„Didžioji mūsų mokytoja gamta mums lyg sakytų – „pajausk mūsų amžinybę“. Žmogaus būtis čia, mūsų žemėje, nori nenori reikalauja rėžio ženklo, kad „...aš čia buvau ir esu čia amžinas“. Visas žmogaus praeities kultūros klodas tai tvirtina ir tvirtins“, – yra sakęs dailininkas L.J.Jankus.

Jau vaikystėje pamilęs ypatingą Pamario krašto grožį, jis liko jam ištikimas savo kūryboje. Menininko darbuose dominuoja gimti kraštovaizdžiai, jo kūrybos objektai – Drevernos, Vilhelmo kanalo, Mingės, Kintų, Rusnės ir kitų Mažosios Lietuvos vietovių motyvai.

Meno kritikas Algis Uždavinys L.J.Jankaus kūrybos braižą pavadino šiaurietišku impresionizmu. Saikingai naudodamas spalvas, savito taškavimo potėpiais lyg mozaiką jis dėliojo Pamario krašto gamtos vaizdus, didelį dėmesį skirdamas saulės šviesos atspindžių ar raibuliuojančio vandens paviršiaus vaizdavimui. Tai savitas tapybinės raiškos plėtojimo pavyzdys, pažymėtas ryškiu individualumo ženklu, iš esmės sunkiai randantis analogų šiuolaikiniame dailės kontekste. Tapytojo kūrybos braižas buvo gerai atpažįstamas ir vertinamas meno žinovų.

L.J.Jankus 1946 m. gimė Priekulėje, užaugo Pjaulų kaime prie Vilhelmo kanalo. 1969 m. baigė tuometį Vilniaus dailės institutą, kur žinių sėmėsi iš tapytojų J.Švažo, A.Petrulio, S.Džiaugšto. Nuo 1970 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, nuo 1978 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Menininko kūrinių įsigijo Lietuvos dailės muziejus, LR kultūros ministerija, privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Vokietijoje, Danijoje, Islandijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Izraelyje.

Tapytojas daug dėmesio skyrė ne tik kūrybai, bet ir pedagoginiam darbui. Jis dėstė dailę Vilniaus Gedimino technikos universitete, 1989–1999 m. šioje aukštojoje mokykloje vadovavo Dailės katedrai. Persikėlęs į gimtinę, tęsė pedagoginį darbą. Profesorius L.J.Jankus vadovavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedrai, buvo aktyvus visuomenės veikėjas.