Sklando anekdotai

Tiems, kurie niekada nesilankė Turku, kur vyko "Europiada", bus įdomu sužinoti, kad tai yra buvusi Suomijos sostinė.

Šalyje vyrauja nuomonė, kad čia gyvenantys žmonės yra pasipūtę. Pasak anekdoto, kartą per liūtį prigėrė penkios miesto moterys, mat buvo pernelyg užrietusios nosis.

Kitas suomiškas pokštas teigia, kad kitų regionų žmonės labai nemėgsta šio miesto pasipūtėlių. Todėl kartą keliais autobusais iš toliau atvažiavę studentai ėmė šokinėti ant Turku kyšulio, kad jis atskiltų nuo žemyno ir nuplauktų tolyn nuo Suomijos.

Šalies gyventojai žino geriau, tačiau "Europiados" dalyviai jiems paprieštarautų – vietos žmonės yra smalsūs, linksmi ir festivalio svečiams buvo itin malonūs bei dėmesingi.

Panašu, kad suomiai mėgsta ne tik pasišaipyti iš savęs, bet ir juokingas skulptūras. Vienas toks Turku žmonių humoro jausmą liudijantis pavyzdys krito į akis jau pirmąją dieną. Tai buvo didžiulis rožinis plastikinį ančiuką primenantis padaras su kiaulės knysle vietoje snapo ir riesta paršelio uodega.

Panašių stebinančių kūrinių atvykėliai pamatė ir daugiau. Kad ir dviejų raitelių – už rankų susikibusių vaikino ir merginos – skulptūra priešais koncertų salę.

Stebėtina, kad kūrinys nusuktas nuo judrios gatvės – tai yra žmonėms atsukti žirgų pasturgaliai. Vieta, iš kurios būtų galima gėrėtis skulptūros plastika, apžėlusi krūmais.

Sunku buvo patikėti savomis akimis šalia suomių dailės muziejaus pamačius Lenino biustą. Pasirodo, gūdžiu sovietmečiu, kai Suomija buvo saistoma su Sovietų Sąjunga stipria draugyste, didžioji kaimynė Turku padovanojo šį paminklą.

Nors laisvę atgavusios Baltijos šalys seniai atsikratė leninų, Turku jis tebestovi ir, panašu, didžiuliam atvykėlių džiaugsmui. Tai yra viena labiausiai fotografuojamų skulptūrų mieste.

Nešiaurietiškos emocijos

Veikiausiai tie, kas ne pirmą kartą dalyvavo "Europiadoje", pritars nuomonei, jog kaskart festivalis organizuojamas vis geriau, svečiai patiria vis mažiau nepatogumų.

O Turku jo mechanizmas veikė lyg šveicariškas laikrodis. Miegas ant čiužinių kartu su keliolika bendražygių vienoje mokyklos klasėje netapo kančia. Nuotaika buvo pakili jau vien todėl, kad neteko grūstis spūstyse prie dušų, o tualetuose buvo švaru.

Grupėms priskirti savanoriai neleido pasiklysti nepažįstamame mieste, lydėjo į koncertus, rodė, ką įdomaus galima mieste pamatyti laisvu laiku, drauge vakarojo.

Priekuliškių folkloro ansamblio "Vėlingis" drauge tapusi Tiia visiškai ne šiaurietiškai liejo emocijas bendraudama su lietuviais, tikino pamėgusi jų dainas ir bandė drauge niūniuoti Klaipėdos krašto melodijas. Nors ji pati, kaip ir daugelis suomių, mėgsta karaokę, ir tai yra visas jos muzikavimas.

Pakviesta atvažiuoti į Lietuvą mergina tvirtai žadėjo aplankyti naujuosius savo draugus pajūryje kitą vasarą. Jos žinutės plaukė į "Vėlingio" narių telefonus ir tada, kai jie namuose jau buvo išsikrovę lagaminus.

Išjudino ir apgirtusius suomius

"Europiada" sukviečia labai skirtingų žanrų atstovus. Vieni tik šoka, kiti tik dainuoja, o kai kurių apsirengimas ir atliekami kūriniai nė kiek neprimena mums įprasto folkloro.

Festivalyje dalyvauja ir bažnytinių giesmių atlikėjai, chorai bei šimtametes tradicijas puoselėjantys ansambliai.

Pagal seniai nusistovėjusį renginio formatą šokėjai pasirodo didžiuosiuose atidarymo ir uždarymo koncertuose. Dainuojantiesiems skiriamas atskiras vakaras, kur kiekviena grupė gauna šešias minutes savo gebėjimams ir tautinės kultūros ypatumams atskleisti.

Visi ansambliai turėjo progą pasirodyti miesto aikštėse ir mažesnėse scenose. Suomiai puikiai išnaudojo ir netradicines vietas.

Nepakartojamus jausmus išgyveno nediduko kelto, plukdančio žmones iš vieno Aurajoki upės kranto į kitą, keleiviai. Kartu su jais keliavo ir folkloro ansambliai. Organizatoriai prašė vienintelio – nešokti, kad neįsiūbuotų kelto.

Kitiems keleiviams taip patiko ši plūduriuojanti scena, kad kai kurie jų nelipo lauk ir klausydamiesi "Vėlingio" upę perplaukė kelis kartus.

Tikru iššūkiu tapo užduotis koncertuoti po 23 valandos lauko kavinėje. Priekuliškiai baiminosi, ar įkaušusiems suomiams bus įdomu klausytis dainų negirdėta kalba.

Tačiau abejonės išsisklaidė, kai užgrojo muzika ir lietuviai pakvietė juos šokti. Prieš vidurnaktį priekuliškiai buvo išlydėti ovacijomis.

"Mingė" – festivalio elitas

Ne pirmus metus estai ir latviai didžiųjų koncertų metu demonstravo savo dainų švenčių tradicijas, šokančių lietuvių šiemet buvo ne tiek daug, bet jie sublizgėjo dainų vakare.

Klaipėdiečių kapela "Mingė" jau pripažinta tarptautiniu lygiu. Prieš porą metų jos šokdinama minia Švedijoje sulaužė medinę pakylą, o šiemet kapela buvo pagrindinė žvaigždė dainų vakare.

Klaipėdiečiams teko linksminti publiką iki koncerto pradžios, jie užpildė pauzes pasirodymų metu ir neretai sulaukdavo audringesnių aplodismentų nei kiti dalyviai.

Po šventinės eisenos, kai 5000 dalyvių minia gavo maisto davinius ir buvo pakviesta į pikniką upės krantinėje, "Mingės" nariai sukrito ant pievelės ir nepaliovė groję. Greitai aplinkui juos susibūrė kelių tautų atstovai ir mėgavosi lietuviškomis melodijomis.

Festivalio žmonių įvairovę įdomiausia buvo stebėti valgykloje, kai prie stalų sėdo itin senyvo amžiaus žmonės, sulaukusieji brandos, jaunuoliai ir vaikai.

Vilkėdami margais, ypatingomis puošmenomis padabintais koncertams skirtais rūbais jie patvirtino tiesą, pasakomą kaskart skelbiant festivalio atidarymą.

Europoje gyvenančios tautos yra artimos kaimynės, bet kartu jos labai savitos ir nepanašios. Tas savitumas ir yra didžiausia visų mūsų vertybė.

Elnių kailių kelnaitėmis ir skaudžiai margu megztiniu vilkinti grendlandė, pastvėrusi riešinėmis pasipuošusią klaipėdietę, baksnojo į savąsias riešines, lygino su lietuviškosiomis ir rodė, kad jos beveik nesiskiria nei raštu, nei mezgimu.

Bažnyčiose – varlių karsteliai

Kiekvieną kartą festivalio šeimininkai nustebina kažkuo ypatinga, kas ilgam lieka dalyvių atmintyje. Šį kartą tai buvo vasaros karščių metu visiems šventinės eisenos dalyviams sėkmės linkėjęs suomiškasis Kalėdų Senelis Joulupuki.

Dar viena dovana kiekvienam ir visiems kartu – suomiškas šokis Humppu: mielas, linksmas, nesunkiai įsimenantis ir be galo smagus.

Po penkių audringos šventės dienų į savo kraštus išsivažinėję europiečiai kiekvienas sau parsivežė naujų žinių.

Vienus nustebino suomių buities muziejuje pamatytos be galo trumpos lovos, kurios, pasirodo, jau senais laikais taupant vietą būstuose būdavo sustumiamos.

Kitiems įspūdį paliko Turku pilyje, be visų kitų viduramžius menančių daiktų, pamatyti mažyčiai karsteliai, kuriuose, pasirodo, būdavo laidojamos varlės.

Laidojama varlė simbolizuoja nelaimę sukėlusią raganą, kuri ritualo metu galėjo net numirti. Tokie karstai laikyti bažnyčiose ir kapinėse, ši praktika buvo naudojama magiškoms jėgoms stiprinti.

Turbūt ne vienas namiškiams lauktuvių parvežė apvalios, su skyle viduryje suomiškos duonos, kurią vietos gyventojai iki šiol labai mėgsta, o senais laikais ją džiovindavo ant karties netoli krosnies.

Kitąmet "Europiados" švęsti kvies portugalai. Kelionė iki ten ilga ir brangi, tačiau tų, kurie labai trokšta vėl susitikti ir džiaugtis drauge, tai nesustabdys.