Laukia lankytojų

Jau tapo tradicija, kad Klaipėdoje paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos menui. Lapkričio 16 d. 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) lankytojams duris atvers Alnio Staklės (Latvija) kūrinių paroda „Švelni apokalipsė“ / „Mellow Apocalypse“ ir Žilvino Glušinsko paroda „Juodos gėlės“.

Lapkričio 17 d. 17 val. ten pat bus atidarytos Vaclovo Strauko (1923–2017) retrospektyvinė fotografijų paroda „Pamario užkalbėjimas: jūrės, marios, vėjas, smėlis“, Stanislavo Ostrouso (Ukraina) paroda „Chersonas. Miestas X“ ir Gedimino Juškos paroda „Laukimas“. O nuo 18 val. KKKC Meno kiemo (Bažnyčių g. 4) kūrybinių dirbtuvių – fotografijos laboratorijos vitrinoje bus eksponuojama „Menų zonos“ rezidencijos menininkių Ievos Virganavičiūtės ir Nikitos Malininos fotografijų paroda „Neringos elegija“. 19 val. bare „Leika“ (Tomo g. 7) bus pristatyta Henriko Ketvirčio fotoparoda „Gentis“.

Visos parodos veiks iki gruodžio 10 d. Parodų kuratorius ir ekspozicijų architektas – LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas, fotomenininkas Darius Vaičekauskas.

A. Staklės „Švelni apokalipsė“

Organizatorių nuotr.

Mes gyvename okuliarinėje kultūroje, kur istorinių ir šiuolaikinių vaizdų žvaigždynai dažnai yra svarbesni už realybę. Nes kas yra šių dienų tikrovė, jei ne didžiulis vaizdų rinkinys? Vaizdai yra žinių perdavimo, kolektyvinės atminties, pramogų ir kultūrinių tyrinėjimų pagrindas, jie suteikia begalines galimybes sugrįžti prie vieno ar kelių įvykių, asmenų ir objektų, siekiant atskleisti vis naujas praeities interpretacijas. Reguliarus vizualinės kultūros palikimo tyrimas daugybę kartų leido perrašyti istoriją, kitaip interpretuoti praeities įvykių dviprasmybes, taip pat išaiškinti žiniasklaidos galios ir propagandos ryšį. Vaizdai yra pagrindinis investicijų ir pajamų šaltinis meno pasaulyje, kur vaizdų simbolinė vertė paverčiama materialine verte.

Vaizdų pasaulis tampa vis labiau prisotintas, o mūsų galimybės jį suvokti tampa vis ribotesnės. Poetiškai kalbant, žemėlapis tapo didesnis už teritoriją. Šiais laikais galime pasiekti beveik visą žmonijos sukauptą vizualinę kultūrą. Šiais laikais, kai kiekvienas iš mūsų tapo prodiuseriu ir pasakotoju, siekiančiu išreikšti save ir atkreipti dėmesį, viešai skęsti socialinių tinklų melancholijoje ar praktikuoti pilietinę žurnalistiką, vaizdų pasaulio prieinamumas nebėra privilegija, o savaime suprantama tradicija.

A. Staklės parodoje „Švelni apokalipsė“ pristatomų koliažų atlikimas pagrįstas vaizdo post-apdorojimo programinės įrangos algoritmais, leidžiančiais aplenkti vaizdo vaizdavimo tikslumą ir preciziškumą. Taigi skaitmeninės papildomo apdorojimo technologinės savybės tampa koliažų prasminio ir techninio kodo dalimi.

Ž. Glušinsko „Juodos gėlės“

Organizatorių nuotr.

Nors juoda nėra laikoma spalva, jos estetika gali būti labai paveiki, sukelianti stiprias emocijas. Dažnai ši (ne)spalva sietina su nežinomybe, paslaptimi, amžinybe. Šios simbolinės juodos reikšmės skleidžiasi personalinėje fotomenininko, Kauno kolegijos Menų akademijos lektoriaus Ž. Glušinsko fotodarbų parodoje „Juodos gėlės“.

„Lith–Print“ technika kurtoje naujausioje menininko fotografijų serijoje juoda yra ryškus elementas. Abstrakčiomis formomis ji pasklida nuotraukose ir kuria siurrealistiškos erdvės įspūdį. Ž. Glušinsko juodoje nėra jokio akimis atpažįstamo realybės ženklo, jokios užuominos apie tikrovę. Tik jos fone išryškėjusi paslaptis, kurią įkūnija sensualių moterų aktai. Grakščiais kūnų judesiais moterys išsklaido fotografijas užliejusią akliną juodumą, kuri, anot fotomenininko, vyrauja dėl panaudoto fotopopieriaus ypatybių, atsiradusių dėl to, kad jis yra senas, laikytas blogomis sąlygomis ir pažeistas pelėsio. „Ryškindamas fotografiją nežinau, kokia ji bus. Priklausomai nuo naudojamos chemijos, išlaikymo, atsižvelgdamas į tai, kelintas tai yra atspaudas, galiu tik spėti, koks vaizdas išryškės”, – sakė fotomenininkas.

Būtent „Lith–Print“ technika suteikia Ž. Glušinskui plačias galimybes eksperimentuoti su fotopopieriumi ir atrasti naują, autentišką meninę kalbą, fotografiją suartinančią su grafika. „Kurdamas „Lith–Print“, kuri yra viena iš paskutinių alternatyvių spaudos technikų, negaliu būti užtikrintas, kad nuotraukos ryškinimo procese, kuris gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų, sulauksiu būtent to momento, kai regimas vaizdas bus toks, kokio noriu”, – sakė fotomenininkas. Būdamas vienu iš vos kelių „Lith–Print“ žinovų Lietuvoje, Ž. Glušinskas prasitarė, kad, naudojant šią techniką, visada yra vietos magijai, kuri jį labai traukia.

Magiją jaučia ir žiūrovai, stebėdami, kaip vienose fotografijose moterų kūnai blunka, tirpsta, panirdami į juos traukiančią juodą gelmę, o kitose – jos prasiveržia pro tankius, tamsius ūkus, atrasdamos šviesą, ir pražysta. Kiekviena serijos nuotrauka turi savitą nuotaiką, naratyvą ir muziką, kurie sužadina žiūrovų pojūčius.

V. Strauko retrospektyva

Organizatorių nuotr.

Šiemet sukanka 100 metų, kai gimė žinomas Lietuvos fotografas V. Straukas. Šia proga LFS Klaipėdos skyrius rengia retrospektyvinę fotografo kūrybos parodą. Joje šiuolaikiškai pristatomi pagrindinių V. Strauko fotografijų ciklų, serijų darbai. KKKC Parodų rūmuose rengiama paroda – tai ne tik retrospektyvinė V. Strauko fotografijų ekspozicija. Parodos kuratoriaus D. Vaičekausko sumanymu, tai ir paroda apie patį autorių. Joje pristatomi V. Strauko negatyvų kontaktiniai atspaudai, vokai su fotojuostomis ir nuotraukomis bei autoriaus pasižymėtomis pastabomis, jo fotolaboratorijos įranga, kiti artefaktai. Tačiau kūrybos „užkulisių“ atskleidimas nėra tik būdas žiūrovų smalsumui sužadinti. Tai reta proga geriau suprasti fotografo kūrybinius bandymus ir pasirinkimus, kurie išgrynino atpažįstamą autorinį braižą. Tai, kas liko neatrinkta parodoms ir publikacijoms, gali būti taip pat iškalbinga, kaip ir šiandien geriausiai žinomi autoriaus darbai.

V. Strauko kūryba dabar atrodo aktuali keliais skirtingais aspektais. Vieniems šio autoriaus darbai – tai humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos klasika; kitiems – XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių laikotarpio ir jo ideologinių reikalavimų atspindys; dar kitiems žiūrovams – nostalgiją jų pačių jaunystei ar tik įsivaizduojamai praeičiai keliantys atvaizdai.

V. Straukas fotografijoje debiutavo kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje formavosi ir įsitvirtino humanistinė fotografijos kryptis, gavusi iki šiol plačiai žinomą Lietuvos fotografijos mokyklos vardą. Autorius su maždaug dešimtmečiu jaunesniais žymiausiais „mokyklos“ kūrėjais (Antanu Sutkumi, Aleksandru Macijausku, Romualdu Rakausku, Algimantu Kunčiumi ir kitais) XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje įsiliejo į Lietuvoje pakilimą išgyvenusią humanistinės fotografijos bangą.

Retrospektyvinė V. Strauko paroda, leidžianti apžvelgti jo svarbiausius fotografijų ciklus kartu, parodo, kad visi jo darbai jungiasi į vieningą pajūrio krašto vaizdinį. Kiekviename fotografijų cikle jis truputį kitoks, bet visada pasižymėjo atvirai poetišku, idealizuojančiu žvilgsniu. Toks V. Strauko žvilgsnis į Lietuvos pajūrį ir jo žmones svarbus ne tik Lietuvos meninei fotografijai – jis iki šiol formuoja mūsų bendrą suvokimą apie šio krašto savitumą ir dar visai neseną istoriją.

Parodoje praskleidžiami V. Strauko kūrybos „užkulisiai“ – reta proga geriau suprasti fotografo kūrybinius bandymus ir pasirinkimus, kurie išgrynino atpažįstamą autorinį braižą. Kadrų atranka iš parodoje eksponuojamų fotojuostų ir jų kontaktinių atspaudų leidžia manyti, kad V. Straukui buvo svarbios ne konkrečios asmenybės ar kasdienybės proza, o apibendrinta žmogiškų išgyvenimų išraiška ir meninės fotografijos poezija.

S. Ostrouso „Chersonas. Miestas X“

Organizatorių nuotr.

„Idėja fotografuoti vietą, kur gyvenu, kilo iš noro išsaugoti atmintyje dalį to, kas visada lieka nematoma. Nepastebimi laiko judėjimo ženklai. Kažkas, kas išlieka pastovus, bet vis besikeičiantis. Drovisi savęs, kaip paauglys arba atvirkščiai – pilnai atsiskleidžia su paleistuvės atvirumu. Patenka vaizdu ant fotojuostos ir palieka įspaudą, – apie savo fotografijų parodą dalijos mintimis ukrainietis fotomenininkas S. Ostrousas. – Miestai – kaip žmonės, kai kuriuos gali pažinti nuo vaikystės, kitus pažinsi jaunystėje arba atrasi jau suaugęs. Miestas gali nusibosti, nuvilti, o paskui nustebinti ir sukelti naujų jausmų. Miestas gali būti artimas ir brangus, arba šaltas ir nedraugiškas ateivis. Kai kuriuose miestuose mėgstame vaikščioti ir sėdėti ant parko suoliuko, bet yra miestų, iš kurių norisi bėgti kaip nuo maro. Yra daug miestų, ir kiekvienas turi savo likimą, o mūsų likimai yra susipynę su miestų likimais. Mes paliekame juose savo pėdsaką, jie palieka savo pėdsaką mumyse. Chersone gyvenu daugiau nei 20 metų. Iš pradžių negalėjau prie to priprasti. Tada radau mieste draugų ir vietų, kur „svetimieji“ neina. Miestas tapo savas, atskleidė man savo mažas paslaptis, suteikė didelių džiaugsmų. Mano vaikai gimė ir gyvena Chersone. Draugai liko Chersone. Taip miestas po truputį mane įsileido į savo jaukius kiemus, į savo namus. Nesigėdydamas savo samanotų užkaborių, miestas leido man šnipinėti savo ramų provincijos gyvenimą. Kaip geidulingas vojeristas klaidžiojau slaptomis gatvelėmis ir aistringai žiūrėjau į tai, kas yra slepiama nuo pašalinių akių. Tokių vietų nefotografuoja suvenyriniams atvirukams. Tai intymus portretas. O ir mano draugų pasakojamos istorijos taip pat labai intymios.“

G. Juškos „Laukimas“

Organizatorių nuotr.

G. Juškos parodoje „Laukimas“ pristatoma fotografijų serija fotografuota Neringoje 2023-iųjų vasarą, „Menų zonos“ rezidencijos metu. Pasirinktas kvadratinis momentinės / analoginės monochrominės fotografijos formatas.

Anot autoriaus, ilgesio, melancholijos ir laukimo jausmai apima kaskart lankantis Neringoje. Jo fotografijose atskleidžiamas trapus Neringos grožis. Monochrominiai gamtos vaizdai tarsi nukelia į neapčiuopiamo laiko erdvę. O žmonių veiklos ženklai gražina į modernią realybę. „Ar tikrai Neringą matome vienodai? Galbūt šis unikalus Lietuvos kraštas tampa tuo brangesnis, kuo toliau nuo jo esame? Tiek fiziniu, tiek dvasiniu požiūriu. Ar tikrai grožį suprantame kaip vienalytį, besąlygišką ir nedalomą reiškinį? Laiko trapumas – vienas esminių klausimų, į kuriuos gilinuosi savo kūryboje. Dirbdamas mokytoju, puikiai suvokiu fotografijos istorijos, jos klasikų darbų reikšmingumą jaunajai kartai. Ši serija įkvėpta V. Strauko kūrybos“, – teigė G. Juška.

H. Ketvirčio „Gentis“

Organizatorių nuotr.

Debiutinėje parodoje pristatomą fotografijų seriją H. Ketvirtis apibūdino taip: „Neplanuoju ką fotografuoti, fotoaparatą nešiojuosi visada, norėdamas nepraleisti įdomių akimirkų, pasitaikančių mano kelyje. Nuotraukos atmosferiškos, perteikiančios bohemišką dvasią, jose dominuoja spontaniškai užfiksuoti baro lankytojų portretai, kuriuose atsispindi nepaprastos asmenybės, sudarančios neformalią bendruomenę nepaprastame Klaipėdos bare.“

Fotografija jis pradėjo domėtis 2006 m., kai pirmą kartą į rankas pateko profesionalus fotoaparatas. Nuo tada fotografuoja įvairius dalykus, pradedant nuo mikropasaulio, baigiant dangaus kūnais. Fotografuoti pradėjo skaitmeniniais fotoaparatais, bet prieš kelerius metus pamėgo analoginę fotografiją, kuri pastaruoju metu sudaro didžiąją dalį jo darbų.

Sukūrė „Neringos elegiją“

Organizatorių nuotr.

Šiemet birželį Nidoje esančioje „Menų zonos“ rezidencijoje viešėjo ir kūrė dvi jaunos fotografės iš Klaipėdos. Rezidenčių kūrybiniam darbui talkino fotografas G. Juška. Parodoje „Neringos elegija“ menininkės pristato savo fotografijų serijas, sukurtas Nidoje.

„Mano fotografijos kalba apie drąsos ir savęs ieškojimą. Drąsos, kurios mums visiems taip velniškai reikia. Drąsos prieiti, pasakyti, patylėti, sulaukti šypsenos ar durų užtrenkimo prieš akis. Kiek baimių gali suktis galvoje, kas ką pasakys, kas pažiūrės ar nužiūrės. Kas geriau ar kas blogiau. Kas daugiau ar kas mažiau. Kas. Kodėl. Už ką. Klausimų dažnu atveju pasitaiko daugiau nei atsakymų. Su kuo mes konkuruojame, su pačiu savimi ar su tuo, kurio akys spindi šiandien labiau nei mano vakar? Kodėl mes bandome įtikti? Ar bijome nepatikti, bijome, kad mūsų nemylės, ar kad pats savęs nebemylėsiu? Kiek daug mes galime prarasti per baimę išlįsti iš savo paties sugalvoto paslaptingo kiauto ir apsižvalgyti toliau nei mūsų akys geba. Kiek žmogus nueitų, jei bijotų mažiau ir pasitikėtų daugiau? Kiek žmogus nueitų vienas, o kiek su ramsčiu šalia. Pirmiausia pasitikėti turime savimi, tikėti tuo, ką darome, ir tvirtu žingsniu keliauti į rytojaus paruoštą nuotykį. Gyvenimas tuo ir ypatingas, kad duotas tik vienas ir niekas jo nepakartos“, – apie savo fotografijų serijos inspiracijas kalbėjo I. Virganavičiūtė.

„Vaizdai matomi atskirai, tarsi fotoaparato kadrai, pokalbiai girdimi per miglą, aukštyn, žemyn šokinėjančios emocijos, savaitę trunkančios dienos... Tai labai lengvai gali tapti skaudžia kasdienybe. Gražiausiame gamtos kampelyje kiekviena diena tampa tamsi ir tokia pati, kaip jau praėjusios. Tamsą bandome šviesinti, tačiau, atvirai pasakius, tokiais pačiais būdais, kokie ir privedė prie šio dugno. Skęstant labai lengva būti naiviam ir pažeidžiamam, tuo žmonės gali pasinaudoti, ir tada gali atsitikti siaubingų dalykų, kurie niekad nemanei, kad nutiks būtent tau. Tobulo gyvenimo iliuzija dužo. Pačiose širdžiai mieliausiose ir artimiausiose vietose skauda labiausiai. Ten, kur kažkada galėjai būti nuogiausia siela, dabar turi su jauduliu žvelgti sau per petį. Ten, kur galėjai be rūpesčių mėgautis, kai vėjas glostė tavo odą, dabar bandai pamiršti kitokį prisilietimą“, – dalijosi mintimis N. Malinina apie savo kūrinių seriją, gimusią Neringoje.