Londono olimpinių žaidynių plaukimo čempionei ir Europos rekordininkei Rūtai Meilutytei spalio mėnesį dvi viešnagės dienos Lietuvoje prabėgo lyg akimirka. Nespėjo atvažiuoti, o jau reikėjo išvykti. Apsistojus viešbutyje „Radisson Blu Hotel Lietuva“, jos dienotvarkė buvo gana griežta, plaukikė žinojo, ką ir kurią valandą jai reikės daryti. Pirmenybė, žinoma, buvo teikiama plaukimui – čempionė grybšniais matavo Lazdynų baseiną.

Vos grįžusi į Plimutą, 15-metė netrukus vėl sėdo į lėktuvą ir iškeliavo į pirmąsias sezono varžybas Švedijos sostinėje Stokholme. Ten lietuvė iškovojo tris medalius.

Rūta, koks tau pasirodė Lazdynų baseinas po treniruočių šiuolaikiškame Plimuto baseine?

Vaizdas normalus. Puikiai žinau, kokia plaukimo baseinų padėtis Lietuvoje. Pati daug laiko čia treniravausi, plaukiojau ir Lazdynų baseine. Čia nėra jau taip blogai. Yra vanduo, takai, ko daugiau reikia. Ne vien tik geras baseinas lemia pergales. Mano režimas buvo ne toks kaip Plimute, ne visai įvykdžiau programą, bet stengiausi, kiek įmanoma.

Ar griežtas tavo režimas Plimute?

Normalus. Prie visko pripranti. Iš pradžių buvo nelengva, o dabar jau nieko. Mūsų koledže mokosi daugiau nei 500 moksleivių iš viso pasaulio, treniruojasi penki olimpiečiai. Per Londono olimpines žaidynes mano pelnytas auksas ir šuolininko į vandenį Tomo Daley bronza labai išgarsino koledžą, dabar jį lankyti nori daug sportininkų.

Ryte keliuosi penktą valandą ir po pusvalandžio būnu baseine. Plaukioju, po to einu į pamokas. Po pamokų 15.30 val. prasideda antroji treniruotė. Ji trunka pustrečios valandos. Vakare sėdu prie knygų. Paprastai miegoti einu apie 22 valandą. Kitą dieną – vėl ta pati rutina.

Plimuto koledže palypėjai viena klase aukštyn, ar labai pasunkėjo mokslas?

Ne, viskas normalu, mokslas sekasi gerai. Nesu pirmūnė, bet ir neatsilieku. Kitais metais laikysiu vidurinės mokyklos egzaminus, lauks dar vienas iššūkis. Mokslo ir sporto programa koledže yra gerai suderinta, neiškyla jokių sunkumų. Mums, elito sportininkams, visada pasirengę padėti mokytojai, jeigu reikia – galima padirbėti ir individualiai.

Lietuvoje derinti sportą su mokslu nėra paprasta, iškyla visokiausių problemų. Būtų fantastiška, kad čia atsirastų kas nors panašaus į Plimutą – finansavimą, manau, būtų galima rasti, juolab kad po sėkmingų startų Londono olimpinėse žaidynėse girdėjome tiek daug gražių pažadų.

Ar po vasaros atostogų, įsimintinų pagerbimų buvo sunku pradėti treniruotis?

Žinoma, buvo sunku. Turėjo keistis dienos režimas, nes visą vasarą ilsėjausi ir nieko nedariau. Tačiau kai įsivažiuoju, vėl viskas būna gerai.

Prasitarei, kad Anglijoje nesi tokia populiari, o Lietuvoje tiesiog ant rankų nešiojama, niekur negali pasirodyti. Prie Prezidentūros viena moteris tau net davė palaikyti savo kūdikį, kad su juo tave galėtų nufotografuoti. Sakyk, kaip ištveri tą didelę populiarumo naštą?

Dėmesio Lietuvoje man tikrai netrūksta. Tačiau didelė populiarumo našta manęs neslegia. Viskas dažniausiai įeina pro vieną ausį, o išeina pro kitą (šypsosi).

Ar gauni daug laiškų į pašto dėžutę, kuri tavo garbei Plimute buvo nudažyta aukso spalva?

Kai dėžutė buvo pastatyta, Plimute mažai ir tebuvau, neturėjau laiko jos patikrinti. Manau, kad joje laiškų tikrai bus.

Ar jau susitaikei su mintimi, kad tu – Londono olimpinių žaidynių čempionė?

Susitaikiau, bet tam reikėjo laiko. Tos valandos buvo nepakartojamos, bet gyvenimas eina į priekį, reikia rengtis naujoms varžyboms, naujiems iššūkiams.

Kokia Didžioji Britanija dabar, kai aprimo olimpinių žaidynių aistros?

Olimpinių žaidynių dvasia vis dar jaučiasi ir, manau, dar ilgai jausis. Anglai visada prisimins, kad 2012 m. su dideliu pasisekimu jų šalyje po ilgos pertraukos vyko olimpinės žaidynės.

Plimute gyveni su tėvu, sakyk, o kas kam valgyti pagamina?

Pusryčius dažniausiai pati pasigaminu. Kai vakarop grįžtu iš koledžo, valgyti pagamina tėtis, nes aš neturiu tam laiko. Jis gana geras kulinaras, kaip ir mano močiutė, pripažįsta tik sveiką maistą ir bet ko neleidžia valgyti.

Su teneriu Jonathanu Ruddu kalbi angliškai, o ar jis išmoko vieną kitą žodį pasakyti lietuviškai?

Jau moka „labas“ pasakyti. Manau, kad po viešnagės Lietuvoje lietuvių kalbą jis dar labiau patobulino. Mano treneris labai žmogiškas, puikiai sutaria su mano šeima.

Jeigu dabar vyktų Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, kaip manai, ar varžovės būtų tos pačios kaip Londone, ar atsirastų ir naujų?

Net ir neįsivaizduoju. Tikrai liktų ir tų pačių varžovių, bet atsirastų ir naujų. Paprastai po olimpinių žaidynių su sportu atsisveikina viena kita plaukikė.

Per Londono olimpines žaidynes buvo ir vyresnio amžiaus plaukikių, ir jaunesnio. Naujų varžovų visą laiką atsiranda.

Didžiajame Plimuto 50 m ilgio baseine pradėjai plaukioti nuo šių metų kovo. Iki tol treniravaisi koledžo 25 m baseine. Gal tai savotiškas atradimas: norint tapti olimpine čempione, pirmiausia reikia plaukioti 25 m baseine, o po to pereiti prie 50 metrų?

Nežinau. Aš ir dabar plaukioju abiejuose baseinuose. Tik mažasis plaukimo baseinas yra koledže, o treniruotis į 50 m ilgio baseiną veža autobusas maždaug 20 minučių. Man nėra jokio skirtumo, kokiame baseine plaukioti. Ilgajame nėra tiek posūkių, jame reikia daugiau plaukti.

Ar Plimuto didysis plaukimo baseinas – vienas geriausių pasaulyje?

Ne, nemanau (šypsosi). Naujas, normalus 50 m ilgio plaukimo baseinas ir tiek, pasaulyje yra labai daug gerų baseinų. Tame baseine mes ne tik plaukiojame, bet ir jo salėse stiprėjame fiziškai.

Tavo treneris J. Ruddas pripažintas 2012 m. geriausiu Didžiosios Britanijos plaukimo treneriu. Tikriausiai tai tavo nuopelnas, kad treneris taip iškilo?

Manau, kad taip, nes buvo parašyta, už ką jam suteiktas tas vardas.

Plimuto plaukimo centras dabar tapo garsus visame pasaulyje. O ar norėtum, kad koledžo plaukimo programa atsirastų ir Lietuvoje?

Žinoma, norėčiau, ta programa labai pagelbėtų visiems Lietuvos plaukikams.

Ar atkreipei dėmesį į talentingus ir galinčius plaukti ne prasčiau už tave Lietuvos plaukikus?

Jų yra labai daug, tačiau viskas priklausys nuo jų pačių, kaip jie stengsis, kokius sau kels uždavinius. Labai talentingi vilnietis Povilas Strazdas, panevėžietis Danas Rapšys. Jis Europos jaunimo čempionate pelnė sidabro medalį. Mano treneris jau treniruoja šiaulietę Evą Gliožerytę. Ji po metų kitų gali tapti didelio meistriškumo plaukike.

Iš tavęs treneris tikisi pasaulio rekordo. Kaip manai, kada prie Europos rekordo pridursi ir pasaulio rekordininkės titulą?

Tikrai neįsivaizduoju, kada tai gali įvykti. Gal po metų ar dar kitų. Stodama į startą, apie jokius rekordus negalvoju. Kaip esu pasirengusi, tokį rezultatą ir pasiekiu. Rezultatus planuoju kartu su savo treneriu, turime visokiausių minčių.

Treneris minėjo, kad pagrindinis tavo startas kitąmet – liepos mėnesį Barselonoje vyksiantis pasaulio čempionatas, o ar įtemptas žada būti naujasis plaukimo sezonas?

Varžybų tikrai nestigs, nors dar tiksliai nežinau, kokiose jų dalyvausiu. Pasaulio čempionato nepalyginsi su jokiomis plaukimo varžybomis Lietuvoje, jam kruopščiai ir atsakingai rengiuosi. Gruodžio mėnesį dalyvausiu pasaulio (25 m ilgio baseine) čempionate Stambule.