Siekiant objektyvaus vaizdo

– Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo – knygos pavadinimas nurodo, kad bibliotekos istorijoje būta tiek audrų, tiek štilių. Jūsų nuomone, 70 metų – pakankamas laikotarpis bibliotekai užaugti, ar vis dėlto tiek laiko per mažai?

– Kad biblioteka ar kita institucija užaugtų, nebūtina laukti 70 metų. Būna stebuklų, kai užaugama per daug trumpesnį laiką. O pavadinime priešinant kaitą ir pastovumą, norima pabrėžti, kad biblioteka per tą laiką ne stagnavo, o buvo gyva, nuolat keisdamasi (tikimės, į gera) ir išlikdama ištikima savo pamatinėms vertybėms.

– Nagrinėdamas bibliotekos istoriją, pastebėjote, kad ją fiksuoti buvo numatyta dar 1988-aisiais, tačiau ši idėja liko neįgyvendinta. Kodėl bibliotekai svarbu turėti savo metraštininką?

Per tuos mados vėjus pamirštame fundamentalius bibliotekos veiklos dalykus – knygas ir jas skaitančius žmones.

– Atsakymas paprastas: žmogaus atmintis nėra tobula, kasdienybės girnos, be pertraukų sukdamosi, ištrina faktus, įvykius, net žmonių veidus, todėl, siekiant objektyvaus vaizdo, geriausia fiksuoti istoriją, kaip sakoma „nenutolus nuo kasos“. Ir fiksuoti reikia ne vien „matomus“, t. y. pasiekimus bei jų skaičių, bet ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas smulkmenas, kurios papuoš būsimą istoriją. Juk viskas prasideda nuo mažų dalykų. Renkant medžiagą, teko patirti ir atradimų džiugesį, ir praradimų kartėlį, ypač kai archyvuose aptikdavau dokumentus išblukusiais tekstais arba faktą, išlikusį tik atmintyje, bet niekur nedokumentuotą.

Nuoširdžiai, neslepiant jausmų

– Sunku būtų atrasti žmogų, kuris nustebtų sužinojęs, kad ėmėtės bibliotekos istoriją užrašyti knygoje. Pasidalykite šios knygos idėjos ir kūrimo istorija. Kodėl I.Simonaitytės bibliotekos istorija turėjo atsidurti knygoje?

– Turiu pastebėti, kad klausimą suformulavote keistokai. Kaip kitaip gali papasakoti įstaigos istoriją, jei ne knyga. Juk filmo nepastatysi. Tiesa, gali papasakoti vaizdais – fotografijų paroda, bet tai bus fragmentuota istorija, jos akimirkos. Knyga – kas kita, čia gali perteikti ne tik išorės vaizdą, bet ir jausmus, nė kiek neperdedant. Visus 45 metus, iki pradėdamas rašyti istoriją, dirbdamas įvairiose pareigose, nekaupiau medžiagos ir negalvojau, kad kada nors teks tuo užsiimti. Atvirkščiai – dar būdamas direktoriumi, siūliau kitiems tai daryti, net žadėdamas išskirtines darbo sąlygas. Norinčiųjų neatsirado. Kai man 2019 m. baigėsi direktoriaus kadencija ir teko palikti kėdę, tuometė direktorė a. a. Laima Pačebutienė kartu su bibliotekos Kraštotyros skyriaus vedėja Jurga Bardauskiene pasiūlė man užrašyti bibliotekos istoriją. Pasiūlymas patiko, sutikau nesvarstydamas.

– Knygą pristatote kaip beletrizuotą bibliotekos istoriją. Skaitant nuolat juntama, kad jūsų pateikta bibliotekos istorija – itin asmeniška, išgyventa, daugeliu atvejų net išvargta. Ar sąmoningai pasirinkote būtent taip – nuoširdžiai, atvirai ir jautriai – pasakoti apie biblioteką?

– Pradėjau darbą susipažindamas su iki manęs išleistomis bibliotekų istorijomis. Nepasakyčiau, kad radau už ko užsikabinti. Dažniausiai tai buvo sausi faktų bei skaičių rinkiniai, pagražinti nuotraukomis. Panašu, kad autoriai, kurdami savo bibliotekų istorijas, nenutolo nuo visuomenėje gajaus bibliotekininko stereotipo, skelbiančio, kad bibliotekininkas – sausas formalistas, kuriam svarbu, kad skaitytojai netriukšmautų ir laiku grąžintų nesuplėšytas knygas. Man norėjosi savo istorijai suteikti gyvybės, kad knyga būtų įdomi ne vien siauram specialistų būreliui, bet ir paprastiems skaitytojams. Suprantama, bibliotekos istoriją paversti meilės romanu ar detektyvu nesiekiau, nes tam reikia turėti neeilinį talentą, be to, bandant tai daryti, nesunku sukurti parodiją arba kičą. Pasirinkau kitą kelią – bibliotekos istoriją pateikiau neslėpdamas savo jausmų ir kai kurių reiškinių nuoširdaus įvertinimo. Nebandau įrodinėti, kad man pavyko, bet kaip kitaip rašyti apie mylimąją, kuria man tapo ši biblioteka? Slepiant jausmus?

Sukūrė tai, kuo didžiuojamės

– Bibliotekos istorijos srovę keitė įvairūs socialiniai, ekonominiai procesai ir pokyčiai. Pastovu išliko, regis, tik nuolatinė trūkumo būsena. Biblioteką įsteigus trūko darbuotojų ir knygų, bibliotekai populiarėjant ir augant ėmė trūkti patalpų knygoms saugoti, visais laikais trūko lėšų knygoms įsigyti. O ko bibliotekos istorijoje visuomet užteko?

– Drąsiai galiu atsakyti, kad visais laikais bibliotekai užteko atsidavusių, pilnų entuziazmo žmonių, kurie, nebodami varganų sąlygų, trūkumų, menkų atlyginimų, dirbo, kūrė ir sukūrė tai, kuo dabar galime didžiuotis – didingą, klaipėdiečių mėgstamą ir gausiai lankomą biblioteką. Daugelis jų paminėti knygoje, apgailestauju, kad ne visus pavyko išvardyti.

– Knygoje galima rasti asmeniškų bibliotekininkų darbo istorijų, anekdotinių situacijų ir prisiminimų. Tai retas reiškinys, tačiau itin malonus ir be galo intriguojantis, nes bibliotekininkai retai išreiškia norą būti dėmesio centre ir neretai lieka bibliotekos veiklų užkulisiuose. Kas lėmė, kad knygoje skyrėte tiek daug dėmesio biblioteką kūrusiems žmonėms?

– Galbūt tai nedrąsus bandymas personalizuoti bibliotekininką, kuris nėra nei automatas, nei tarp knygų lentynų sudžiūvusi dvaselė, o gyvas žmogus, galintis patarti, užjausti, jei reikia, ir išklausyti, suprasti lankytojus. Sparčiai vystantis technologijoms, gyvo žmogaus – knygų žmogaus vaidmuo kiek mažta. Štai ir mūsų biblioteka vienintelė Lietuvoje Klaipėdos „Akropolyje“ yra įrengusi knygomatą – visiškai automatizuotą knygų skolinimo aparatą. Skaitytojai nesusiduria su bibliotekininkais. Kas bus ateityje, neaišku, bet aš, kaip seno raugo bibliotekininkas, turiu pastebėti, kad apie tradicinių knygų išnykimą kalbame gerą pusšimtį metų, o jos gyvuoja. Tad ir bibliotekininko profesijos išnykimas negresia, gyvų bibliotekininkų jokie „matai“ nepakeis. Gyvi prisiminimai ar anekdotinės situacijos, tikiuosi, pagyvino tekstą. Gaila, kad jų nėra gausu.

Pagaliai į ratus

– Kaita – dar vienas bibliotekos istorijos palydovas. Pastarąjį kartą bibliotekų veidą kardinaliai pakeitė prasidėjusi kompiuterizacija. Dabar biblioteką be skaitmeninių išteklių ir technologijų sunku įsivaizduoti. Kas bibliotekas keičia šiandien?

– Jūsų paminėta kompiuterizacija – kardinali veiklos kaita, palengvinanti ir skaitytojų, ir bibliotekininkų dalią. Bet biblioteka penkis kartus keitė pavadinimą ir tiek pat kartų – steigėją. Ne visuomet dėl tų pasikeitimų laimėdavo lankytojai ir darbuotojai. Ne visi valdžios sprendimai buvo orientuoti į veiklos pagerinimą, dažniausiai tai buvo, vaizdžiai kalbant, pagaliai į ratus. Nesinori detalizuoti, knygoje viskas išdėstyta, bet man įstrigo Osnabriuko universiteto profesoriaus Klauso Graberio mintis: visais laikais visi geranoriški sąžiningų bibliotekininkų sprendimai ilgainiui pasirodė klaidingi ar net pavojingi.

Bijau prisikalbėti, bet šiandien bibliotekas keičia konjunktūriniai mados vėjai: viena akimi stebėdami, kokius vėjus kelia Europos bibliotekininkai, aklai bandome juos kartoti, jau skaitytojų nevadindami skaitytojais, o tik vartotojais, ir jiems ne skoliname knygų, o suteikiame paslaugą. Viena kolegė pasakojo, kaip Anglijos miestelyje aptiko skrajučių, kviečiančių apsilankyti vietinėje bibliotekoje, kur veikia... second hand. Kiek truks, kol ši mada nepasieks mūsų? Per tuos mados vėjus pamirštame fundamentalius bibliotekos veiklos dalykus – knygas ir jas skaitančius žmones.

Tobulumui ribų nėra

– 2006-aisiais duris atvėręs naujas I.Simonaitytės bibliotekos pastatas kartu su bibliotekų kompiuterizacija žymėjo senojo bibliotekos istorijos etapo pabaigą ir kito – naujo, modernaus – pradžią. Pernai išleistos dvi bibliotekai skirtos knygos – tarsi du tomai bibliotekos praeities. Antroji knyga – J.Bardauskienės „Kultūros palikimo beieškant. Klaipėdos miesto biblioteka 1920–1945 metais”. Vis dėlto neabejotina, kad bibliotekos istorija tęsiasi, ir ateityje išvysime galbūt dar net ne vieną bibliotekai skirtą leidinį. Pasidalykite savo ateities bibliotekos vizija – apie kokią bibliotekos ateitį svajojate? Kokį įsivaizduojate kitą bibliotekos istorijos etapą?

– Įnikęs į praeitį, prarandi gebėjimą kurti ateities vizijas. Tam būtina pergalėti save. Tuo nenoriu pasakyti, kad viskas, kas iki šiol sukurta, yra idealu ir nieko niekam geriau sukurti nepavyks. Anaiptol. Juk ne veltui sakoma: tobulumui ribų nėra. Mus, senus bibliotekininkystės karius, keičia nauja, jauna karta su savo vizija ir supratimu. Ji kurs naują biblioteką ir rašys apie ją naują istoriją. Belieka palinkėti jiems sėkmės, nepamirštant, kad sėkmė yra siekiamybė, o kelias į ją – begalinis.

P. S. Skaitomiausios ir gražiausios Klaipėdos metų knygos rinkimuose dalyvaujančių dviejų bibliotekininkų leidinių – J.Šikšnelio „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo: Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblioteka 1950–2020 metais“ (Klaipėda, spaustuvė „Druka“) ir J.Bardauskienės „Kultūros palikimo beieškant. Klaipėdos miesto biblioteka 1920–1945 metais“ (Klaipėda, S.Jokužio leidykla-spaustuvė) – virtualus pristatymas numatytas kovo 1-ąją. Tiesioginė renginio transliacija vyks I.Kanto bibliotekos „YouTube“ kanalu.