Pasaulio sunkiasvorių (nuo 90,7 kg) WBA superčempionas, IBF, WBO, IBO ir „The Ring“ žurnalo titulų savininkas Vladimiras Kličko (59-3) paprastai interviu metu pasakoja apie sportinę karjerą, pasiruošimą kovoms ir kitus su boksu susijusius dalykus. Tinklalapis ivona.bigmir.net ukrainietį pakalbino apie labiau dvasiškus ir asmeninius reikalus.

- Ar tiesa, kad jūs vaikystėje penkis ar šešis kartus skaitėte knygą „Robinzonas Kruzas“?

Taip, tai yra tiesa. Svajojau vienatvėje gyventi saloje, apsuptoje palmių. O kai man buvo 10 metų, man padovanojo ir žiūroną. Buvau be galo laimingas.

- O kokie dar ryškūs vaikystės atsiminimai išliko jūsų atmintyje?

Turėjau pačią geriausią vaikystę, apie kurią tik galima svajoti, nes man tekdavo daug keliauti. Labai daug.

- Kas tai lėmė?

Gimiau Kazachstane. Turbūt visi atsimena, kad tarybiniais laikais karininkų šeimos nuolat keliavo. Mes taip pat nebuvome išimtis. Teko daug keliauti, kraustytis iš miesto į miestą, iš šalies į šalį. Dalį laiko teko praleisti šalia Prahos buvusioje Čekoslovakijoje. Vėliau grįžome į mūsų istorinę tėvynę Ukrainą.

- Koks miestas ar šalis užima ypatingą vietą jūsų širdyje?

Mano vaikystė buvo kupina naujų vaizdų, žmonių, mokyklų. Pakeičiau septynias mokyklas. Kai kurie vaikai dėl to labai kenčia ir užauga žmonėmis, turinčiais gausybę kompleksų. Buvo liūdna. Nuolat tekdavo atsisveikinti su draugais, pažindintis su naujais. Bet apskritai esu dėkingas, kad turėjau šią galimybę daug keliauti. Juk tuo metu iš mano bendraamžių taip keliaudavo ne daugelis. Tai yra auklėjamasis procesas. Ir aš suvokiau, kad kelionė – tai tikrąją šio žodžio prasme yra mano pašaukimas. Todėl aš ir pradėjau sportuoti.

- Kad galėtumėte keliauti?

Taip. Be to, norėjau būti panašus į Vitalijų, kuris tuo metu buvo pradėjęs sportuoti kikboksą. Aš ėmiau užsiiminėti boksu. Norėjau parodyti, kad galiu daryti taip pat, kaip jis. Netgi geriau... Ir esu dėkingas galimybei keliauti. Nes, būdamas 14 metų, turėjau apsispręsti, ar liksiu mokykloje ir toliau mokysiuos, ar stosiu į profesinę mokyklą ir sieksiu mediko išsilavinimo.

- Jūs to norėjote ar kažkas patarė?

Tai buvo mano nuoširdus noras.

- Tapti gydytoju?

Taip, tapti gydytoju. Kai atėjau, man pasakė: „Volodia, malonu su tavimi susipažinti. Gali mokytis slaugo specialybės, o po 2 metų pereisi į gydytojų studijas.“ Aš atsakiau: „Kaip? Aš noriu būti gydytoju ir noriu iškart mokytis šios specialybės, o ne slaugo.“

- Žinote, yra moterų, būdami su kuriomis, vyrai įtraukia pilvus, įtempia pečius, labai meiliai šypsosi. Yra vyrų, kurių nori daugelis moterų. Ar sunku būti vienu iš geidžiamiausių pasaulio viengungių? Ar sudėtinga būti sekso simboliu?

Žinote, įdomus klausimas, kurio manęs klausia labai dažnai ir daugiausia klausinėja vyrai, yra „Volodia, kada tu vesi?“ Aš atsakau: „Vaikinai, o kodėl jūs manęs to taip dažnai klausiate?“ O to klausinėja vien vedę vyrai. Išanalizavau šią situaciją ir padariau ataitinkamą išvadą: jie pavydi. Ir, atvirai kalbant, jie vėliau patys tai pripažįsta... Todėl jie nori, kad aš palikčiau viengungių klubą ir įstočiau į vedusiųjų. Laimingai vedusių, žinoma. Bet kuriuose santykiuoe paprastai kažkas daugiau duoda, o kažkas daugiau ima.

- O kokie jūsų santykiai su moterimis? Jūs daugiau duodate meilę ar ją imate?

Manau, visada turi būti abipusiškumas. Jei tu tik duodi, bet nieko negauni atgal, jokių emocijų ar abipusės meilės, tai bus neteisinga, trumpa ir melaginga. Santykiai turi būti abipusiai. Viskas prikaluso nuo žmogaus. Su kažkuo atiduodi daugiau, su kažkuo – mažiau. Bet galiausiai visa tai turi būti abipusiška. Nėra standarto ar įstatymo, kad vyras turi duoti daugiau, arba atvirkščiai, jog moteris privalo atiduoti daugiau emocijų, meilės ir visko, kas susiję su santykiais.

- O kaip atsipalaiduoja boksininkas V.Kličko?

Boksininkas? Boksininkas turi atsipalaiduoti tada, kai nevyksta jokios treniruotės, stovyklos.

- Kas tuo metu vyksta?

Visiškas veiklos pakeitimas. Močiutė mane dar mokyklos laikais to išmokė. Kai sakydavau: „Močiute, aš pavargau nuo matematikos, nebenoriu spręsti uždavinių“, ji ramiai atsakydavo: „O ką tau dar reikia paruošti?“ „Dar turiu paruošti rusų kalbą, literatūrą, geometriją...“ Tada ji sakydavo: „Gerai, tada pereik prie literatūros. Kai pavargsi nuo jos, grįši prie matematikos.“ Mano mama taip pat visada sakydavo: „Veiklos pakeitimas – tai visada yra poilsis.“ Tai yra geriausias poilsis.

- Kaip jūs suprantate laimę?

Laimė yra, kai žmogus myli savo darbą. Tai yra teigiamos emocijos, kurios tave įkvepia žygdarbiams, įvairiems veiksmams. Taip pat įkvepia siekti tikslo.

- O koks garsas jus erzina?

Agresyvus klyksmas.

- O koks patinka?

Vaiko juokas.

- Su kuo galėtumėte savo asocijuoti? Su kokiu gamtos reiškiniu?

Saulė, oras, vanduo – geriausi mūsų draugai. Bent jau mano tikrai.

- O kokia didžiausia svajonė, apie kurią galėtumėte prasitarti?

Turėti tiek vaikų, kiek turiu titulų.

- Ar jūs jau pasiruošęs turėti vaikų?

Visiškai. Savo vaikams būsiu pačiu geriausiu tėvu. Ir geriausiu vyru, kokį tik gali turėti žmona.