"Artistas per prievartą" – tokiu pavadinimu dokumentinį filmą apie savo tėvą – teatro ir kino legendą Vytautą Kanclerį ėmė kurti jo dukra režisierė Dalia Kanclerytė. Kitais metais bus minimos 90-osios šio garsaus scenos korifėjaus gimimo metinės.

Šokiruojantis pavadinimas

Mintis sukurti dokumentinį filmą apie V.Kanclerį jo dukters Dalios galvoje kirbėjo seniai. Režisierė net buvo sugalvojusi pavadinimą – "Elegija V.Kancleriui". Ir neįsivaizdavo, kad jį kada nors teks keisti.

"Pavadinimas "Artistas per prievartą" gimė spontaniškai, supratau, kad tai labiau atspindi realybę. Juk tėtis niekada nė neketino tapti artistu ir savo gyvenimo susieti su scena. Jis mokėsi ekonomikos Vilniaus universitete, bet likimo pokyčius padiktavo karas", – pasakojo D.Kanclerytė.

Režisierė suvokia, kad daugelį žmonių, pažinojusių jos tėvą, ir tų, kurie žavėjosi jo vaidmenimis scenoje, toks dokumentinio filmo pavadinimas apie teatro ir kino legendą gali šokiruoti. Tačiau pavadinimas atspindi teisybę. D.Kanclerytė labai norėtų pabaigti filmą iki tėčio jubiliejaus.

Režisierei prieš akis didelis darbas – teks panerti į Lietuvos valstybinius archyvus, ieškoti filmuotos ir garso medžiagos apie tėvą Lietuvos televizijoje ir radijuje, Kino ir teatro archyve. Tik tada išryškės dokumentinio filmo vaizdas apie legendinį artistą.

Iš Kauno – į kaimą

V.Kancleris gimė 1925 m. rugpjūčio 15 d. Kaune, Veterinarijos departamento direktoriaus Justino Kanclerio-Drapo ir Kauno muzikinio teatro choro dainininkės Adelės Jurgelėnaitės-Kanclerienės šeimoje. Jis buvo vyriausias sūnus, vėliau jiems gimė dukra Aldona ir sūnus Algirdas.

Būsimojo artisto tėvas J.Kancleris-Drapas baigė Varšuvos veterinarijos institutą, dirbo Rusijoje, o grįžęs į Lietuvą nuo 1919 m. darbavosi Kauno veterinarijos departamente.

"Nežinau kodėl, bet senelis nusprendė trauktis iš Veterinarijos departamento. Tada netoli Širvintų nusipirko 60 ha ūkį ir ketino veisti arklius. Pirmąją jų porą jam pargabeno laivais iš Švedijos. Bet arkliai palikuonių nesusilaukė. Žlugus šiam sumanymui, senelis tiesiog vertėsi žemės ūkiu ir gyveno kaime", – pasakojo režisierė.

Per stebuklą šeimai pavyko išvengti represijų visų trijų okupacijų metais, nes jie nuolat keitė gyvenamąją vietą, buvo apsistoję – Vabalninkuose, Kazliškėse, dar kitur. Ir taip išsisaugojo.

Planus koregavo karas

Pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje vyriausias šeimos sūnus, būsimasis artistas Vytautas įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Tačiau vokiečių okupacinės valdžios reikalavimu 1943 m. universitetas uždaromas.

"Mano tėvo studijos nutrūko ir jam kilo reali grėsmė pakliūti į nacių kariuomenę. Bet netikėtai atsirado galimybė užsirašyti į teatro studiją "Vaidila" pas aktorių Juozą Kanopką. Taip prasidėjo tėvo scenos karjera, nors to jis visai nenorėjo, todėl dokumentinio filmo pavadinimas, manau, bus labai taiklus", – įsitikinusi D.Kanclerytė.

Pasak režisierės, istorinės aplinkybės ir virsmai labai dažnai nulemia žmogaus gyvenimą. Kai kurie palūžta, nes nepakelia to krūvio, o V.Kancleris išbandymus atlaikė.

"Šioje situacijoje jis kažkaip sugebėjo tapti žvaigžde. Nors turėjo būti ekonomistas, bet jam staiga teko linksminti publiką, atverti jiems savo širdį ir sielą, o tai ne kiekvienas gali", – įsitikinusi aktoriaus dukra.

Vestuvės tarp griuvėsių

V.Kancleris į Klaipėdą atvyko 1945-ųjų pabaigoje. Valdžia turėjo sumanymą uostamiestyje kurti muzikinį teatrą, nes čia buvo atvykę daug artistų, tarp jų ir Laima Kerniūtė – jauna žavi mergina, kuri krito į akį Vytautui. Jie susipažino teatre, kur abu dirbo. Netrukus susituokė.

"Norėčiau rasti tą vietą, kurioje tada buvo metrikacijos skyrius, kur jie tuokėsi. Bet kokios ten vestuvės, surašė, ir tiek. Tą civilinės santuokos įteisinimą mama prisimindavo su tokiu liūdesiu, nes nebuvo jokios šventės. Kažkokia prarūkytu balsu moteris pasirašė ir sako: "Eikite", – prisiminė D.Kanclerytė.

Nebuvo iš ko tada švęsti, – sistema iš tarybinių žmonių atėmė viską, net asmeninius džiaugsmus.

"Klaipėda po karo buvo griuvėsių miestas – be žmonių, dykynė. Jis gimė, augo pasiturinčioje šeimoje ir staiga teko pradėti gyventi visiškai kitaip. Jis skausmingai išgyveno sistemos melą. Labai nemėgo "rožinių" tarybinių vaidmenų. Tokią vidinę prieštarą tada jautė daugelis", – pasakojo Dalia.

Emigruoti iš Tarybų Lietuvos V.Kancleris niekada neketino. Jis buvo racionalus žmogus ir suprato, kad jo vieta čia. Nors kartą, pildydamas asmeninę anketą, skiltyje apie kilmę V.Kancleris, tarsi pasityčiodamas iš tuometės valdžios, įrašė: "Kilęs iš buožių".

Scenos mohikanas

V.Kancleris sukūrė apie 140 įvairių vaidmenų teatre ir 30 kino bei televizijos filmuose. Pats ryškiausias vaidmuo filme "Tadas Blinda", kuris jį išgarsino. Dar ir šiandien vyresni žmonės atsimena tą nuotykinę televizijos juostą, kurioje V.Kancleris vaidino Edmundą.

Jis nemažai filmavosi ir kitų to meto sąjunginių respublikų kino studijų filmuose. Dažniausiai vadino milijonierius, aristokratus, nacių karininkus.

Po filmo "Laikas nelaukia" pasirodymo V.Kancleris ironizavo: "Retkarčiais bent vaidindamas pabūni milijonieriumi".

"Tai – viena iš tų profesijų, kai žmogus nuolat nori dirbti. Tėvas labai išgyveno, kai spektaklyje negavo Mindaugo vaidmens. Režisierius Povilas Gaidys matė kitaip, jam Mindaugas buvo Vytautas Paukštė ir tai – puikiausias pasirinkimas, nes režisierius įžvelgė Mindauge trapų žmogų, o V.Paukštė jį ir galėjo įkūnyti", – pasakojo Dalia.

Su tėvu apie negautą Mindaugo vaidmenį Dalia niekada nekalbėjo, bet žino, kad jis dėl to labai išgyveno. Kaip ir kitais atvejais, kai teatro lentoje nerasdavo savo pavardės prie naujo spektaklio vaidmenų.

"Augau artistų šeimoje, mačiau tėvą visai kitokį nei scenoje, mačiau jį be jėgų, kai nebegalėdavo nei kurti, nei mokytis tekstų. Mačiau, kaip sunku jam sugrįžti iš scenos. Man teatras tam tikra prasme buvo kaip pabaisa, kuri iš manęs atimdavo tėtį – jo mintis, jausmus. Filme ketinu perteikti jį taip, kaip mačiau pati. Kalbės ir kiti jį pažinoję žmonės, manau, taip susidėlios bendras vaizdas, koks buvo V.Kancleris", – pasakojo Dalia.