– Kaip jūsų akiratyje atsirado Niujorko kino akademija, kodėl būtent ji?

– Mane visada labai domino kinas, bet jutau, kad neturiu pakankamai žinių, reikalingų darbui prieš kamerą. Pradėjau po truputį filmuotis ir labai greitai pastebėjau, kad šioje srityje svarbu nemažai techninių dalykų, kurių neišmanau. Man atrodė, kad pagilinusi žinias prieš kamerą jausiuosi ramesnė ir labiau užtikrinta. Kur galėčiau mokytis, ieškojau savarankiškai ir tai užtruko pakankamai ilgai. Lemiamomis tapo vaidmens kūrimo dirbtuvės Graikijoje šį pavasarį. Nuvykau pas labai garsią aktorystės mokytoją Ivaną Chubbuck, ji gyvena JAV, vadovauja savo dramos mokyklai, bet kas du mėnesius atvyksta į Europą. Taigi tų dirbtuvių metu susipažinau su jos prodiuseriu Graikijoje, būtent jis ir patarė, kad jei noriu mokytis kino – turėčiau rinktis JAV, ne Europą, esą tai tikrai praplės mano akiratį ir bus labai naudinga patirtis. Tuo metu jau buvau radusi kelias tikrai geras vaidybos prieš kamerą mokymosi galimybes Europoje – Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, bet tas pokalbis mane labai įkvėpė, tad pasižiūrėjau, kur galėčiau vykti JAV. Galiausiai atsirinkau dvi akademijas: NYFA ir Lee Strasberg institutą, o renkantis vieną iš jų man buvo svarbu pačių kursų trukmė ir jų laikas – savo išvyką juk turėjau derinti su darbu repertuariniame teatre.

Mano turimi laikai sutapo su NYFA skelbto kurso laiku, aplikavau ten. Savaitė prieš išvykimą gavau žinutę, kad kursas tuo laiku nesusirinko – ar būtų galima mane perkelti į kitą laiką.

– Bet vis tik išvykote į Los Andželą?

– Jau buvau nusipirkusi bilietus, pasiruošusi važiuoti – paaiškinau savo situaciją ir kodėl negaliu perkelti datos. Tada sekė kokios keturios dienos tylos, jau maniau, kad viskas nuplaukė. Galiausiai NYFA atstovai susisiekę su manimi pranešė, kad atvykčiau, jie lauks manęs su specialiai man paruošta programa. Jie ją parengė būtent pagal tai, kas man buvo reikalinga. Tas dešimt dienų individualiai dirbau su trimis akademijos dėstytojais. Taigi gavosi net geriau nei tikėjausi. Jau esu baigusi aktorystės studijas – bakalaurą, magistrą – man buvo įdomu konkrečiai vaidyba prieš kino kamerą. Atsižvelgiant į tai man buvo sudaryta individuali programa – joje turėjau tris dalykus: vaidybą prieš kamerą, asmeninių vaizdo įrašų atrankoms kūrimo bei aktorystės verslo pradmenų pamokas.

J. Vanžodytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokį pirmą įspūdį paliko miestas, akademija?

– Žinojau, kad Los Andželo dydis kaip kelios Lietuvos, bet to nesuvokiau, kol lėktuvas nepradėjo leistis ir savo akimis nepamačiau miesto masto. Kursų metu sužinojau, kad kas savaitę į Los Andželą nusileidžia apie 2 tūkst. aktorių ir visi jie tikisi čia padaryti karjerą. Didžiulė koncentracija norinčių iškilti žmonių, tad daug kas patiria nusivylimą.

NYFA Los Andželo padalinys įsikūręs tame pačiame rajone kaip „Warner Bros“ ir „Paramount“ studijos. Sunkiai apibūdinamas jausmas pro langą matyti vieną svarbiausių studijų. Pati akademija aprūpinta visa įmanoma reikalinga technika, turi įspūdingą akademinės literatūros biblioteką, taip pat labai platų kino filmų fondą – nuo seniausių laikų iki dabar. Viskas prieinama studentams. Akademijoje taip pat dirba skirtingų sričių koordinatoriai, pavyzdžiui, yra moteris, kurios objektas tik festivaliai, bet ji apie juos žino viską.

Vienas nuostabiausių dalykų nutiko pačioje mano laiko NYFA pradžioje, dar aprodinėdamas erdves, akademijos atstovas lyg tarp kitko užsiminė, kad kitą vakarą bus susitikimas su aktoriumi Donal'u Logue, jis šiuo metu geriausiai atpažįstamas iš „Vikingų“ serialo, ir pasiūlė prisijungti. Žinoma, kad priėmiau kvietimą, kai kitą vakarą atėjau, kaip tik buvo vieta priekinėje eilėje – klausiausi pokalbio su juo susižavėjusi, mane labai sujaudino D. Logue šiluma, paprastumas, kaip jis bendravo su studentais. Po renginio susipažinome ir iškart labai susibendravome. Labai įstrigo, kai jis pasidalijo, jog ir pats būdamas studentas yra sėdėjęs tokiame susitikime su žinomu aktoriumi ir tuomet tas aktorius susirinkusiems arogantiškai pareiškė, jog didžiajai daugumai nepavyks pasiekti savo svajonės, gal tik vienam kitam. Pats D. Logue visai kitaip kalba su studentais, jis sako „why not you?“ („kodėl ne tu?“) – kiekvienas turi sėkmės galimybę. Jo paties darbo ir gyvenimo principai taip pat labai imponuoja – jo pagrindinė taisyklė sau „be kind“ („būk geras“), o taip pat kuo didesnio profesionalumo siekis.

J. Vanžodytė su D. Logue. J. Vanžodytės asmeninio archyvo nuotr.

– Pasidalinkite, kaip atrodė eilinė kursų diena, kokia buvo jūsų rutina?

– Po tos dienos, kai buvau supažindinta su erdvėmis, prasidėjo intensyvus darbas. Dienos ritmas susidėdavo iš tų trijų mokomųjų dalykų: daugiausiai laiko teko vaidybai prieš kamerą, po to – asmeninių vaizdo įrašų atrankoms ruošimui bei aktorystės verslo pradmenims.

Intensyviausiai dirbau su vaidybos dėstytoju, labai daug iš jo sužinojau. Kai kurie iš jų net ne techniniai, bet daugiau susiję su kino aikštelės etiketu – kokios technikos aikštelėje negalima liesti, koks darbuotojas už ką atsakingas, kada kokiu atveju į ką kreiptis, kiek sekundžių svarbu patylėti prieš pradedant vaidinti ir t. t.

Sužinojau platesnių, konteksto dalykų, pavyzdžiui, keturis Holivudo metų laikus – savotišką kino industrijos bangavimą. Reikėjo priprasti ir prie užsiėmimų tempo, jau pirmąją mokymosi dieną gavau tekstą – paskaitome, pasimokome, iškart jungiama kamera ir dirbame. Labai didelis tempas ir tikimasi, kad su juo spėsi. Turi mokėti greitai įsiminti ir reaguoti. Ši praktika tikrai padėjo sutvirtinti profesinį stuburą. Paaiškinimas labai paprastas – jei esi profesionalė, turi mokėti greitai dirbti ir turi turėti puikų balansą tarp emocijų bei technikos. Net įvardijama perskyra „emotional acting“ („emocinė vaidyba“) ir „technical acting“ („techninė vaidyba“). Jei emocinė pusė susijusi su vaidmens ruošimu, personažo psichologija, tai techninė pusė aprėpia tokius dalykus, kaip gebėjimą operatyviai įeiti ir išeiti iš tam tikros emocinės personažo būsenos, tiksliai ją atkurti prieš kamerą daug kartų, gebėti greitai save įjungti, prisitaikyti. Pradėjau daug labiau gerbti kino aktorius – jie nepaprastai gerai turi mokėti valdyti save.

– Paminite tris mokomuosius dalykus – vaidyba prieš kamerą akivaizdu apie ką, bet likę du mažiau girdėti, ką jie apėmė?

– Los Andželas toks miestas, kur visi galvoja, kad jie bus aktoriai. O aktorystės verslo paskaita nuleidžia ant žemės – parodo, kokios yra individo galimybės toje labai prisotintoje terpėje ir tai iš tiesų labai naudingas dalykas. Paskaitoje labai daug statistinės medžiagos, supažindinama, kiek kainuoja išgyvenimas, kiek reikia uždirbti, iš ko susideda atlyginimas. Išskaidoma, koks atlyginimas turi būti gaunamas už skirtingas roles. Dedami aktorystės ekonomikos pagrindai. Taip pat kalbama apie aktorių asociacijas ir svarbą joms priklausyti, apie agentus ir vadybininkus, jų skirtumus. Supažindinama su įvairiomis platformomis, kur aktoriai ieško darbo ir koks tai procesas. Dėstytojas pats yra aktorius, tad dalijosi, kad įprasta per dieną išsiųsti kelis vaizdo įrašus atrankoms, asmeniškai nepriimti nesėkmių, nes jos tiesiog proceso dalis. Jei dėl kiekvieno neigiamo atsakymo gailėsiesi savęs – iškart sužlugsi.

Tokios išvykos mūsų aktoriams turėtų labai pakelti pasitikėjimą savimi – turime tikrai stiprią aktorinę mokyklą.

Tą paskaitą jie turi tam, kad aktorius nuteiktų ir paruoštų realybei. Los Andželas labai brangus miestas, jame sunku išsilaikyti. Kai aktorių tiek daug, netrūksta daug tragiškų istorijų, kuomet nepasiteisinus turėtoms vizijoms imama piktnaudžiauti narkotikais arba net pasirenkama savižudybė.

– O su kuo susijusi vaizdo įrašų atrankoms paskaita, atrodo jos pavadinimas paaiškina save, ar ji jums buvo naudinga?

– Tikrai taip. Esu dariusi vaizdo įrašų atrankoms, bet visada galvodavau, kad štai, yra balta virtuvės siena – puikus fonas, pirmyn. Bet pirmas dalykas, ką sužinojau toje paskaitoje, kad baltas fonas – pats blogiausias pasirinkimas. Klasikinis – žalias ekranas, o šiandien visi renkasi naudoti mėlyną foną. Mokėmės praktiniu būdu, daug laiko praleidau prieš kamerą, tad sužinojau nemažai svarbių techninių detalių. Pavyzdžiui, gaunu užduotį suvaidinti sudėtingą „CSI kriminalistų“ sceną – ant žemės auka, tekste daug medicininių terminų. Stoviu prieš kamerą, rodau į auką, kalbu tą tekstą. Vėliau peržiūrint įrašą sužinojau, kad jei kažką reikia rodyti ant žemės, mano akys turi būti nukreiptos ne į apačią, nes įraše atrodys, jog esu užsimerkusi, turiu žiūrėti į vidutinį aukštį. Taip pat peržiūrinėdavome ir analizuodavome sėkmingus žinomų aktorių vaizdo įrašus atrankoms. Ši paskaita tikrai buvo labai naudinga.

J. Vanžodytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip vertinate, kiek naudinga kursų medžiaga? Kai kurie jūsų minėti dalykai atrodo labiau susiję su JAV terpe.

– Pirmiausia man tai buvo labai naudinga psichologiškai. Jaučiu įvykusį patį mentaliteto poslinkį – seniau manydavau, kad man pakanka gerai dirbti ir kažkas pamatys mane scenoje, pasirinks, pasikvies. Supratau, kad yra daugybė aktorių, labai gerai dirbančių savo darbą, bet tai tik vieną medalio pusė. Svarbu pačiai eiti ir mokėti save parodyti, pristatyti, kad tai tokia pat reikšminga aktorystės dalis kaip ir kūrybinė. NYFA dėstytojai mokė, kad kasdien reikia skirti tam tikrą laiką darbo pasiūlymų peržiūrėjimui, savo anketų rengimui. Tai turi būti rutina. Ši dalis man visada atrodydavo nereikalinga – negi įkyrėsi kitiems, siūlysi save, pasirodo, tai labai svarbu. Ir tai tikrai pritaikoma Europos erdvėje – turime tarptautines atrankos platformas, kuriose tikrai galime dalyvauti.

Išmokau daug geriau daryti savo vaizdo įrašus atrankoms. Buvo labai naudinga kasdien stovėti prieš kamerą ir dar vaidinti svetima kalba, kalbant gimtąja kalba kiekvienas žodis turi emocinį krūvį. Pavyzdžiui, tariu „nepalik manęs“ ir mano kūnas žino, kaip reaguoti. Jei tą patį sakau angliškai – jokios reakcijos. Net raumenis turiu valdyti kitaip.

Buvo labai įdomu susipažinti su prisilietimų kino aikštelėje klasifikacija ir intymumo koordinatoriaus pozicija – jis arba ji užtikrina, kad aktoriai patogiai ir saugiai jaustųsi esant kontaktinėms situacijoms. Pas mus to nėra, kiek dirbau, nesu susidūrusi – labai gaila dėl to. Šita pozicija mane giliai sujaudino. Man pasakojo, kad ir akademijoje, kuomet dirbama su studentais, šis koordinatorius visada dalyvauja. Aišku, kino aikštelėje vienas kitą pažįstantys, patyrę aktoriai gali ir patys apsitarti, tai jų pasirinkimas.

Naudingas buvo ir pats suvokimas, kaip gyvena eiliniai aktoriai JAV, – jie neturi teatro trupių saugumo, dirba nuo projekto iki projekto, kad išsilaikytų, svarbu turėti kokį nors darbą. Net ir dėstytojai akcentavo, kaip aktoriams svarbu išlaikyti psichologinį balansą, rekomenduojama turėti terapeutą. Kam nors pasakius, kad savo šalyje turime trupes, sulaukdavau nemažai pavydo.

– Kai tariantis dėl šio pokalbio trumpai apibūdinote išvyką, minėjote, kad labai susidraugavote su vienu iš dėstytojų – gal galite apie papasakoti kiek plačiau, kodėl jums ši pažintis svarbi?

– Taip, kalbėjau apie vaidybos prieš kamerą dėstytoją Christopher'į Cass'ą – jis yra gimęs Niujorke, daug metų dirbo Brodvėjuje ir kituose teatruose, pats yra teatro ir kino aktorius. Labai susidraugavau ne tik su juo, bet ir jo žmona Winship Cook, taip pat aktore ir prodiusere.

Labai vertinu žmogišką ryšį, įdomu bendrauti su įvairiais žmonėmis, o čia tokia gyvenimo patirtis. Man buvo labai svarbu jų palaikymas, paskatinimas, šiluma. Pasibaigus kursams jie pasikvietė mane į savo namus vakarienės, tai man irgi buvo labai brangi patirtis, jie gyvena bute prieš šimtmetį Holivudo aktoriams statytuose namuose, jaučiausi lyg pati būčiau kine.

Dirbdama su tuo dėstytoju pastebėjau, kaip stipriai skiriasi mūsų kultūra, pavyzdžiui, padarome vaizdo įrašą, peržiūrime jį aptarimui, jis klausia, ką manau, tad iškart imu vardinti, kur matau klaidas, kas ne taip. Jis nustebęs mane stabdo, sako: „Čia visai ne apie tai“. Man buvo neįprasta, kad einama per pozityvumą, palaikymą.

J. Vanžodytė su dėstytoju Ch. Cass'u. J. Vanžodytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokį įspūdį paliko pats Los Andželas?

– Prisipažinsiu, buvau gana skeptiškai nusiteikusi, niekada per daug nesižavėjau JAV, tad buvau labai maloniai nustebinta – pamačiau labai gražų ir įvairų miestą, įspūdingą gamtą. Los Andžele kiekvienas gali rasti tai, ko jam reikia. Turėdama laisvo laiko stengiausi aplankyti kuo daugiau muziejų, galerijų. Aišku, pastebėjau ir sunkią dalies miesto gyventojų realybę – nemažai vargšų, benamių, bet kontrastų tarp gerovės ir skurdo netrūksta ir Europoje. Žmogaus kančia vienoda visur.

Paliko įspūdį patys amerikiečiai, kartais gal ir dirbtinės, bet jų šypsenos nuteikė labai šviesiai.

Buvau apsistojusi lietuviškoje Šv. Kazimiero parapijoje, susipažinau su labai gražia tenykšte lietuvių bendruomene, sujaudino tai, kaip jie stengiasi palaikyti ryšį su savo šaknimis, puoselėja lietuvių kalbą, kultūrą. Šioje bendruomenėje užmezgiau ir profesinių ryšių – jau planuoju grįžti darbo reikalais. Jie aktyviai domisi galimybe pasiūlyti bendruomenės nariams kuo įvairesnių kultūrinių renginių.

Apibendrinant, po šios kelionės man labai svarbu visiems, kas norėtų, bet dvejoja, pasakyti, kad drąsiai keliautų, gilintų žinias. Svarbu vien tai, kad pamatai, jog visi susiduria su tomis pačiomis problemomis, tais pačiais klausimais. Be to, tokios išvykos mūsų aktoriams turėtų labai pakelti pasitikėjimą savimi – turime tikrai stiprią aktorinę mokyklą. Labai naudinga pabūti ir terpėje, kur labai daug kitų aktorių, didelis tempas. Nebūtina važiuoti į JAV – Europoje netrūksta įvairių aktorinio meistriškumo dirbtuvių ir kiekvienas apsilankymas jose suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, įkvėpimo bei energijos.