Performatyvumas tapo nenuneigiamu ir provokuojančiu pastarųjų penkiasdešimties metų meno pasaulio elementu.

Tokie yra ir menininkės M. Dirsytės, savo karjerą pradėjusios nuo drąsių performansų, metančių iššūkį įprastoms meno, saviraiškos ir pažeidžiamumo sampratoms, kūriniai.

M. Dirsytės performansai neatskiriami nuo instaliatyvios scenografijos, fiziškai suvaržančios performerę, bet kartu ir psichologiškai atveriančios ją publikai.

Performanso „Aš tavo saulė“ (2015) metu žiūrovas, įėjęs į lubas siekiantį vamzdį, tarsi žemę ir dangų jungiančią grandį, sau virš galvos mato jam (o gal begaliniam atspindžiui veidrodyje) meilės prisipažinimus sakančią vaisiaus pozoje esančią menininkę.

Žiūrovą apėmęs nejaukumo ir atsitraukimo jausmo paradoksas veikia kaip veidrodis, atspindintis mūsų vidinius konfliktus ir ribas, su kuriomis susiduriame bendraudami su kitais žmonėmis.

Šis ir kiti M. Dirsytės performansai provokuoja žiūrovus iš naujo įvertinti savo pačių emocinį pasaulį, santykius su aplinka ir vertybes.

Performanse „Kompleksas“ (2016) Monika drauge su dar septyniomis moterimis viešai dalijosi pačiais intymiausiais, itin asmeniškais pasakojimais.

Vieša išpažintis, kurios metu dalyvės ir verkia, ir juokiasi, taip pat rodo, kad bendruomenės galia ir pasidalijimas savo asmeniniais išgyvenimais gali padėti mums atrasti stiprybę, solidarumą ir pasitikėjimą savimi bei kitais.

Menininkės performansai neretai įtraukia publiką į emocinį dialogą, kuriame žiūrovai gali pajusti savo pačių trūkumus ir patirčių spragas, taip pat užuojautą (arba piktdžiugą) kito žmogaus atžvilgiu.

Performanse „Pan/demos“ (2020) menininkė juda per klaustrofobiškas stiklinių dėžių sistemas, kurios tampa ne tik karantininės saviizoliacijos, bet ir įstrigimo technologijų sukurtame dirbtiniame pasaulyje metafora.

Šiuo performansu kūrėja skatina mūsų sąmoningumą ir gilesnį suvokimą apie mūsų pačių vietą šiame pasaulio labirinte.

Pats naujausias M. Dirsytės performansas „Balansuoti grožį“ (2023), ko gero, yra pats pavojingiausias menininkės karjeroje – 14 valandų ji praleido vaikščiodama su aukštakulniais ant ledo podiumo.

Performansas provokuoja diskusiją apie grožio, tobulumo siekio bei moterų (ir ne tik) patiriamą spaudimą visuomenėje.

M. Dirsytės kūrybinė strategija, pagrįsta ištverme ir savidisciplina, leidžia peržengti įprastas kūno ribas ir atskleisti santykį tarp kintančių erdvės ir laiko veiksnių.

Performansų metu ji bando ištverti sunkias, varginančias ir net pavojingas aplinkybes, negalėdama visiškai sukontroliuoti rezultatų.

Prisitaikymas yra esminis išgyvenimo aspektas, kurio rezultatai tampa akivaizdūs performansų pabaigoje. Tačiau menininkės kūriniai nesiekia šlovinti kančios. Jų esmėje slypi begalinis pozityvumas, viltis, kad visi gyvenimo sunkumai ir iššūkiai, tiek išoriniai, tiek vidiniai, bus įveikti.

Publika gali rinktis, ką matyti: cinikai gali džiaugtis performerės nepatogumu ir skausmu, empatiškesni žiūrovai gali ne tik palaikyti savo buvimu, bet ir prieiti, padėti ištverti, o abejingieji tiesiog stebi.

Paroda veiks iki birželio 4 d.

Parodų rūmų darbo laikas: trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).