Terminas dymaxion, sukurtas amerikiečių architekto, išradėjo, rašytojo ir futuristo Buckminster’io Fuller’io, reiškia maksimalų efektyvumą su minimaliomis energijos sąnaudomis. Jo žinomiausi darbai – dymaxion namas ir dymaxion automobilis – ir šiandien yra tvarumo sinonimai. Ši koncepcija atsispindi parodos struktūroje, kur technologijos ir menas susilieja, kurdami naujas sąveikos formas ir simboliką.

Materijos ir energijos ryšys

Esminė jungtis tarp parodinės erdvės ir eksponuojamų kūrinių yra medžiagiškumas. Laidai, einantys iš kompiuterio, tampa skaitmeninės transliacijos nervais, sukuriančiais naują informacijos organiškumą, kuriame virtualūs procesai įauga į materialią realybę. Tai romantiškas ryšys tarp materijos ir kodo, tarp fizinio objektyvumo ir simuliuotos percepcijos. Projektuojamas video žaidimo vaizdas ant lenktos sienos sukuria tarsi kosminės stoties lango iliuziją – atveria akistatą su pulsuojančiu, nuolat kintančiu paviršiumi.

Stanislawo Lemo „Soliaris“ aprašymai apie nežemišką vandenyną, kurio paviršius funkcionuoja kaip organinis, nuolat besikeičiantis intelektas, rezonuoja su parodos temomis. S. Lemo vizija sufleruoja XVIII a. Frantzo Antono Mesmerio teorijas apie gyvūninį magnetizmą – energiją, kuri egzistuoja tarp visų gyvų būtybių ir gali būti panaudojama gydymo procese. Mesmeris tvirtino, kad skystiška, nenutrūkstama fluidiška substancija persmelkia visatą ir žemės organizmus, perduodama kosminių kūnų – Mėnulio, Veneros, Jupiterio – poveikį ne tik jūrų potvyniams, bet ir žmonių emocijoms bei sprendimams.

Aliuminio alchemija

Aliuminis, kaip materija, tampa tobula metafora šioje paradigmoje. Jis yra vienas iš pagrindinių technologinio pasaulio metalų, įeinantis į sudėtį kosminių aparatų, skaičiavimo sistemų, komunikacijos tinklų ir virtualios realybės infrastruktūros. Aliuminis taip pat turi alcheminį aspektą – jis yra lengvas, bet tuo pačiu stiprus, primenantis ezoterinius metalus, tokius kaip gyvsidabris, kuris istorinėse alchemijos sistemose buvo siejamas su transformacijos ir nesibaigiančio virsmo idėjomis. Aliuminis tampa postindustriniu artefaktu, kuris per savo lydymo, formavimo ir refleksijos savybes perkelia kibernetinės architektūros ir industrinės atminties klausimus į reljefo paviršių. Iš lydytų automobilių detalių sukurti reljefai tampa naujais informacijos laikmenų sluoksniais, jungiančiais su Manto Valentukonio paveiksluose aptinkamą abstrakciją.

Technologijų ir ritualų simbiozė

Agatos Orlovskos instaliacija „Neišeik švelniai į laibąją naktį“ dar labiau paryškina žmogaus ir technologijos tarpusavio priklausomybę. Saulės energiją sugeriantys moduliai, paprastai naudojami atvirose erdvėse, eksponuojami galerijoje, kur natūralios šviesos šaltinio nėra. Vietoje to, vienintelis šaltinis – pats lankytojas, kuris tampa energijos tiekėju ir suvokimo filtru.

Deivido ir Manto Valentukonių instaliacijoje „Lady Died“ apsijungia ritualas ir technologinė iliuzija, kurioje prisikėlimo ir išnykimo motyvai rezonuoja su folkloriniu vaikystės žaidimu „Panatchka pomerla“ – slaviškuoju „Light as a Feather, Stiff as a Board“ atitikmeniu. Ši ritualizuota praktika, kur mergaitės susiburia tam, kad pakeltų „mirusiąją“ vien pirštų galiukais, tampa ne tik fizinės koordinacijos aktu, bet ir kolektyvinio pasąmoninio tikėjimo provaizdžiu.

M. Valentukonio tapyba parodoje veikia kaip elementas, kuriame susilieja medžiagiškumo, skaitmeninio suvokimo, industrinės architektūros ir mitologinio vaizduotės lygmenys. Jo kūriniuose pasikartojantys paviršiaus skaidrumo, šviesos lūžių, sluoksniuotų struktūrų motyvai reflektuoja ne tik vaizdinį pasaulį, bet ir procesus, vykstančius informacinėje erdvėje. M. Valentukonio tapyba susišaukia su parodoje vyraujančia temine ašimi – ritualu, transformacija ir liminalumu.

KKKC informuoja, kad parodų atidarymų metu yra fotografuojama / filmuojama, ir lankytojai gali būti matomi įvairiose medijų priemonėse.