Ne vieną fotografų ir teoretikų kartą subrandinusio renginio ištakos siekia 1973 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariams surengtą kuklų seminarą. Šiandien simpoziumo organizatoriai tikisi Nidą paversti svarbiu tašku Europos fotografijos renginių žemėlapyje.

Apie simpoziumo transformacijas, intriguojančią šių metų programą ir Lietuvos fotografijos lauko ypatybes – pokalbis su renginio meno vadove Vilma Samulionyte.

– Kokias temas fotografai iš įvairių šalių paskaitose, diskusijose, parodose nagrinės šiais metais?

– Tarptautinis Nidos fotografijos seminaras su pertraukomis vyksta nuo 1973 m. Neseniai nusprendėme jį pervadinti į simpoziumą, kadangi renginys kur kas platesnis ir apima daugiau temų, negu įprastas seminaras. Jau kelinti metai kiekviena simpoziumo diena turi savo temą. Norėjosi išvengti chaoso ir skaitomų pranešimų šokinėjimo nuo vieno klausimo prie kito. Šiemet daug kas pageidavo kalbėti apie fotografijos kolekcionavimo problematiką. Kadangi fotografiją galima tiražuoti, ji meno kolekcininkų yra paliekama užribyje. Nors šiandien dauguma fotografų griežtai apsisprendžia, koks bus jų fotografijų tiražas, anksčiau jis galėdavo itin plačiai varijuoti. Tad vyresni kolekcininkai nelabai vertina fotografijas kaip kolekcinį vienetą. Vis dėlto, jos yra perkamos, egzistuoja tam tikra rinka su savo taisyklėmis. Tad fotografijų kolekcionavimas tapo pirmosios simpoziumo dienos tema. Išgirsime meno kritikės Aistės Paulinos Virbickaitės pranešimą – ji atliko įdomų tyrimą apie kolekcionavimo tendencijas Lietuvos institucijose. O menotyrininkas Ernestas Parulskis kalbės apie rinkos kainas bei kolekcionavimo madas apskritai. Pakvietėme ir Jungtinėje Karalystėje gyvenantį ispanų menininką Joną Uriarte. Jis pasakos apie skaitmeninius archyvus ir šiuolaikinės medijos kolekcionavimo galimybes bei perspektyvas. Antroje dienos pusėje, pasibaigus paskaitoms ir pranešimams, lauks menininkų prisistatymai. Juk plačiąja prasme, kolekcijos rinkimas gali tapti ir kūrybos būdu.

– Atsispyrus nuo fotografijos kolekcionavimo, tęsite simpoziumą kalbėdami apie aktyvizmą mene.

– Taip, antrosios dienos tema – (ne)aktyvizmas mene. Ją man padiktavo dalyvavimas Rygos fotografijos bienalėje, kurios metu buvo daug kalbėta apie aktyvizmą Baltijos šalių meno lauke. Man ši tematika pasirodė be galo įdomi, tad į simpoziumą pakviečiau ir šios temos bienalėje iniciatorę Eliną Kempele – ji latvė, bet gyvena Berlyne. Tarpdisciplininio meno kūrėjas Andrianas Onco rodys filmą apie ispanų aktyvistą ir politiką Pere Portabella, ir šnekės apie politinį aktyvizmą bei jo išraišką mene. Juk P.Portabella buvo ne tik politikas, bet ir kultūros veikėjas. Po F.Franco režimo žlugimo, jis netgi dalyvavo Ispanijos Konstitucijos rašyme, bet niekada nepaliko kultūros lauko. Menotyrininkė Agnė Narušytė, kartu su menininke Aurelija Maknyte, šnekės tema "Menininkė kaip antropocenos partizanė". Tai bus performatyvi paskaita. A.Maknytė taip pat yra neformalių kolekcijų kolekcininkė ir nuoširdi gamtininkė, šiltuoju metų periodu daug laiko praleidžianti gamtoje, stebinti bebrus, statančius užtvankas. Tad paskaita daugiau mažiau lies žmogaus ir gamtos santykį. Bus įdomu pažiūrėti, kaip tai susisies su aktyvizmu mene.

Vilma Samulionytė. A.Ufarto / Fotobanko nuotr.

Svarbu tai, kad menininkai dažniausiai tampa aktyvūs visuomenėje, kai kas nors pradeda klibėti. Jie dažnai pasisako feminizmo, seksualinių mažumų teisių temomis. Tad intriguoja patikrinti, kiek tai aktyvu pas mus. Ar mūsų menininkai yra politiškai aktyvūs, o gal labiau apolitiški? Be to, pastebėjau, kad labai dažnai bijoma žodžio "aktyvistas". Atrodo, kad tai yra asmuo, kuris eina protestuoti į gatves. Bet juk menininkas gali pasisakyti ir kurdamas meną. Po teorinių paskaitų vėl seks menininkų prisistatymai. Vienas jų – Mathieu Asselinas – Prancūzijos ir Venesuelos kūrėjas. Jis atliko didelį tyrimą apie tai, kaip žemės ūkio biotechnologijų korporacijos "Monsanto" veikla veikia gamtą, aplinką ir žmogų. Taip pat bus rodomas Rugilės Barzdžiukaitės filmas "Rūgštus miškas" apie Neringos kormoranų gyvenvietę. Galbūt tai ir nėra aktyvizmas, tačiau kitoks požiūris į gamtą.

Penktadienį lauks abstraktesnė tema – ,,Sankirtos". Manau, svarbu šnekėti apie tam tikras menų sankirtas, fotografiją, kaip tarpdisciplininę struktūrą. Tad dailės istorikė ir kritikė Erika Grigoravičienė pasakos apie Lietuvos dailę ir intermedialumą. O Adamas Mazuras – meno kritikas iš Lenkijos – nagrinės Lietuvos fotografiją. Bus be galo įdomu išvysti kitą žvilgsnį į mūsų fotografijos lauką. Fotografijos istorikas Dainius Junevičius taip pat pateiks intriguojantį žvilgsnį – pasakos apie Lietuvos XIX a. pab. – XX a. pr. stereoskopinę (3D) fotografiją. Vakarą vainikuos projekcijos ,,Ateitys ir sankirtos". Tai – to paties pavadinimo konkurso nugalėtojų darbai. Festivalį užbaigsime tema ,,Ateitys". Norisi padiskutuoti – kaip keitėsi temų, kurios buvo nagrinėjamos nuo fotografijos atsiradimo, pateikimas. Žmogus, darbas, meilė visad buvo svarbūs objektai fotografijoje – juos gausiai nagrinėjo ir mūsų humanistinės pakraipos fotografai, ir dabarties kūrėjai. Tačiau fotografinė išraiška metams bėgant visiškai keičiasi. Apie tai kalbės menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.

– Per pastaruosius ketverius metus simpoziumas išplėtė savo programą, tad ji nebėra skirta tik lietuvių auditorijai. Pritraukiate nemažai žymių kuratorių, menininkų ir meno teoretikų iš Europos, Amerikos ir Azijos šalių. Kokias tendencijas pastebite – kuo Lietuvos fotografijos laukas skiriasi ir panašėja į kitų šalių laukus?

– Galvodama apie šių metų simpoziumo menininkus, supratau, kad turime labai daug lietuvių fotografų, gyvenančių ir dirbančių svetur. Visada smagu juos pasikviesti ir pažiūrėti, kaip kinta Lietuvos fotografijos ir kultūros laukas. Be to, kiekvienoje šalyje šis laukas skirtingas, tad ten gyvenantys mūsų menininkai geriausiai jį pažįsta. Į simpoziumą kviečiame ir svečius iš užsienio, kadangi norime plėsti žiūros taškus ir požiūrį į fotografiją. Programa skirta tiek lietuviams, tiek užsienio menininkams, tad kiekvienas joje ras kažką įdomaus. Vis dėlto, mūsų auditorija išlieka daugiau mažiau lietuviška.

Senoji humanistinė Lietuvos fotografija buvo aiški – vieninga ir einanti ta pačia linkme. O šiandien šalies fotografija yra įvairi, visokia.

Kalbant apie fotografijos skirtumus, manau, negalime numatyti, kaip, pavyzdžiui, jaunasis fotografas Vytautas Kumža būtų kūręs, jei būtų likęs Lietuvoje. Greičiausiai jo kūryba būtų kitokia, nes būtų subrendusi kitame kontekste. Vis dėlto, visada įdomu pasiklausyti, kaip save pristato pats menininkas. Verta pastebėti ir tai, kad šalių kultūrinis laukas nebėra vienalytis. Senoji humanistinė Lietuvos fotografija buvo aiški – vieninga ir einanti ta pačia linkme. O šiandien šalies fotografija yra įvairi, visokia. Vis dėlto, ši tendencija būdinga visam pasauliui. Kai žiūrime į 1970–1980 m. fotografiją, ji visose šalyse panaši. O dabar istorijos pasakojimas fotografijomis keičiasi – jis gali būti atliekamas įvairiausias būdais, priklausomai nuo to, kokiame kontekste yra pristatomas. Todėl mūsų jauniesiems fotografams nereikia burtis į kažkokią vieną, didelę sąjungą ar kolektyvą. Galime šnekėti nebent apie tendencijas – kas kuria konceptualią fotografiją, o kas fotoreportažus. Geras pavyzdys – simpoziume dalyvausianti Jungtinėje Karalystėje gyvenanti menininkė Agnė Rita Kučinskaitė. Jos darbai – tarsi dokumentinis pasakojimas, nufotografuotas šiuolaikinės reklaminės fotografijos estetika. Tačiau jų turinys labai segmentiškas, pasakojantis apie lietuvius vyrus, dirbančius statybose. Galime įsivaizduoti, kaip tokį darbą atliktų A.Kunčius, A.Macijauskas ar A.Sutkus – tai būtų žmogiškosios dramos. O pas Agnę jokių dramų nėra. Tačiau šios tendencijos bendros visam pasauliui: darai ką nori ir kaip nori. Esmė – ką kūrėjas tuo nori pasakyti.

– Šiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjunga, įkurta Antano Sutkaus, švenčia 50-metį, tad šis renginys žymi ir Lietuvos fotografijos lauko ilgaamžiškumą. Kai vyko pirmieji Nidos seminarai, jūs pati dar buvote kūdikis, o dabar aktyviai dalyvaujate šio renginio organizavime. Kokį kelią pati nuėjote iki simpoziumo meno vadovės pozicijos?

– Nidos fotografijos seminaras į mano gyvenimą atėjo visiškai atsitiktinai. Apie 1998–1999 m., bestudijuodama Kauno technologijos universitete, susidomėjau jame veikiančia foto studija. Universitete ant lentos kabėjo skelbimas, kviečiantis studentus įsijungti į studijos veiklą. Buvo parašyta, kad susidomėję turi kreiptis dabar arba po dviejų savaičių, nes nariai išvažiuoja į Nidos seminarą. Nusprendžiau prisijungti prie studijos, ir su pusiau pažįstamais žmonėmis išvykau į Nidą. Fotografija mane jau kurį laiką domino, šiek tiek fotografavau, bet niekada neplanavau tapti menininke ar kultūros renginių organizatore.

Seminaras paliko gerą įspūdį. Tais laikais jis buvo kur kas glaudesnis, kadangi dalyvaudavo mažiau dalyvių – tik Fotomenininkų sąjungos nariai ir studentai. Visi gyvendavo vienuose poilsio namuose, ten pat vykdavo ir paskaitos. Glausdavomės mažoje salytėje, be projekcijų ar kitokių technologijų, kokias turime dabar. Man patiko, kad Nidoje sutikome Lietuvos fotografijos klasikus, kuriuos pažinome kaip paprastus žmones. Tad įkvėpta seminaro, pradėjau rimčiau užsiimti fotografija. Galiausiai netgi Prahoje pabaigiau fotografijos studijas. Kai pasiblaškiusi po pasaulį grįžau į Lietuvą, Fotomenininkų sąjunga kaip tik ieškojo darbuotojo ,,Prospekto" galerijoje Vilniuje. Taip viskas ir prasidėjo – padėjau sąjungos senbuviams organizuoti seminarus, kol galiausiai viskas užaugo iki didelių darbų.

– Per 42 metus Nidos seminaras išaugo neatpažįstamai. Vis dėlto, kas šiandien daugiau lankosi simpoziume – fotografijos grandai ar jaunieji menininkai?

– Manau, kad ankstesniais laikais tiesiog nereikėjo tokio didelio, šimtus sutraukiančio renginio. Tai buvo labiau profesionalų susitikimas, kurio metu fotografai vieni kitiems rodydavo savo atspaustus darbus ir diskutuodavo. Tačiau vėliau seminaras ėmė kisti, nes pradėjome važinėti po pasaulinius festivalius, pamatėme, kaip viskas vyksta ten, ir norėjosi išlaikyti panašų lygį. Tad išėjome į didesnę erdvę, pradėjome kviesti dalyvauti ne tik Fotomenininkų sąjungos narius. Šiais metais, tęsdami tradiciją, rodome du filmus. Po visos dienos vaikščiojimų, pašnekesių ir fotografavimo, taip gera kartu susėsti pažiūrėti lietuvių ir užsienio kūrėjų darbų. Žinoma, anksčiau, kai filmai būdavo mažiau prieinami, tai būdavo ypatingas dienos užbaigimas. Tad apibendrinant, renginys dabar yra daugiau struktūrizuotas ir skirtas ne tik profesionalams, bet ir tiesiog besidomintiems fotografija. Žinoma, nepamirštame nei jaunosios, nei senosios kartos – kiekvieno labai laukiame atvažiuojant. Tad renginio auditorija plati – nuo vyresnio fotografo, kuris kupinas sentimentalių prisiminimų ir vis dar turi ką pasakyti jaunajai kartai, iki jaunosios kartos menininkų, trokštančių pagilinti savo žinias. Renginys sinchroniškai verčiamas į anglų kalbą, tad sulaukiame vis daugiau svečių iš užsienio.