Prieš orkestro repeticiją sutiktas dirigentas pasakojo, kad P.Čaikovskis yra vienas jam brangiausių kompozitorių: „Bet nesu vienas toks – jo muzika žavisi daugybė žmonių pasaulyje. Matau, kad ir teatro orkestras mėgaujasi atlikdamas ją.“

Ne vienoje pasaulio šalyje dirigavęs P.Čaikovskio kūrinius V.Ponkinas atskleidė, kad net jei muzika yra universali, visus jungianti kalba, įvairių šalių auditorija reaguoja skirtingai. „Amerikiečiai plojo, švilpė, priėmė triukšmingai, britai reagavo rimčiau, bet taip pat labai karštai, itin emocionalūs italai – po koncerto buvo žmogus, kuris verkė, atėjęs bučiavo rankas, klaupėsi ant kelių. Kai atlieku šią muziką Rusijoje, daugelio akyse taip pat žiba ašaros. Įdomu, kaip koncertas paveiks klaipėdiečius“, – svarstė dirigentas.

Klausiamas, kuo programa tokia paveiki, V.Ponkinas tikino siekiantis, kad po koncerto žmonės išeitų pakylėti, skaidresni. „Tai labai graži muzika, kupina jautrumo, alsuojanti stipriausia įmanoma meile. Pavyzdžiui, atliksime simfoninę poemą „Romeo ir Džuljeta”, kurioje susipina didžiulė meilė ir ją ištinkanti tragedija. Tai – neapibūdinama, tai reikia išgirsti ir pajusti. Tai žmogaus ir likimo kova“, – emocionaliai pasakojo dirigentas. – Mūsų gyvenimai kupini tragizmo, bet turime svajonių ir kartais, kad išgyventume, pakanka į jas atsigręžti, prie jų prisiliesti.“

Lygiai taip pat karštai jis atsiliepė ir apie skambėsiančias Antono Arenskio Variacijas styginių orkestrui P.Čaikovskio tema. „Tai graži, inteligentiška muzika, joje atsiveria Kristaus vaikystės sodas, tai – nepaprasta dedikacija P.Čaikovskiui“, – vardijo muzikas.

Rudenį su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru R.Wagnerio programą atlikęs dirigentas ir šįkart negailėjo gerų žodžių klaipėdiečiams: „Nuo paskutiniojo mūsų susitikimo rudenį profesiniu požiūriu jie gerokai paūgėję. Šio koncerto muziką atlikti sunku, bet tai būtinas žingsnis tolimesniam muzikantų tobulėjimui, tam tikras profesinis laiptelis.“

Simfoninės programos, kurios teatro repertuare nėra dažnos, V.Ponkino nuomone, būtinos ne tik orkestrui, jos svarbios ir auditorijai. „Miuziklas, opera ir operetė yra muzikinio teatro kasdienybė, bet kartais pravartu paįvairinti teatrinį meniu ir kitais žanrais, – šypsojosi dirigentas ir žadėjo, kad apsilankiusieji koncerte išeis pakylėti. – Po tokios muzikos žmonės tiesiog turi jaustis geresni.“