„Tik dabar pirmąkart šituos darbus matau. Paroda, man patinka. Labai estetiška, nieko nėra per daug“, – šypsojosi parodos atidaryme savo vyrui talkinusi fotografo žmona Birutė Jokužienė, pridūrusi, kad parodos idėją Sauliui pasiūlė ji.

Parodos moto – visur ir visada ieškokime grožio ir gėrio, nuodėmė pati mus susiras. Tad nekeista, kad paroda pažymėta „N14“ ženklu.

„Kodėl „N14“? Norėjome apsidrausti, nes šiaip ar taip fotografijose – nuogas kūnas. Kad nebūtume apkaltinti seksizmu, jau geriau perspėjome, kad paroda galbūt yra „N14“, nors viso to gal ir nėra. Antra vertus aktai yra klasika, juk nenuneigsime nei Rimanto Dichavičiaus, nei Romualdo Požerskio, nei kitų meistrų darbų. O įsisprausti tarp tokių milžinų originalumu, autentiškumu nėra taip paprasta, kad nesakytų, jog kažką mėgdžioji. Todėl bandžiau ieškoti išeičių, laužydamas taisykles, kurių gyvenime – gausybė, o mene taisyklių beveik nėra. Taigi menas ir suteikia tą laisvę, kad gali daryti, ką nori“, – kalbėjo parodos autorius S. Jokužys.

Fotografas eksperimentavo ne tik spalvomis, bet pirmą kartą Lietuvoje šios fotografijos atspausdintos ant ekologiškos tekstūrinės odos ir kalandruoto aliuminio, kas suteikia fotografijoms ilgaamžiškumo.

„Ant aliuminio spausdinti labai sudėtinga, bet aliuminis turi savo blizgesį, savo faktūrą ir suteikia fotografijai kažką tokio, kuo tą kūrinį papildo, o gal ir ne“, – svarstė S. Jokužys.

Todėl bandžiau ieškoti išeičių, laužydamas taisykles, kurių gyvenime – gausybė, o mene taisyklių beveik nėra.

Originalus geometrinių elementų žaidimas fotografijose kai kur dėmesį koncentruoja į kūno paviršiaus virpesį, kai kur – į metamorfišką plastiką, plokštumos ar linijos sąlytį.

Papildomos detalės, naratyviniai pasakojimai tampa tiesiog nereikalingi.

Švari ir aiški kompozicija, netikėti rakursai, stipri šviesos srauto ir spalvų sklaida – visa tai išryškina moters kūno grožį ir paslaptingumą.

O lakoniški fotografijų pavadinimai kiekvienam kūriniui suteikia papildomo žavesio.