas treniruoti „Chelsea“. Nesėkmingas bandymas pakeisti susižaidusios veteranų komandos identitetą, vargu, ar buvo vienintelė priežastis, kodėl portugalui nepavyko išsilaikyti savo poste, tačiau bent jau dalį atsakomybės tam suversti galima. Tuo labiau, kad A.Villas-Boasas sėkmingai įrodė, jog jo taktikos gali veikti, vadovaudamas „Tottenham Hotspurs“.

2011 metais B.Rodgerso auklėtiniams pavyko patekti į atkrintamąsias „Champsionship“ varžybas, kuriose buvo varžomasi dėl kelialapio į „Premier“ lygą. Pusfinalyje gulbės susitiko su „Nothingam Forest“ ekipa. Pirmasis mačas baigėsi lygiosiomis 0:0, tačiau atsakomajame „Swansea“ įrodė savo pranašumą rezultatu 3:1. Finale 4:2 buvo įveiktas „Cardiff City“. „Swansea“ tapo pirmuoju Velso klubu, iškovojusiu teisę žaist „Premier“ lygoje.

Į gulbių šansus išlikti tarp elito buvo žiūrima skeptiškai. Nelabai pozityviai turėjo nuteikti ir pirmasis sezono mačas. Būsimieji čempionai „Manchester City“ pakrikštijo lygos naujokus laimėdami net 4:0. Tačiau po to komanda stabiliai pradėjo rinkti taškus ir sezoną baigė vienuoliktoje vietoje.  Beje, antroje sezono pusėje buvo atkeršyta ir tuo metu vis dar atkakliai dėl titulo kovojusiems pirmojo mačo skriaudikams. „Liberty“ stadione vykusios varžybos prieš „Manchester City“ baigėsi minimalia „Swansea“ pergale 1:0.

Po sezono komanda atsidūrė nežinioje, nes B.Rodgeras, jau spėjęs susikurti sau neprastą reputaciją, išvyko į „Liverpool“. Gal tiksliau reikėtų sakyti, kad visiems atrodė, jog komanda yra nežinioje, išskyrus komandos vadovybę. Juk situacija nebuvo tokia jau skirtinga, palyginus su tais momentais, kai ekipą paliko R.Martinezas ar P.Sousa.

Naujuoju treneriu tapo M.Laudrupas. „Swansea“ žaidimas ne tik, kad nesuprastėjo, bet ir pagerėjo. Turbūt neverta net sakyti, kad stilistika išliko ta pati. Už pirmąjį sezoną gauti televizijos transliacijų pinigai leido komandą sustiprinti tokiais žaidėjais kaip puolėjas Michu ir saugas Jonathanas de Guzmanas. Abu jie šiame sezone tapo kertiniais ekipos nariais ir labai svariai prisidėjo prie iškovotos Lygos taurės.

M.Laudrupas visai neseniai sutiko pratęsti savo kontraktą dar vienam sezonui. Tai džiugios žinios klubo gerbėjams, tačiau gulbe iš bjauriojo ančiuko pavirtusio klubo sėkmės priežasčių nevertėtų sieti tik su viena ar kita pavarde. „Swansea“ yra puikus pavyzdys, kad šių dienų futbolo komandoms yra kaip niekada svarbus metodiškas ir tvirtas vadovavimas bei nuoseklus strategijos laikymasis. Tokio tvaraus modelio kūrimas galėtų tapti etalonu ir pavyzdžiu net ir tiems klubams, kurie disponuoja gerokai didesniais pinigais.